Kalba
ru lt

Pagrindinis   Knyga   Straipsniai   Kontaktai   Svetainės medis

Beržas gydo beveik viską

 

 Anatolij MALOVIČKO

 

 

BERŽAS GYDO BEVEIK VISKĄ

 

 

Viskas apie gydomąsias beržo savybes

ŽEMĖS STEBUKLAS

Liaudies kūrybos lobyne yra tokia minklė: “Vienas medis keturis darbus nudirba: pirmasis darbas – pasaulį apšviesti; antrasis darbas – verksmus raminti; trečiasis darbas – ligonius gydyti; ketvirtasis darbas – švarą palaikyti”. O atsakymas, pasirodo, labai paprastas – tai visų mėgstamas, dainose apdainuotas beržas. XIX a. išleistame “Miškų žodyne” rašoma: “Yra daug augalų, kurie ūkyje teikia gerokai daugiau naudos nei beržas. Tačiau nė vienas iš jų negali prilygti beržui panaudojimo sričių įvairove”.

Medicininės astrologijos požiūriu, beržas – tinkantis žmonėms, kurių Zodiako ženklas yra Vėžys, t.y. gimusiems nuo birželio 22 iki liepos 23 d. Jis stiprina šių žmonių organizmą.

Pasistenkite bent kartą per savaitę pasivaikščioti beržyne. Jūs ne tik prisikvėpuosite gryno oro, pailsinsite akis gėrėdamiesi nuostabiais peizažais, bet ir pasisemsite energijos iš beržyne augančių augalų, įgysite naujų psichikos jėgų. Augalai, ypač medžiai, geriausiai veikia tuos žmones, kurie suvokia gyvybinių gamtos jėgų darną, myli ir puoselėja gamtą.

Laimingas žmogus, mylintis medžius – didelius, laisvus, augančius nuošaliau nuo kasdienio bruzdesio. Visa, kame slypi laukinė gamtos dvasia, yra tarsi arčiau Visatos, paklūsta dvasiniam begalybės ritmui. Tai dėl to miške, akimis neaprėpiamuose laukuose, žmogaus veiklos nepalytėtuose kampeliuose apima nepaaiškinamas džiugesys. Mes tarsi kempinės geriame gydomąsias jėgas, nenutrūkstamu srautu plūstančias iš medžių ir augalų, upių ir upeliūkščių, jūrų ir ežerų, iš visų beribės Gamtos šaltinių. Tokias gaivinančias jėgas skleidžia visa, kas gyva. Todėl ir laimingas žmogus, ištikimai mylintis medžius ir augalus, vertinantis paukščius ir žvėris kaip sau lygius, suvokiantis, kad už tą meilę ir iš jų gauna atlygį.

Raskite kur nors nuošaliau didelį, išsišakojusį beržą ir apeikite jį ratu. Pajuskite jam simpatiją ir palankumą. Prieikite prie jo taip arti, kad dar stipriau jį pajaustumėt. Atsistokite po beržu ir mintimis susiliekite su juo kūnu ir dvasia. Pajauskite jo šaknis, syvų judėjimą iš žemės kamienu aukštyn ir jų pasklidimą visais lajos lapeliais. Po to pabandykite pajusti, kaip Kosmoso energija leidžiasi žemyn ir per beržo lapus bei kamieną plūsta į jo šaknis. Tokiu ratu vyksta apykaita tarp Dangaus ir Žemės, taip jie pasikeičia energija. Paskui, susitapatinę su beržu, patys pabandykite įsilieti į šią apykaitą, pajusti energijos judėjimą aukštyn ir žemyn. Šitaip galima gydyti galvos skausmą, atsikratyti visų slegiančių minčių, rūpesčių, pergyvenimų. Pajuskite, kaip beržo lapai glosto jūsų plaukus, paglostykite ranka kamieną, prisiglauskite prie jo, pastovėkite taip keletą minučių, viršugalviu stengdamiesi jausti visą medžio vainiką. Nueidami nepamirškite paglostyti medžio, pajuskite jam tokį palankumą, kokį jaučiate pačiam artimiausiam žmogui. Tuomet nuo beržo pasitrauksite fiziškai ir dvasiškai sustiprėjęs, tarsi “nusiprausęs”.

Beržo fitoncidai puikiai stimuliuoja žmogaus kvėpavimo sistemą. Kvėpuoti raminančiomis lakiosiomis beržo medžiagomis ypač naudinga vaikams. Jauni beržo lapeliai išskiria daug lakiųjų kvapių medžiagų. Kvėpavimas jomis – puiki centrinės nervų sistemos raminimo profilaktika.

Betula genties augalų pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio beatus (laimingasis, palaimintasis) ir galbūt susijęs su žmogaus, pavasarį paragavusio gaivinančios beržo sulos, būsena. Kiti šaltiniai teigia, jog beržo pavadinimas kilęs iš keltiškojo betu, kuris reiškia beržas.

Rusiškas žodis “berioza” irgi labai senas. Indoeuropiečių kalbose jis buvo vartojamas kaip būdvardis ir reiškė “šviesus” ir “baltas”. Matyt, šis žodis bendras ne tik slavų, bet ir daugelyje indoeuropiečių kalbų ir yra susijęs su sąvoka “baltas” – būtent tokia yra medžiams neįprasta beržo tošies spalva.

Liaudies kūryboje beržas minimas itin dažnai. Dainose, pasakose, padavimuose beržas – tai pavasario ir gimtinės simbolis. O kiek švelnių epitetų skirta šiam medžiui! Jį vadina lieknu, garbanotu, baltuoju, kvapniuoju, linksmuoju, svyruonėliu… Jis dažnai lyginamas su jauna mergele, žalia skarele apsigobusia ir būtinai geromis savybėmis garsėjančia: ji ir liaudies papročių saugotoja, ir užburtoji gražuolė, ir protinga valstiečio dukra, nugalinti visas piktąsias jėgas.

Su beržu susiję daugybė liaudies patarlių, priežodžių, mįslių:

                      Beržas ne baubas – kur auga, ten ir triukšmą kelia.

                      Kad ir balta tošis, degutas vis tiek juodas.

                      Priešui ir beržas kelią pastoja.

                      Žalias, bet ne pieva, baltas, bet ne sniegas, garbanotas, bet ne plaukai.

                      Užkopsiu į kalnelį, nulupsiu veršelį, lašinius burnon, odą šalin (beržo sula).

Senoviniuose papročių ir užkalbėjimų aprašymuose beržui tenka garbinga vieta. Didįjį ketvirtadienį (per didžiąją savaitę prieš Velykas) beržo lapeliais margindavo kiaušinius. Buvo manoma, kad tokie margučiai padeda tiems, kurių organizmas išsekęs ar protelis pasilpęs. Senovės Rusioje žmonės nuo seno žinojo, kaip prisivilioti paukštelius į sodus ir laukus. Kovo mėnesį į medžius prikeldavo iš beržo kamieno padarytų inkilėlių, mat būtent beržo tošies inkiluose mieliausiai apsigyvena varnėnai – tošis saugo paukščius nuo šalčio ir drėgmės.

Senovėje slavų metai prasidėdavo ne žiemą, o pavasarį, todėl juos pasitikdavo ne su eglute, o su beržu. Tuo metu valstiečiai pradėdavo visus darbus laukuose. Artėjant pavasariui kirsdavo beržynus, todėl sakydavo, kad pavasaris – tikras “blogmetis beržams” (березозол). Kadangi pavasaris šalies šiaurėje ir pietuose ateidavo ne vienodu metu, pietuose blogmečiu beržams vadino kovą, o šiaurėje – balandį. Blogmetis beržams, kovas, pirmuoju metų mėnesiu buvo iki XV a., tuomet rusiškas kalendorius buvo pertvarkytas. Tačiau senasis kovo mėnesio pavadinimas išliko ukrainiečių kalboje – березень.  Pagal seną paprotį, balandžio 11-ąją Rusioje žmonės eidavo į miškus “klausytis beržo” – pindavo jaunų šakelių vainikus, gerdavo sulą, o gerdami taip kalbėdavo: “Stovi žalias medelis. Tame medely – keturios naudos: pirmoji – ligoniams sveikata, antroji – žmonėms šulinys, trečioji – žiemą šviesa, ketvirtoji – karšinčiams vystyklai”.

Beržo sula girdydavo ligonius, valydavo kraują, gindavosi nuo įvairiausių ligų.

Liaudies prietaruose beržas glaudžiai susijęs su žemės ūkio darbais:

Jei iš beržo daug sulos varva – vasara bus lietinga.

Jeigu beržai anksčiau už alksnius išsprogsta, bus sausa vasara, jeigu alksnis pirmiau – lietinga. Buvo manoma, kad alksnis – beržo giminaitis.

Jeigu Jurijaus dieną (gruodžio 9 d.) ant beržo nė lapelio, per Žolinę (pravoslavų Žolinė – rugpjūčio 28 d.) gabenk į svirną duonelę.

Jei beržai sprogti pradėjo, laikas avižas sėti.

Kai tik beržai sužaliuoja, pasipuošia lipniais trikampiais lapeliais, vadinasi, jau laikas ir vyšnioms, obelims, kriaušėms pumpurus skleisti, o žmonėms – bulves sodinti.

Po Velykų praėjus 50 dienų visi švęsdavo Sekmines – Šventosios Trejybės šventę. Rusioje ši šventė susijusi su beržo kultu. Beržas suvokiamas kaip gyva, galinga, galinti išpildyti norus būtybė. Iš jo šakelių pindavo vainikus. Merginos tikėjo, kad šitaip kuo tvirčiausiai supins savo svajas apie mielą bernužėlį. Arba pindamos beržų šakeles linkėdavo motinėlei greičiau pasveikti. Būtent tą dieną gydomosios beržo lapų ir šakelių jėgos būdavo neregėtai stiprios. Per Sekmines parsineštos į trobą beržo šakelės saugodavo protėvius nuo visokių piktųjų dvasių. Dar ir šiandien Vologdos srityje kaimiečiai per Sekmines į trobos kampų plyšelius prikaišioja beržo šakelių, kad švarumo ir gydomosios dvasios prisigertų namo sienos. Šios šventės ketvirtadienis – burtų diena, parodanti, ko galima tikėtis. Tikėta, kad jeigu supinti beržų vainikai per tas dienas nenuvyto, norai ir sumanymai būtinai išsipildys.

Sekminių dieną piemenėliai pindavo beržų vainikus: vieną uždėdavo karvei ant ragų, antrąjį parnešdavo namo šeimininkei. Šeimininkė pirmąjį vainiką sušerdavo karvei, kad ši daugiau pieno duotų, o antrąjį saugodavo, kad susirgus karvei turėtų beržo šakelių į pašarą įmaišyti.

Mergaitės per Sekmines traukdavo į beržynus. Tačiau žinojo, jog reikia pelynų prisiskinti, į skudurėlį stipriai surišti ir prie marškinių apykaklės prisitvirtinti – kad laumės į pelkynus nenuviliotų, į savo ratelius ir žaidimus neįtrauktų. Prisipynusios beržo vainikų, mergaitės eidavo prie upės ir, atsistojusios nugara į vandenį, nusimesdavo vainikus nuo galvų. Blogai būdavo, jei vainikas iškart paskęsdavo. Tai reiškė, kad mergina tais metais mirs arba lygiai taip pat į dugną nugrims ir visos jos viltys. O jeigu vainikas pasiekdavo kitą krantą, tai reiškė, kad ir merginos meilė pasieks bet kurio vaikino širdį.

Senovėje manyta, kad mėgstamiausias laumių užsiėmimas – sūpuotis ant beržo šakų. Supdavosi sau laumės ir ilgesingai žvelgdavo į dainuojančių ir šokančių mergelių būrius. Mat tomis dienomis laumės ne tik žolelėmis, gėlelėmis ir visu žemės grožiu turėdavo pasidžiaugti, bet sukdavo galvą, kaip kokį nors jauną bernužėlį suvilioti ir pradėti vaikelį su tvirtu vaikinu, o ne iš šaltų liūno gelmių.

Laumės buvo laikomos mergaičių būrimų talkininkėmis. Merginos nešdavosi į mišką kiaušinienės, pyragų, po beržu patiesdavo rankšluostį ir išdėliodavo atneštąsias vaišes. Aplink tą beržą jos eidavo ratus. Ne šiaip sau rateliu eidamos dainuodavo, o būtent ratu vaikščiodavo. Tokios apeigos simbolizuodavo ir atneštojo valgio, ir mergaitiškų svajų, ir viso gerojo Dievo pasaulio, ir žydinčios gamtos užkalbėjimą burtažodžiais. Kiaušinienė – vaisingumo esmė, kurią merginos atskleisdavo kepdamos kiaušinius. Lukštų neišmesdavo, o laikydavo ant priekrosnio. Paskui juos apdegindavo ir smulkiai sugrūsdavo piestoje. Tikėta, jog per Sekmines sugrūsti lukštai turi neregėtų gydomųjų galių. Taip pat buvo manoma, kad ta mergina, kuri beržo pavėsyje pasėdės, tais metais būtinai ištekės. Per Petrines (pravoslavai apaštalų Petro ir Povilo dieną švenčia liepos 12 d.) “laumes išlydėdavo” – išpindavo vainikus ir sumesdavo į upę.

Liepos 1-oji – vasaros vidurys. Tą dieną, per patį vidurdienį, iš beržo šakų pindavo ratą. Ne iš jaunų šakelių, o iš tvirtų, jau peržiemojusių šakų nupynus ratą reikėdavo eiti prie upės, atsistoti lomoje ir žiūrėti pro ratą į tolį – bene pamatys mergelės “mylimuosius, nežinia kur nuklydusius”. Ir ne tik išgodotuosius, išsvajotuosius, bet ir tuos vyrus, brolius, jaunikius, gailestingąsias seseles, kurie buvo išėję į karus. Ne visiems buvo lemta grįžti iš mūšio lauko, kurį senovės Rusioje “garbės lauku” vadino. Tad tuos negrįžusius, tolių toliuose pasimetusius, ilgesio sužeistose moterų širdyse gyvenančius, kaip tuomet tikėta, galima buvo pro beržo ratą pamatyti, mintyse žolelėmis pridengti, tarsi rankomis apglėbti.

Rugpjūčio 4-oji – Marijos rūsčiosios, rasotų langų diena. Tądien rasa iki vidurdienio nenudžiūna, o basomis po rasą, anot prietaro, nevalia vaikščioti. Tą dieną iš anksto surišta ar nuo Sekminių likusia beržine vanta apibraukdavo langų rėmus. Mat kiek per metus apylangėse voratinklių prisikaupė, reikia visus juos nubraukti, Marijos šviesos, pačios ryškiausios tą dieną, į savo gyvenimą įleisti.

Per rudens darganas kieme septyni orai maišosi: purškia, pučia, suka, drumsčia, iš viršaus pila, slegia ir iš apačios pusto.

Jeigu beržų lapai visi ligi vieno nukrinta, gyvuliams ir žmonėms lengvi metai bus. Jei lapai vėlai krinta – ilgos ir šaltos žiemos reikia laukti.

Rugsėjo 18-ąją pravoslavai vydavo iš kaimų Kumochą. Mat ji skarmaluota vaikšto ir visas bėdas paskui save tempiasi. Padavimuose sakoma, kad jos akys didžiulės, ji pati išdžiūvusi kaip šakalys, oda net pamėlynavusi – žodžiu, tikra piktoji dvasia. Tad rugsėjo 18-ąją buvo įprasta pirtį iškūrenti, gerai nugaras beržinėmis vantomis išvanoti, kad nei Kumocha, nei rudens darganos žmonių neįveiktų.

Senovėje vėją, kuris medžių lapus nudraskydavo, iki kaulų valstiečius perpūsdavo, su šalčiu ir pūga per slenkstį į trobą verždavosi, vadino pazdierniku (rus. паздерник, lenk. październik). Jis ne šiaip sau medžius apnuogindavo, bet ir paskutinius lapus nuo šakelių nudraskydavo. Spalis – permainingo oro, pranašiškų ateities ženklų mėnuo. Tad jei spalį beržai likdavo be lapų, vadinasi, šaltos žiemos tikėkis. Jeigu lapai ant žemės lygiąja puse krinta – gero derliaus nelauk, o jeigu pūkuotąja, įlinkusia puse ant žemės gula, tarsi rūpestingai ją pridengdami, valstiečiams aišku – žiemkenčiai tikrai neiššals.

Lapkričio 4-oji – Kazanės Dievo Motinos ikonos garbinimo diena, įžanga į žiemą. Jeigu kuri mergina manė, kad ji negraži, todėl jos niekas nemyli, tai stengėsi Kazanės dieną ankstyvą rytą į beržyną nubėgti. Ten ieškojo lapelio, kuris žemai kabėtų ir į ją atsigręžęs būtų. Mat tas lapas anksti rytą buvo panašus į sidabro veidrodėlį. Jei į tokį lapą pažvelgsi, visas negražumas išgaruos. Ir iš tiesų, žvilgtelėjusi į tokį gamtos sukurtą veidrodėlį mergina į kaimą jau visai kitokia grįždavo. Juk svarbiausia – tikėti, ir būsi išgelbėtas!

Nuo senų laikų žmonės naudojosi iš beržo tošies padarytais indais. Mat jie apsaugo produktus nuo šalčio. Sandariai tokį indą uždengus, į jį nepateks nei vanduo, nei oras. Žiemą net per didžiausius šalčius tošies induose vanduo neužšąla. Kitaip nei kiti medžiai, beržas pakelia bet kokį šaltį. Net po to, kai beržo šakelės buvo įdėtos į kamerą, kurioje temperatūra buvo artima absoliučiam nuliui (-273oC), jos išsaugojo gyvybingumą.

Pasaulyje yra apie 120 beržo rūšių, Rusijos platybėse galima aptikti bene 65. Kasmet beržai išaugina gausų sėklų derlių. Mažytės kaip soros grūdas sėklytės turi du apvalius sparnelius, kurie dukart didesni už patį sėklos riešutėlį. Taip ir skrenda tokie “lėktuvėliai” kokį kilometrą ar dar toliau nuo gimtųjų namų, o nukritusios ant žemės sėklos netrunka sudygti. Todėl beržai “tuščiose” vietose įsitvirtina greičiau už spygliuočius, kurie ir sėklų mažiau išaugina, ir derliumi ne kasmet džiugina. Beržai nereiklūs dirvai, auga greitai, todėl, žiūrėk, kur seniau driekėsi plynas laukas, jau siūruoja “baltoji taiga”. Beje, ne visi beržai “paiso tradicijų” ir baltais kamienais akį traukia. Kai kurių kamienas ir šakos būna geltonos, rožinės, ryškiai oranžinės, tamsiai violetinės ar net juodos spalvos. Pavyzdžiui, Tolimuosiuose Rytuose ir Kamčiatkoje auga vienas iš nuostabiausių beržų – geležinis beržas, arba Šmidto beržas, kurio mediena labai kieta ir sunki, o iš jos pagaminti daiktai būna tvirtesni už metalą. Jo kamieno jokiu pjūklu nenupjausi, jį galima tik nukirsti vis keičiant atšipusius kirvius. Geležinis beržas – tikras ilgaamžis tarp kitų beržų: kai kurie medžiai pragyvena net 400 metų, o daugelio kitų rūšių beržų amžius neperžengia per 120 metų. Turbūt visi yra girdėję ir apie raštuotą Karelijos beržo medieną, vadinamą augaliniu marmuru.

Beržai auga visur: pelkėse ir uolėtuose kalnuose, smėlėtose atšlaitėse ir nualintose dirvose, gaisrų išdegintuose plotuose ir tarp iškirstų medžių kelmų.

Vasarą ant žemės pabyra astronominis kiekis beržų žiedadulkių ir sporų. Nuo vienos maždaug dešimtmečio beržo šakos nuskrenda apie 100 milijonų žiedadulkių.

Dar daug įdomybių galima būtų papasakoti apie beržų giminės atstovus, tačiau grįžkime prie mums įprasto baltakamienio beržo, mūsų miškų puošmenos, kurį botanikai pavadino visai nepoetišku vardu – karpotasis. Tiesa, pastaruoju metu šios rūšies beržai vadinami ir kitu, skambesniu vardu – sidabrinis beržas. Būtent jis laikomas viena iš vertingiausių liaudies medicinoje naudojamų priemonių.

Kitų rūšių beržų biologinis aktyvumas ne ką mažesnis, todėl ir jie naudojami gydymo tikslams.

Karpotasis beržas išauga iki 20 metrų. Jauno medžio žievė būna balta, ji atsisluoksniuoja skersinėmis juostomis, o seno medžio pasidaro tamsiai pilka ar juoda. Jaunos šakelės rudos, blizgančios, padengtos karputėmis. Pumpurai susmailėjusio kiaušinio formos, žvynelių kraštai supleišėję. Lapai su koteliais, ištempto rombo formos, prie kotelio lygiais kraštais, o likusioji lapo dalis – su aštriomis ir dvigubomis įpjovomis. Žirginiai skirtingų lyčių – vyriški ir moteriški. Moteriški žirginiai pavieniai, dukart trumpesni už vyriškus, išauga ant trumpų šoninių ūglių. Vyriški žirginiai susitelkę ant šakelių galų kekėmis po 2-4. Beržo vaisius – plačiasparnė sėklytė. Beržai žydi balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje ir tuo pat metu skleidžia lapus. Vaisiai noksta nuo rugpjūčio – rugsėjo mėnesio iki žiemos vidurio. Karpotasis beržas dažnai vyrauja mišriuose miškuose. Rusijoje tik pušynai ir maumedynai užima didesnius plotus už beržynus.

Liaudies medicina nuo seno vertina puikias gydomąsias beržo savybes. Jau XVI-XVII a. vaistažolių žinynuose buvo nuorodų, kaip vartoti beržų lapus ir pumpurus, tošį ir sulą. Beje, plačias gydomąsias beržų galimybes pripažįsta ir oficialioji medicina.

VAISTAS IŠTISUS METUS

Ankstyvas pavasaris: pumpurai

Beržas – universalus vaistas, tad pažintį su jo gydomosiomis savybėmis pradėsime ankstyvą pavasarį, kai renkami beržų pumpurai.

Pumpurai nuskabomi pirštais arba nupjaunamos šakelės su pumpurais, surišamos į nedideles šluoteles ir išdžiovinamos. Kai šakelės išdžiūsta, pumpurai nukuliami, pašalinamos šakelių nuolaužos ir kitokios priemaišos. Kol pumpurai dar gerai neišbrinkę, jų rinkti neverta, nes tuo metu juose yra mažai dervingų ir kvapiųjų medžiagų. Pumpurus galima laikyti popieriniuose ar iš audeklo pasiūtuose maišeliuose arba stiklainiuose 2 metus.

Beržų pumpuruose yra eterinio aliejaus (3,5-5%), kuris yra maloniai kvepiantis tirštas balzamas. Beržų pumpurų aliejus naikina organizme kirmėles ir skatina šlapimo išsiskyrimą. Liaudies medicinoje jis vartojamas gonorėjai, šlapimo ir lytinių organų sistemos ligoms, onkologinėms ligoms gydyti, juo naikinamos kirmėlės ir gydomos piktybinės opos. Aliejus turi neįtikėtinos gydomosios galios.

Pumpurų antpilas ir nuoviras bei jų spiritinis antpilas skatina šlapimo, tulžies, prakaito išsiskyrimą, valo kraują, malšina skausmą, slopina uždegiminius procesus, dezinfekuoja, skatina greitesnį žaizdų gijimą, naikina žarnyno kirmėles.

Kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė jie vartojami patinimams, atsiradusiems dėl širdies veiklos sutrikimo, mažinti, vandenei ir šlapimo pūslės uždegimui gydyti. Jie itin stimuliuoja diurezę (šlapimo išsiskyrimą), o patinimai greitai sumažėja net tais atvejais, kai kiti šlapimo išsiskyrimą skatinantys vaistai nepadeda. Atsižvelgiant į tai, kad iš pumpurų pagamintuose preparatuose yra dervingų medžiagų ir jie gali dirginti organizmą, juos skiriant būtina padaryti kontrolinį šlapimo tyrimą.

Esant funkciniam inkstų nepakankamumui beržų pumpurų preparatų geriau nevartoti, nes dervos gali sudirginti inkstų audinį.

Beržų pumpurų antpilus ir nuovirus vandenyje tinka vartoti kaip raminamąją priemonę, kai itin suaktyvėjusi skrandžio sekrecija ir motorinė funkcija. Šiuose preparatuose visuomet būna aptraukiančių ir gleivingų medžiagų, kurios mažina sudirgimą ir silpnina skrandžio motoriką bei sekreciją. O spiritiniame beržų pumpurų antpile yra eterinių aliejų, kurie visuomet skatina skrandžio sekreciją ir motoriką. Todėl jie skiriami tada, kai reikia stimuliuoti susilpnėjusią skrandžio ir žarnyno veiklą, kai sekrecija nusilpusi ir skrandis išskiria labai mažai sulčių.

Beržų pumpurų preparatai padeda sutrikus virškinamojo trakto funkcijai, sergantiems dizenterija ir dispepsija vaikams, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, jais gydomos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos.

Pumpurų antpilas vartojamas lėtinėms inkstų ligoms gydyti, ypač tinka sergantiems inkstų ir šlapimo pūslėje akmenlige.

1 šaukštelis beržų pumpurų užplikomas ½ stiklinės verdančio vandens, sandariai uždengtame inde pakaitinama vandens vonioje 15 minučių, paskui paliekama 45 minutėms, kad atauštų ir perkošiama. Antpilas padalijamas į 3 dalis ir po dozę geriama tris kartus per dieną. Toks pat antpilas tinka ir sergantiems virškinamojo trakto ligomis.

Beržų pumpurų antpilas ne tik stiprina organizmą, bet ir naikina žarnyno kirmėles – spalines bei askarides.

  • Beržų pumpurų antpilu galima gydyti cukrinį diabetą. Beržų pumpurai (2-3 šaukštai) užplikomi 2 stiklinėmis verdančio vandens, sandariai uždengus indą šiltai palaikoma 6 valandas ir perkošiama. Tokį antpilo kiekį reikia išgerti per dieną.
  • Pasunkėjus šlapinimuisi 1 šaukštas beržų pumpurų užplikomas stikline verdančio vandens ir sandariai uždengus indą šiltai palaikoma 1 valandą, paskui perkošiama. Išgerti reikia iškart. Toks antpilas geriamas kasdien 10-15 dienų.
  • Nestipriai persišaldžius beržų pumpurai plikomi kaip arbatžolės – 1 šaukštelį užplikyti ½ stiklinės verdančio vandens. Tokią arbatą reikia gerti šiltą, 3 kartus per dieną.

Jeigu persišaldžius visą dieną “laužo kaulus”, prieš miegą kūną reikia įtrinti spiritiniu beržų pumpurų antpilu. Tokia procedūra paskatina gausų prakaitavimą, nurimsta kaulų skausmai. Po kūno įtrynimo ligoniui reikia duoti beržų pumpurų arbatos ir, šiltai apklojus, palikti jį ramybėje pagulėti, kad labai gerai išprakaituotų. Ramybė labai svarbi, nes geras išprakaitavimas garantuoja greitą pasveikimą.

20% spiritinis beržų pumpurų antpilas naudojamas kasdieniam švirkštimuisi esant gimdos kaklelio erozijai.

Beržų pumpurų nuoviro savybė skatinti tulžies išsiskyrimą naudojama gydant kepenų, tulžies latakų ligas, cholecistitus, tulžies latakų diskineziją, tulžies pūslės akmenligę. Šis nuoviras taip pat skatina įvairių liaukų sekreciją, palengvina menstruacijų skausmus ir paankstina jų pradžią.

Beržų pumpurų nuoviras labai tinka inhaliacijoms susirgus viršutinių kvėpavimo takų uždegimu, išoriškai – kaip žaizdų gijimą greitinanti, regeneracijos procesus skatinanti, artrito skausmus malšinanti priemonė.

Nuoviras verdamas iš 2 šaukštelių pumpurų ir 1 stiklinės vandens kaitinant verdančio vandens vonioje uždengtą indą 30 minučių, paskui 10 minučių aušinamas ir perkošiamas. Šį kiekį reikia išgerti per 3 kartus 20-30 minučių prieš valgį.

Beržų pumpurų nuoviru išoriškai sėkmingai gydomi paprastieji spuogai, kosmetikoje juo šalinamos pigmentinės dėmės. Sausą odą tinka valyti ne tualetiniu vandeniu, o beržų pumpurų nuoviru.

Išoriškai beržų pumpurų nuoviras naudojamas vonioms, pavilgams, karštiems kompresams sergant reumatu, podagra, egzema, psoriaze, atsiradus pragulų, nusideginus, išbėrus odą.

Beržų pumpurų antpilo ir nuoviro šlapimo išsiskyrimą skatinantį poveikį galima sustiprinti įbėrus į juos geriamosios sodos (ant peilio galiuko).

  • Šlapimo išsiskyrimą palengvina ir beržų pumpurų bei krapų sėklų mišinys (vienodomis svorio dalimis): ½ šaukštelio susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, indą sandariai uždengti, šiltai apvynioti ir pašutinti šiltoje vietoje 1,5 valandos, paskui perkošti. Per dieną reikia išgerti 1 stiklinę antpilo – nedideliais gurkšneliais, kas pusvalandį.

Dizenterija ir dispepsija sergantiems vaikams reikia duoti po 1 šaukštą beržų pumpurų nuoviro 4 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

Spiritinis beržų pumpurų antpilas vartojamas sergant persišaldymo ligomis, bronchitais, tracheitais, plaučių tuberkulioze, virškinamojo trakto, taip pat skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ligomis (pastaraisiais atvejais preparatas itin veiksmingas), inkstų akmenlige ir šlapimo pūslės ligomis, juo gydoma vaikų dizenterija ir dispepsija, naikinamos spalinės ir askaridės, jis malšina galvos skausmus ir migreną, padeda sergantiems ateroskleroze, vartojamas gydant parezes ir paralyžius, įvairias sąnarių ligas, juo galima sustabdyti stiprų, nesiliaujantį žagsėjimą.

Kaip išorinė skausmą malšinanti ir uždegimą slopinanti priemonė spiritinis beržų pumpurų antpilas naudojamas įtrynimams ir kompresams šiais atvejais: sergant reumatu, podagra, lumbagu, kai skauda sąnarius, atsiranda pragulų, gydant nedideles žaizdas, odos eroziją, kai pūlingos išskyros sukelia alergiją, gydant ūmios ir lėtinės eigos egzemas, blogai gyjančias opas, miozitus ir artritus, jei skauda dantį, juo skalaujama burnos ertmė.

  • Pateiksime egzemos gydymo spiritiniu beržų pumpurų antpilu metodiką.

Beržų pumpurai sutrinami piestoje, užpilami spiritu tokiu santykiu: 1 svorio dalis pumpurų – 5 dalys spirito. Jeigu neturite spirito, tiks ir degtinė. Užpilti pumpurai palaikomi savaitę.

  • Gydymo metodika. Ligos pažeistos vietos (plaštaka, pėda) nardinamos į karštą vonią kartą per savaitę. Vanduo turi būti kuo karštesnis, kokį tik gali ištverti ligonis. Spiritinio antpilo pilama į vonią tiek, kad 1 litrui vandens tektų 10 ml antpilo. Procedūra turi būti ne ilgesnė kaip pusvalandis. Išlipus pažeistų odos vietų nereikia šluostyti, jos turi tiesiog apdžiūti. Jeigu liga pažeidusi tokias vietas, kurių atskirai panardinti į vonią neįmanoma, reikia ant jų dėti tokio pat spiritinio antpilo karštus kompresus ir laikyti valandą. Jeigu šitaip gydantis oda išsausėja, pažeidimų vietose jaučiamas tempimas, praėjus valandai po vonios jas reikia patepti tepalu, pagamintu iš lanolino ir spiritinio beržų pumpurų antpilo.
  • Tepalo gaminimas: į pakaitintą iki lydymosi temperatūros lanoliną įpilti pakankamai spiritinio pumpurų antpilo. Kai lanolinas sustings, neįsigėrusį antpilą reikia tiesiog nupilti. Taip pagamintas tepalas maloniai kvepia balzamu.

Gydymas paprastai trunka 15-20 dienų. Beveik visi ligoniai (išimčių pasitaiko retai) jau po pirmųjų vonių pastebi, kad pranyko vienas iš bjauriausių ir labiausiai varginančių egzemos simptomų – niežulys. Kadangi niežulys greitai praeina, pirmiausia pagerėja psichologinė sergančiųjų egzema būsena, jie patiki, jog ligą galima išgydyti. O tai ypač svarbu įveikiant tokią atkaklią ir sunkiai gydomą ligą kaip egzema. Pranykus niežuliui pastebimi ir grįžtamieji uždegimo reiškiniai – pažeistos vietos vis mažiau šlapiuoja, dingsta patinimas, ūmiai egzemai būdingas kraujo priplūdimas; išsiskaido infiltratas, įtrūkimai pasidengia epiteliu, oda po truputį įgauna normalią išvaizdą.

Ir ūmios, ir lėtinės egzemos atveju po šešių ir daugiau vonių beveik visada pasireiškia odos išsausėjimas, kurio nesunkiai galima išvengti naudojant minėtąjį tepalą.

Toks gydymas padeda daugumai ligonių per palyginti trumpą laiką arba visiškai pasveikti, arba bent jau pasijusti kur kas geriau. Tik vienam kitam iš jų vėliau liga pasikartoja, tačiau ir vėl galima gydytis pagal jau žinomą metodiką.

Šitaip sėkmingai išgydoma lėtinė kapšelio, tarpvietės egzema, analinės angos niežulys.

  • Faringitams gydyti tinka jonažolės antpilo ir spiritinio beržų pumpurų antpilo

mišinys. Reikia 1 šaukštą susmulkintos jonažolės žolės užplikyti stikline verdančio vandens, sandariai uždengtame inde pakaitinti verdančio vandens vonioje 15 minučių, vėliau kambario temperatūroje leisti pastovėti 45 minutes, kad gerai pritrauktų, ir perkošti. Vienam skalavimui pakanka pusės stiklinės antpilo. Į šį kiekį reikia įlašinti 30 lašų spiritinio beržų pumpurų antpilo (1:10). Rekomenduojama skalauti gerklę 2-3 kartus per dieną. Mišinys gardžiai kvepia, tad skalauti būna visai malonu. Jo priešuždegiminis poveikis itin geras.

  • Diurezei pagerinti galima vartoti medų su beržų pumpurų arba lapų antpilu. Į ½ stiklinės antpilo dedami 2 šaukšteliai medaus. Šaltas antpilas su medumi geriamas savaitę po 2-3 šaukštus kas 2-3 valandas. Šlapimo išsiskyrimas per parą gali padidėti net 60%.

Kaip vietinę uždegimo gydymo priemonę galima naudoti beržinius paplotėlius: 1 dalis medaus sumaišoma su 2 dalimis beržų pumpurų miltelių. Jeigu medus labai skystas, miltelių galima įberti daugiau. Tokie beržų paplotėliai gana veiksmingi gydant šunvotes (furunkuliozę) ir piktvotes. Žinoma, nereikėtų atsisakyti ir gydymo antibakteriniais bei sulfanilamido preparatais. Paplotėliai uždedami ant voties, apibintuojami ir kas 3-4 valandas keičiami. Kartais raištį galima palikti ir per naktį.

  • Beržų pumpurais galima gydyti ir lėtines blauzdos opas. Vaistai paruošiami ekstrahuojant beržų pumpurus nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje. Į tam tikrą aliejaus kiekį dedama 20 arba 30% susmulkintų beržų pumpurų, sandariai uždengtas indas su mišiniu tamsioje šiltoje vietoje laikomas 2 savaites. Paskui mišinys 4-6 valandas kaitinamas 60-70o C vandens vonioje, o vėliau perfiltruojamas, bet jau aukštesnėje temperatūroje. Jam ataušus turime vienalytę masę, kurią nesunku nuplauti vandeniu. Tokia beržų pumpurų ištrauka naudojama marliniams tvarsčiams patepti.

Be to, galima naudoti ir 30% spiritinį beržų pumpurų antpilą. Juo prisotinamos marlinės servetėlės ir votis aprišama. Ir tepalas, ir antpilas gerai malšina uždegimą bei skausmą, padeda greičiau užgydyti opas.

  • Lėtinių bronchitų, lėtinės nespecifinės pneumonijos, bronchų astmos profilaktikai ir gydymui tinka beržų pumpurų inhaliacijos. Inhaliacijoms naudojamas 10% spiritinis beržų pumpurų antpilas, sumaišytas su abrikosų, persikų ar erškėtuogių aliejumi. Emulsija gaminama maišant antpilą su aliejumi santykiu 1:3, 1:2 1:1. Procedūros trukmė – 5-10 minučių, o jų kiekis priklauso nuo gydymo veiksmingumo – nuo 5 iki 20 inhaliacijų.
  • Kandidozė – vietinis gleivinių ir odos pažeidimas, kurį sukelia Candida tipo mielių grybeliai. Ji dažniau vargina moteris ir vaikus. Pažeidimų atsiranda plaštakų ir pėdų tarpupirščiuose, dažniausiai tarp III ir IV pirštų, taip pat kirkšnyse ir pažastyse, po krūtimis, o nutukusioms moterims – ir tarp sėdmenų. Dažniausiai pažeidžiamos burnos ertmės, makšties ir išorinių lytinių organų gleivinės. Be odos ir gleivinių, grybeliai gali sukelti ir sunkius vidaus organų pažeidimus.

Pažeisti odos ir gleivinių plotai tepami beržų pumpurų ir juodojo topolio pumpurų, sumaišytų lygiomis svorio dalimis, spiritiniu tirpalu. Žaliavos ir spirito ar degtinės santykis 1:10. Gaminamas tirpalas laikomas tamsioje šiltoje vietoje dvi savaites, kaskart jį reikia suplakti.

  • Spiritiniu beržų pumpurų antpilu galima sėkmingai gydyti lėtinį pūlingą mezotimpanitą, ūmų vidurinės ausies uždegimą, jeigu netrūkęs ausies būgnelis. Beržų pumpurai užpilami 70% spiritu santykiu 1: 10 ir laikomi 2 mėnesius kaskart vis suplakant indą. Spiritiniai lašai naudojami įprastai: švariai išvalius ausis šilti lašai (37o C) lašinami 3 kartus per dieną. Sergantiems lėtiniu otitu šiuo antpilu kartą per dieną tinka praplauti ausies būgninę ertmę. Taip gydomasi 10-15 dienų.

Per tą laiką pagerėja sergančiųjų pūlingu mezotimpanitu būklė, pranyksta pūlingos išskyros, pagerėja klausa. Sergantiems ūmiu vidurinės ausies uždegimu nurimsta uždegimas, ausies būgnelis vėl įgauna įprastą formą. Granuliacijų perteklius pašalinamas ausų konchotomu, o taškinės granuliacijos palaipsniui mažėja ir pranyksta.

  • Beržų pumpurų 10% spiritinis antpilas dezinfekuoja ir slopina uždegimą, todėl juo galima sėkmingai gydyti otitus. Antpilas yra netoksiškas, nesukelia alergijos, jis puikiai malšina skausmą.              
  • Kartais nėščiąsias vargina niežulys, dažniausiai nugaros srityje. Jis ypač sustiprėja antrojoje nėštumo pusėje. Taip atsitinka dėl to, kad vaisius spaudžia itin jautrius nervus. Visiškai išvengti niežulio neįmanoma, tačiau padėti nėščiosioms galima patrynus nugarą beržų pumpurų degtinės antpilu ar beržo šarmu.
  • Spiritinis beržų pumpurų antpilas (1 šaukštas antpilo įpilamas į stiklinę drungno virinto vandens) naudojamas švirkštimuisi, kai moteris vargina baltosios.

Senovės Rusioje spiritiniu beržų pumpurų antpilu gydydavo cholerą. Pridėdavo pusę butelio pumpurų, užpildavo degtine ir laikydavo mėnesį, vis suplakdami butelį. Kai tik prasidėdavo vėmimas, gerdavo po 40-50 lašų antpilo 3-4 kartus per dieną, o jeigu vėmimas būdavo itin stiprus – po taurelę kas valandą, jei skaudėdavo kepenis – po 1 šaukštelį su vandeniu 3 kartus per dieną 15-20 minučių prieš valgį. Šį antpilą gerdavo ir užpuolus ūmiam reumatui, ir kaip šlapimo bei tulžies išsiskyrimą skatinantį vaistą po 1 šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį. Juo tepamos ir skaudamos vietos, kai atsiranda pragulų.

Jeigu jūsų venos išpampusios, vargina mazginis venų išsiplėtimas ar tromboflebitas, kurioje nors kūno vietoje tvinksta votis ar visai nukamavo niekaip neužgyjančios žaizdos, tepkite skaudamas vietas spiritiniu beržų pumpurų antpilu. Jeigu grįžote namo vos pavilkdami kojas ir jas net niežti iš nuovargio, irgi patepkite spiritiniu beržų pumpurų antpilu – niežulys praeis. Šiuo antpilu galima apdoroti bet kokią žaizdelę ir ji neužpūliuos, greitai užgis, o skausmas bemat praeis.

  • Lygiomis svorio dalimis sumaišius beržų pumpurus ir juodojo topolio pumpurus ir užpylus juos degtine ar 96o spiritu, gaunamas puikus priešmikrobinis preparatas, naikinantis stafilokokus. Kai 1 dalis mišinio užpilama 5 dalimis ekstrahuojančio skysčio, stafilokokai žūva iškart, kai produktų santykis 1:10 – per pusvalandį, o kai 1:50 – po valandos.
  • Beržų pumpurus užpylus vynu (santykiu 1:10, laikoma šiltoje tamsioje vietoje vis suplakant), tokia trauktine galima trinti skaudamus sąnarius, taip pat gerti po 50 ml 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį, jei sutriko virškinamojo trakto veikla.
  • Norėdami padėti alkoholizmu sergančiam ligoniui, kuris suvokia savo tragediją, jo dalią galite palengvinti taip.

Ankstyvą saulėtą rytą nueikite į miško gilumą ir prisirinkite ten miško voratinklių. Grįžę į 0,5 litro šalto virinto šulinio ar šaltinio vandens įdėkite ¼ voratinklio rato, išmaišykite ir duokite išgerti dar nieko nevalgiusiam alkoholikui. Dieną prieš pietus duokite jam 30 g beržų pumpurų ir rožinės rodiolos (auksinės šaknies) šaknų mišinio spiritinio antpilo. Jo pasigaminkite taip: 25 g beržų pumpurų ir 50 g auksinės šaknies užpilkite 1 litru konjako, palaikykite tamsioje šiltoje vietoje 3 savaites kaskart vis suplakdami. Arba galima 50 g beržų pumpurų ir 100 g rožinės rodiolos užpilti 1 litru degtinės ir palaikyti tamsioje šiltoje vietoje 2 savaites kaskart vis suplakant. Antpilas geriamas 1 kartą per dieną po 30 g prieš pietus. Gydymo kursas – 1 mėnuo. Šis nesudėtingas receptas gali padėti į bėdą patekusiam žmogui be pamokslavimų, priekaištų ir pažeminimo atsikratyti potraukio į alkoholį, sustiprinti organizmą, įveikti silpnumą, apatiją bei nepasitikėjimą savimi. O kad neįvyktų apsinuodijimas alkoholiu ir žmogus greitai išsiblaivytų, reikia smiliumi paspaudinėti kepenis 50 kartų. Beje, tai ir kepenų cirozės profilaktika, o ji, kaip žinome, dažna alkoholikų liga.

Kad antpilų gydomosios savybės būtų dar stipresnės, į juos galima įdėti 5,0 g plikojo saldymedžio šaknų miltelių ir 5,0 g paprastosios jonažolės žiedų.

Beržų pumpurai – vienas iš svarbiausių šaltinių, iš kurių bitės ima propolį. Tad spiritiniame beržų pumpurų antpile yra tokių pat biologiškai aktyvių medžiagų, jis gerokai pigesnis ir prieinamesnis preparatas, todėl tikslinga daug dažniau jį vartoti ligų gydymui ir profilaktikai, net tokių sunkių kaip onkologinės.

  • Nuo įvairių rūšių kosulio padeda toks mišinys: 2 šauktus beržų pumpurų sumaišyti su 50 g nesūdyto sviesto. Pastatyti ant viryklės, užvirinti, bet neverti. Ant labai silpnos ugnies arba orkaitėje apie 1 valandą reikia kaitinti neleidžiant užvirti. Nukaitus palaikyti, kol pravės, dar šiltą perkošti, gerai nuspausti, pumpurus išmesti. Įdėti 200 g medaus ir gerai išmaišyti. Kosint šio mišinio valgyti po 1 šaukštą 4 kartus per dieną.
  • Beržų pumpurai – viena iš veiksmingiausių sąnarių reumato gydymo priemonių. Be spiritinio beržų pumpurų antpilo, pati veiksmingiausia ir stipriausiai veikianti priemonė yra tepalas, pagamintas su beržų pumpurais. Jam reikia 800 g šviežio nesūdyto sviesto ir beržų pumpurų. Į stiklinį, molinį ar emaliuotą indą sluoksniais sudedama: 1-2 cm storio sviesto sluoksnis, ant viršaus – tokio pat storio beržų pumpurų sluoksnis, ir taip sluoksniuojama, kol baigiasi sviestas. Indas sandariai uždengiamas dangčiu, apklijuojamas tešla ir pastatomas parai šiltoje vietoje, pavyzdžiui, į nekarštą krosnį arba orkaitę. Po paros mišinys šiek tiek pravėsinamas, perkošiamas ir nuspaudžiamas per marlę. Į gautąjį sviestą įdedama 5-10 g kamparo ir gerai išmaišoma. Sergant ūmiu sąnarių reumatu tepalas įtrinamas į skaudamus sąnarius vieną kartą per dieną – vakare prieš miegą.
  • Sergantiems tuberkulioze, plaučių uždegimu, bronchitu, ilgai nepraeinant kosuliui ir tada, kai vargina kitos viršutinių kvėpavimo takų ligos, naudinga tokia priemonė. Jai pagaminti reikia: 1,5 kg medaus (geriausiai liepų), 1 stiklinės susmulkintų alijošiaus lapų, 200 g aliejaus, 150 g beržų pumpurų, 50 g liepžiedžių.

Prieš lapų skynimą alijošiaus savaitę nelaistyti. Paskui nuskintus ir nuplautus alijošiaus lapus 10 dienų palaikyti šaltoje tamsioje vietoje. Beržų pumpurus ir liepžiedžius užplikyti 2 stiklinėmis vandens, sandariai uždengtame inde ant silpnos ugnies pavirti 2-3 minutes, ataušinti kambario temperatūroje ir perkošti. Alijošiaus lapus sumaišyti su medumi ir šį mišinį pakaitinti verdančio vandens vonioje. Beržų pumpurų ir liepžiedžių nuovirą supilti į pravėsusį medų, išmaišyti ir išpilstyti į butelius, įpylus į juos aliejaus. Laikyti tamsioje vėsioje vietoje. Gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Prieš vartojimą mišinį suplakti.

 Beržų pumpurų preparatai išsiskiria stipriu antibakteriniu poveikiu, jie puikiai kovoja su vidurių šiltinės ir kitais žarnyno mikrobais.

Sutrintų ir verdančiu vandeniu nuplikytų beržų pumpurų galima dėti į sriubas bei mėsos patiekalus – valgis įgaus malonų, šiek tiek karstelėjusį prieskonį.

Po pirmųjų atlydžių:

beržų sula

Kovo mėnuo asocijuojasi su pirmųjų atlydžio lašų kapsėjimu, su garmančiais ledo tuneliais pirmaisiais upeliukais, su pavasarinių vėjų gausmu. Saulei stipriau pakaitinus, iš visų pakraščių sklinda garsas: “Cik cak, din don!” – kala į ledo priekalą skambūs lašai.

Kovo mėnesį beržyno oras turi neįtikėtinų gydomųjų galių. Mokslininkai nustatė, kad jame visiškai nėra mikrobų. Jis skatina greitesnį cholesterolio “sudeginimą” organizme, o tai labai svarbu sergantiems ateroskleroze, kraujagyslių bei onkologinėmis ligomis.

Iškart po pirmųjų atlydžių pabyra pavasarinės beržų “ašaros”: pažeidus beržo kamieną tuo laikotarpiu, kai brinksta pumpurai ir rengiasi skleistis lapai, iš jo teks sula.

Kas yra ta beržų sula? Ar ją reikia gerti? Daugelis mano, jog žalos, padaromos medžiams varvinant beržų sulą, negalima pateisinti jos naudingumu. Ar iš tikrųjų taip?

Beržo gydomųjų savybių žinovai mano, jog aršių “gamtos saugotojų” tvirtinimai, kad beržų sulos nereikia gerti (atseit žalos daug, o naudos beveik nėra), nepagrįsti. Šie tvirtinimai nuo pradžios iki galo išgalvoti ir niekuo neįrodyti. Suprantama, negalima pulti prie pirmojo pasitaikiusio beržo kaimo pakraštyje ar priemiestyje. Negalima to daryti nemokšiškai. Deja, atsiranda ir tokių “sulautojų”, kurie trečdalį kamieno kirviu suvarpo, o paskui palieka medį pūti. Taip elgiasi tik barbarai ir nusikaltėliai! Tačiau neteisinga ir tvirtinti, kad beržų sula nieko verta. Kam apgaudinėti žmones, kurių protėviai ištisus šimtmečius gėrė beržų sulą? Juk šalyje kasmet ne viena dešimtis hektarų beržynų iškertama malkoms. Dažniausiai nė nenuleidus sulos. Beržų sulą nuleidinėti galima ir reikia, tačiau tai turi būti daroma taisyklingai, tvarkingai, tuose beržynuose, kuriuos numatoma kirsti. Teisingai varvinant sulą, medžiui nepadaroma beveik jokios žalos. Iš vieno beržo ankstyvą pavasarį galima ištekinti kelias dešimtis litrų sulos. Kad nepažeistume medžio, grąžtu reikia išgręžti kelių centimetrų gylio angą ir įstatyti į ją lovelį, kuriuo sula laisvai tekės į indą. Geriausia gręžti iš šiaurinės kamieno pusės – ten bus daugiau sulos. Šią mažą gudrybę puikiai žino kaimo žmonės. Vietoje lovelio galima įkišti į angą nulaužtą beržo šakelę, apvyniotą storesniu siūlu, o siūlo galus nuleisti į pakabintą indą – nuo jų kapsės sula.

Beržų suloje yra cukraus, vitaminų, mikroelementų. Tai puikus gėrimas, turintis gydomųjų savybių. Beržų sula “gerina” kraują, joje yra medžiagų, skatinančių kraujodarą ir regeneracijos procesus, ji stimuliuoja organizmo medžiagų apykaitą, padeda jam greičiau atsikratyti apykaitos metu susidariusių kenksmingų medžiagų, ji ypač naudinga apsinuodijus ir sergant ligomis, susijusiomis su apykaitos procesų sutrikimu organizme, tokių kaip onkologinės ligos.

Palengvinti onkologinių ligonių kančias ir pristabdyti procesą galima tokia liaudies priemone. Dvi dalys beržų sulos sumaišomos su dviem dalimis kraujažolės žolės sulčių, dviem dalimis morkų sulčių, viena dalimi maudos žolės sulčių, viena dalimi jonažolės žolės sulčių ir viena dalimi pelkinės vingiorykštės žolės sulčių. Kas rytą, dar nevalgius išgerti vieną šaukštą sulčių mišinio ir užsigerti natūraliu (nepasterizuotu) pienu, o antrąjį šaukštą mišinio išgerti vakare prieš miegą, irgi užsigerti natūraliu pienu. Be to, naudinga vartoti plikojo saldymedžio šaknų miltelius po 1-2 g per dieną.

Beržų sula veikia panašiai kaip beržų pumpurai. Sula skatina skrandžio sulčių gamybą, todėl ji naudinga sergantiems virškinamojo trakto ligomis, kurių skrandžio sulčių rūgštingumas yra sumažėjęs. Ją tikslinga įtraukti į diferencijuotą kompleksinę skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos bei lėtinių gastritų terapiją ir paūmėjimo, ir remisijos laikotarpiu.

Iš esmės beržų sula yra augalinių ląstelių sekretas. Šios ląstelės turi neribotas galimybes sintetintiįvairius biogeninius stimuliatorius, tokius kaip hormonai, fermentai ir kt. Tad sula – sudėtingos fizinės ir cheminės sudėties skystis, galintis atlikti gana įvairias gydomąsias funkcijas.

Beržų sula tinka kaip labai gerai šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė sergant podagra, artritais, reumatu, kai sąnariai ir audiniai tinsta, ilgai neužgyja žaizdos ir trofinės opos, persišaldžius, sergant angina, bronchitu, plaučių uždegimu, tuberkulioze, išsiplėtus bronchams, taip pat kaip priemonė nuo skorbuto (sunkios C avitaminozės). Beržų sula naudojama ir išoriškai. Ja gydoma ūmi egzema, neurodermitas, žvynelinė, furunkulioze, paprastaisiais spuogais, niežuliu, skrofulioze. Sergant parazitų ir grybelių sukeltomis odos ligomis, be kasdienių odos apiplovimų beržų sula, jos pavilgų ir kompresų, naudinga kasdien, geriausia iš ryto, dar nevalgius išgerti stiklinę beržų sulos.

Sulą naudinga gerti karščiuojančioms gimdyvėms bei visiems smarkiai karščiuojantiems ligoniams, sergantiems venerinėmis ligomis, šieno sloga. Beržų sula geriama po stiklinę 3-4 kartus per dieną. Ją reikia gerti 2-3 savaites ir stengtis laikytis pieno produktų bei daržovių dietos. Sula skalaujama gerklė ir ji geriama mažais gurkšneliais sergant angina bei kitais gerklės ir burnos ertmės uždegimais.

Varginamiems lėtinės slogos pavasarį reikėtų kas rytą išgerti po stiklinę sulos.

Kai nesveiki inkstai, bet nėra tiesioginių požymių, kad juose atsirado akmenukų, kasdien galima išgerti po stiklinę sulos. Kitas variantas – gerti sulą iš ryto, dar nieko nevalgius. Sula puikiai valo akmenis ir smėlį iš inkstų bei šlapimo pūslės. Beržų sula geriausiai suardo fosfatinius bei karbonatinius šlapimo pūslės akmenis, nepaliesdama oksalatinių ir šlapimo rūgšties asmenų.

Linkusiems į dažnus persišaldymus ir dėl to nuolat kosčiojantiems pavasarį naudinga pagerti beržų sulos su pienu ir nedideliu miltų ar krakmolo kiekiu, o vietoje arbatos gerti beržų lapų antpilą su žemuogėmis ar braškėmis.

Beržų sula praverčia gydant kepenų ligas, anemiją po sužeidimų, naikinant žarnyno kirmėles, tokias kaip askaridės ir spalinės.

Sula, sumaišyta su jaunų beržų lapelių sultimis, skatina inkstų darbą neerzindama inkstų audinio. Be to, šis mišinys net stiprina inkstų audinį, tad juos galima grąžinti normalią būseną nusilpusiems inkstų audiniams.

Sveiki žmonės vieną du mėnesius gali gerti beržų sulą be jokių apribojimų, tačiau tiek, kiek organizmui reikia skysčio: vietoje arbatos, kompotų, vandens. Sulą reikia laikyti šaldytuve, nes ji greitai surūgsta.

Beržų sulą galima maišyti su įvairiomis vaisių bei daržovių sultimis, ja galima užpilti jonažoles, erškėčio uogas, mėtų lapus, čiobrelius, kmynus, melisą, baziliką, juozažolę, liepžiedžius, ožkarožes, pelkines vingiorykštes, juodojo topolio pumpurus ir t.t. Gydomosios vaistažolių, daržovių, vaisių savybės papildo sulos gydomąjį poveikį.

  •   Ankstyvą pavasarį, kai ima tirpti sniegas, pasiimkite 15-20 dienų atostogas ir traukite rinkti beržų sulos. Kasdien gerkite šviežią sulą ir pajusite, kaip atsitraukia silpnumas, galvos skausmai, jos svaigimas, nemiga, spengimas ausyse, dažnas širdies plakimas, greitas nuovargis, dirglumas. Jūsų kraujyje padidės eritrocitų ir hemoglobino kiekis, pagerės bendra būklė ir savijauta.
  •   Beržų sula užpiltos bruknės – puikus vaistas nuo daugelio ligų.
  •   Jei slenka plaukai, sumaišykite sulą su spiritu ar konjaku ir ropės nuoviru. Be to, ši priemonė skatina plaukų augimą.
  •   Sausą odą ne blogiau už tualetinį vandenį galima valyti šviežia arba konservuota beržų sula. Kad sula ilgiau negestų, ją galima konservuoti: į 1 litrą sulos įpilti 5,0 ml druskos rūgšties.
  •   Rytą, prieš prausiantis galima padaryti tokia paprastą kaukę. Veidas nuvalomas bet kokiame aliejuje sudrėkintu vatos tamponu; 1 šaukštas grietinės ar pasukų sumaišomas su 2 šaukštais beržų sulos ir 1 šaukšteliu medaus. Kruopščiai išmaišius šiuo mišiniu patepamas veidas ir palaikoma 10-15 minučių. Nusiprausti reikėtų vėsiu virintu vandeniu.
  •   Beržų sulos gira. Sula pašildoma iki 35oC, įdedama mielių (1 litrui sulos reikia 15-20 g mielių), išmaišoma, sandariai uždaroma ir laikoma šaltoje vietoje arba šaldytuve. Po 3-4 dienų girą galima ragauti. Šaltoje tamsioje vietoje šį skanų gydomąjį gėrimą galima laikyti iki 3-4 mėnesių.
  •   Koncentruota beržų sula. Ji gaunama garinant sulą 60oC ir 100oC temperatūroje, kol lieka 1/4-1/5 pradinio kiekio. Garinti galima ir tiek, kol sula visiškai išdžiūsta ir lieka tik baltos ar gelsvos nuosėdos, kurias paskui galima tirpyti atitinkamame distiliuoto vandens kiekyje, ne didesniame kaip 1/4-1/5 pradinio sulos kiekio.

Mokslininkų tyrimai parodė, kad koncentruota beržų sula keletą kartų stipriau už paprastą sulą veikia mielių ląstelių dalijimąsi. Koncentruotos beržų sulos aktyvumą labiausiai lemia tai, kad jos tūrio vienete yra gerokai daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei nekoncentruotoje suloje.

100oC temperatūroje koncentruotos beržų sulos stimuliuojantis veikimas yra kur kas stipresnis nei tos, kuri koncentruota 50-60oC temperatūroje.

  •   Sulotekio viduryje leidžiamos beržų sulos gydomasis poveikis yra stipresnis už pačios pirmosios pavasarinės sulos ir tos, kuri leidžiama jau baigiantis beržų “verksmo” laikotarpiui. Stipresnių gydomųjų savybių turi ir sula, išleista iš aukštesnės medžio kamieno vietos.
  •   Beržų vanduo. Iškart po surinkimo sulą išpilstyti į butelius. Į kiekvieną butelį įberti po 2 šaukštelius cukraus, įdėti ¼ citrinos žievelės ir keletą razinų. Kuo sandariau užkimšus laikyti šaltoje vietoje, kol oras kaip reikiant atšils, o prasidėjus karščiams pernešti į šaldytuvą. Prieš geriant į kiekvieną stiklinę reikia įpilti 1 šaukštelį cukraus ir pilant sulą maišyti. Gėrimas smarkiai putoja.
  •   Beržų balzamas - 1. Kibirą beržų sulos supilti į statinaitę, įpilti 3 butelius sauso vynuogių vyno, 2 butelius degtinės, įberti 1,5-2,5 kg cukraus ir 1,5 kg razinų. Gerai išmaišyti, kad ištirptų cukrus. Statinaitę užkimšti ir laikyti labai šaltai (gerai būtų pastatyti ant ledo) 2,5 mėnesio. Po to išpilstyti gėrimą į butelius, užkimšti, apdervuoti ir, suguldžius ant šono smėlyje, laikyti vėsioje vietoje.
  •   Beržų balzamas - 2. Į 20 litrų beržų sulos įberti 3 kg cukraus, maišyti, kol cukrus ištirps. Ant silpnos ugnies virti tol, kol 1/3 skysčio išgaruos. Verdant vis nugriebti putas. Nukaitus perkošti per audinį tiesiai į indą ir, kai tik atauš iki ką tik pamelžto pieno temperatūros, įpilti pačių geriausių tirštų mielių ir 2 butelius degtinės, įpjaustyti griežinėliais 4 citrinas (sėklas išimti). Indas (statinaitė) turi būti pilnas. Palaikyti šiltame kambaryje, kad sula 10-12 valandų parūgtų, po to išnešti į labai šaltą vietą ir laikyti 7 savaites. Paskui vėl perkošti, išpilstyti į šampano butelius (pilti iki susiaurėjimo pradžios, kad liktų oro tarpas), užkimšti, kamščius apvynioti vielyte, apdervuoti ir laikyti šaltoje vietoje.
  •   Beržų balzamas - 3. Vienam kibirui beržų sulos reikia 4 butelių vyno, 3,2 kg cukraus, 4 susmulkintų su žievele citrinų (sėklas išimti). Viską supilti į statinaitę, išmaišyti ir laikyti labai šaltai 2 mėnesius. Paskui išpilstyti į butelius, užkimšti, apdervuoti, butelius suguldyti šaltame rūsyje. Praėjus 3 savaitėms po išpilstymo galima gerti.

Balandis ir gegužė: žiedadulkės

Beržų žiedadulkės – nepaprastai veiksminga gydomoji priemonė. Saulėtą, giedrą dieną jų galima pasirinkti balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje.

Tiesiog nepateisinama tai, kad iki šiol mažai žinome, koks veiksmingas gydymas žiedadulkėmis. Gamta įduoda žmogui į rankas viską, ko reikia, kad jis būtų sveikas, o susirgęs – pats pasigydytų. Beržų žiedadulkės – viena iš neįkainojamų jos dovanų. Joje yra išties neregėtas įvairių elementų kiekis, kiekvienas jų stipriau ar silpniau veikia vieną ar kitą mūsų organizmo dalį. Nuolatinis žiedadulkių vartojimas daugeliui gali būti labai naudingas. Juk šiais laikais retai kas nesiskundžia kokiu nors negalavimu. Kasdien vartojant beržų žiedadulkes šie negalavimai per trumpą laiką turėtų tapti mažiau pastebimi ar net visai pranykti. Žiedadulkės mums naudingos, nes veikia mikrobus, bakterijas ir įvairius fermentus, kurių žmogaus žarnyne yra devynios galybės. Jos naikina kenksminguosius ir padeda vystytis naudingiems organizmui. Galima teigti, kad beržų žiedadulkės – mūsų žarnyno “tvarkdarės”.

Puikių rezultatų pasiekiama vartojant su medumi sumaišytas žiedadulkes. Šis mišinys – gerai įsisavinama organizmą stiprinanti priemonė.

Įrodyta, kad žiedadulkių savybes lemia jose esantys vitaminai ir aminorūgštys, kurie veikia kaip katalizatorius. Vadinasi, jie skatina įvairias biologines reakcijas, o patys vitaminai jų metu nesuyra.

Galima kasmet pakartoti vieną ar keletą gydymosi žiedadulkėmis kursų – taip, kaip profilaktiškai gydotės kurią nors jus kamuojančią ligą.

Geriausia žiedadulkes vartoti rytą, nevalgius ar šiek tiek prieš valgį.

Įprasta norma – apie 20 g per dieną suaugusiam žmogui; išimtinais atvejais galima vartoti iki 30 g. Vyresniems kaip 3 metų vaikams ši dozė mažinama 3 kartus.

Kad prieš kiekvieną vartojimą nereikėtų žiedadulkių sverti, įsidėmėkite: šaukštelis sausų žiedadulkių sveria apie 5 g, desertinis šaukštas – 10 g, didelis šaukštas – 15 g. Šaukštas turi būti nubrauktas, be kaupo.

Gydymo kursas trunka vieną mėnesį. Jį galima kartoti keliskart per metus, ypač kiekvieno sezono pradžioje. O kartais naudinga tęsti gydymą ištisus metus retkarčiais padarant savaitės pertrauką.

Keletą dienų pavartojus beržų žiedadulkes, beveik visiems pagerėja apetitas. Mat žiedadulkės puikiai reguliuoja virškinamojo trakto darbą, palankiai veikia skrandį ir žarnyną, padeda esant stipriam išsekimui, kurio nepavyksta įveikti kitais gydymo būdais. Žiedadulkės gali pakeisti visas kitas organizmą stiprinančias priemones, be jokio vargo įveikia patį didžiausią vidurių užkietėjimą. Jos padeda esant nepraeinančiam viduriavimui, sergant enteritais, enterokolitais ir kitomis infekcinėmis ligomis, kurios užpuola dėl to, kad žarnyne netramdomai dauginasi pavojingi ligas sukeliantys mikrobai ir flora. Žiedadulkės veikia net tais atvejais, kai kitos gydymo priemonės bejėgės.

  • Beržų žiedadulkės – puikus antibiotikas, sustabdantis vystymąsi tokių mikrobų, kuriuos sunku sunaikinti ir kurie sukelia daugelį žarnyno ligų. Jos atlieka žarnyne reguliatoriaus vaidmenį. Sunaikinusios ar sutrikdžiusios ligas sukeliančių mikrobų veiklą, jos suteikia galimybę naudingiesiems mikrobams įveikti “blogiukus”. Būtent tai ir leidžia pasiekti kartais neįtikėtinų rezultatų, kurie pastebimi jau pirmosiomis žiedadulkių vartojimo dienomis.

Žmogaus psichikos būsena glaudžiai susijusi su jo fizine būkle. Sveikas žmogus dažniausiai būna gerai nusiteikęs, menkas ir netgi didesnes bėdas jis linkęs vertinti optimistiškai. Būtent tokį nusiteikimą ir padeda pasiekti beržų žiedadulkės, nes jos sureguliuoja žmogaus organizmo funkcijų pusiausvyrą. Praėjus kokiai savaitei nuo žiedadulkių vartojimo pradžios, nuotaika pagerėja, o tai netrunka pastebėti ir aplinkiniai, kurie anksčiau stebėjosi jo nervingumu, dirglumu, ūmiais pykčio priepuoliais. Bloguosius būdo bruožus palaipsniui keičia jautrumas ir supratingumas, bendravimas su tokiu žmogumi tampa kur kas malonesnis.

Vartojantis beržų žiedadulkes jaučia euforiją, laimę, gyvenimo pilnatvę, pasitenkinimą. Protas tampa lankstesnis, išryškėja iniciatyvumas ir optimizmas – savybės, būtinos sėkmingai profesinei veiklai. Mintys tampa aiškios, gimsta naujų idėjų, bet kokia informacija daug lengviau įsisavinama. Smegenys tarsi pajaunėja, o žmogus gali pakelti tokius krūvius, kurių neįveikdavo išgėręs daugybę puodelių kavos ir surūkęs ne vieną cigaretę. Nuovargis dingsta tarsi burtų lazdele mostelėjus. Beržų žiedadulkės daugeliui sveikstančiųjų po sunkių ligų sugrąžina jėgas ir greitai pastato ant kojų.  O tokiai būsenai pasiekti visiškai nereikia didelių dozių. Ir kalbama čia ne apie dopingą. Beržų žiedadulkių poveikio negalima lyginti su stimuliuojančiu alkoholio, tabako ar kavos, sukeliančių trumpalaikį aktyvumą ir paskui visiškai nuslopinančių, veikimu. Žiedadulkės veikia lėčiau, kartais galbūt ne taip veiksmingai, tačiau rezultatas būna patikimas ir ilgalaikis.

Beržų žiedadulkės – puikus maisto produktas, galintis išgydyti stiprią mažakraujystę, kuri vaikų ir suaugusiųjų organizme lemia daug sunkių sutrikimų. Kadangi vartojant žiedadulkes kraujyje greitai padidėja hemoglobino kiekis, jomis tinka gydyti nusilpusius, mažakraujyste sergančius vaikus. Žiedadulkes taip pat galima rekomenduoti visiems protiškai atsilikusiems, lėčiau besivystantiems, sergantiems rachitu vaikams.

Sergantiems prostatitu žiedadulkes reikėtų vartoti reguliariai, nes pastebėta, kad jos teigiamai veikia juo sergančių vyrų būklę.

Beržų žiedadulkės – itin gera kosmetikos priemonė.

1 šaukštelį žiedadulkių sumaišyti su 1 šaukšteliu medaus ir 1 šaukšteliu grietinės. Šiuo mišiniu patepti veidą, rankas, kaklą ir palaikyti 15-20 minučių. Vietoje grietinės galima naudoti ir braškių, pomidorų ar kitokias sultis. Tokia kaukė gerai pamaitina odą, lygina raukšles.

1 šaukštą beržų žiedadulkių išmaišyti 1 stiklinėje vandens ir supilti į plaukų skalavimui skirtą vandenį.

Čia pateiktas toli gražu ne visas sąrašas naudingųjų, sveikatą gerinančių beržų žiedadulkių savybių. Bet ir išvardytosios leidžia teigti, kad jas galima naudoti pačiose įvairiausiose srityse. Juk žiedadulkės – tai tikras visų naudingųjų gamtos elementų klodas, taip pat ir tų “nesugaunamųjų”, kurių mes dar neišmokome išskirti.

Pavasaris ir vasara: lapai

Gegužės mėnesį beržai pradeda skleisti ryškiai žalius lapelius, pasipuošia savo žiedais – žirginėliais. Ateina metas ruošti beržų lapų atsargas. Lapai renkami, kol jie dar jauni, lipnūs, kvapūs. Jie džiovinami pavėsyje: pašiūrėse, pastogėse ar kitose gerai vėdinamose patalpose. Lapai sudedami plonu sluoksniu ir kartkartėmis atsargiai apverčiami. Kartais žmonės lapus renka ir vasarą, kai jie būna jau nelipnūs ir visiškai išsiskleidę, bet šie beržų lapai ne tokie vertingi. Vis dėlto iš jų galima gaminti antpilus ir nuovirus, skatinančius tulžies išsiskyrimą, išoriškai jie naudojami įvairioms odos ligoms, reumato pažeistiems sąnariams gydyti, galvai plauti. Vasarą rišamos ir pirties vantos.

Mikroorganizmai, taip pat ir sukeliantys ligas, patekę ant beržų lapų, žūsta. Panašių medžiagų išskiria ir kiti augalai. Pavyzdžiui, ant šermukšnio ar liepos lapo užlašinus lašelį auksinio stafilokoko, po kelių valandų visi laše buvę mikrobai ar bent jau didžioji jų dalis žūsta. Pagal bakterijų sunaikinimo trukmę sprendžiama apie augalo baktericidinių savybių stiprumą. Pasirodo, kad greičiausiai, per 3 valandas, mikrobai žūsta ant topolio ir beržo lapų.

Ankstyvą rytą (iki 8 valandos) ir vakare (po 19-20 valandos) augalai išskiria keletą kartų mažiau fitoncidų nei dieną. Ypač daug jų išsiskiria apie 13 valandą. Beržyne daugiau šviesos ir daugiau fitoncidų nei, pavyzdžiui, mišriame miške. Per karščius beržų fitoncidų koncentracija padidėja 1,5-2,0 kartus, o kai oras drėgnas, ji sumažėja. Todėl pasivaikščiojimui gamtoje stenkitės pasirinkti tą dieną ir valandą, kai ore daugiausia naudingų lakiųjų medžiagų, kad iki soties prisikvėpuotumėte sveikatą stiprinančių fitoncidų bei kitų lakiųjų medžiagų, kurias išskiria beržų lapai. Ore beržų fitoncidai sunaikina bakterijas per 10-15 minučių. Puikių fitoncidinių savybių turi ir beržų sula. Be to, beržai aktyviai prisotina orą neigiamais jonais.

Beržų lapai rekomenduojami sergantiems inkstų ligomis – nefrozėmis, nefritais, kai organizmas linkęs kaupti šlapimo rūgštį. Nustatyta, kad jie gerina inkstų darbą, sumažina baltymo kiekį šlapime.

Jaunų beržo lapų antpilas – puiki priemonė nuo avitaminozės ištisus metus. Jis tinka ir sergančiųjų neurastenija nervams raminti, kai vargina galvos skausmai ir svaigimas, migrena, sutrinka miegas, ištinka isterijos priepuoliai. Kad tokio antpilo gydomosios savybės būtų dar stipresnės, į jį naudinga įdėti truputį jonažolių, mėtų, pelkinių vingiorykščių, ožkarožių žolės, žemuogių, aviečių lapų, saldymedžio šaknies.

Vaikai dažnai serga ūmiomis kvėpavimo takų ligomis. Nors dažniausiai ligą pavyksta įveikti gan greitai, ji vis tiek išbalansuoja vaiko organizmo apsaugines jėgas. O kai nespėjęs visiškai pasveikti vaikas vėl nueina į mokyklą ar darželį, vystosi įvairios komplikacijos, kurios kartais baigiasi nerviniu išsekimu ir net psichikos sutrikimais. Dažniausiai nei vaikai, nei tėvai tiesiog nekreipia dėmesio į slogą, bet juk būtent nuo jos prasideda visos bėdos. Vos tik pastebėjus, kad vaikas pradeda sloguoti ar jums patiems “užgulė” nosį, reikia visą jos paviršių ir nosies apačią iki ribos su gleivine tepti spiritiniu beržų pumpurų antpilu. Nosį galima praplauti pasūdytu beržų lapų antpilu – į 1 stiklinę šilto antpilo dedama druskos ant peilio galiuko. Įpilkite tokio pasūdyto antpilo į dubenėlį ir pamokykite vaiką įtraukti jo pro nosį ir išspjauti. Nakčiai vaiko galvą apriškite skarele arba užmaukite tokią kepurėlę, kuri dengtų plaukų augimo liniją. Stipri lėtinė sloga praeina per 1-2 dienas, kai tik vaikas ar suaugęs pamiega su galvos apdangalu.

  • Pavasarinių beržų lapų antpilas – puiki šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė gydant išeminę širdies ligą, aterosklerozę, kai dėl širdies ir kraujagyslių nepakankamumo atsiranda pabrinkimų. Tokiems ligoniams šlapimo kiekis per dieną padidėja nuo 400 ml iki 2,5 litro. Pagerėja ir bendra būklė, sumažėja dusulys, pranyksta pabrinkimai.
  • Jei diagnozuotas kraujotakos nepakankamumas, per dieną reikia išgerti 2 stiklines beržų lapų antpilo.

Beržų lapų antpilas rekomenduojamas kaip antiseptinė, raminamoji, stimuliuojanti, organizmą stiprinanti priemonė. Tai puikus vitamininis gėrimas, naudingas sergant hipovitaminoze ir avitaminoze, kamuojant ilgai negyjančioms žaizdoms ir trofinėms opoms, jis padeda sureguliuoti virškinamojo trakto veiklą, jei skrandžio sulčių rūgštingumas sumažėjęs. Lapų antpilas geriamas sergant šlapimo pūslės uždegimais, tulžies akmenlige, gelta, kai ištinka inkstų diegliai.

Tokio vitamininio gėrimo užteks visai dienai, jei 100 g šviežių susmulkintų beržo lapelių užplikysite 0,5 litro verdančio vandens ir sandariai uždengę palaikysite šiltoje vietoje 1 valandą. Perkoštas gėrimas būna ryškios gelsvai žalios spalvos ir aitraus skonio. Išgerkite jį per dieną. Aitrumą sumažinsite įlašinę citrinų sulčių.

Beržo lapų antpilą galima pasigaminti ir kitaip. Švieži lapai susmulkinami, perplaunami šaltu virintu vandeniu, užpilami atvėsintu iki 40-50oC temperatūros virintu vandeniu, sandariai uždengiama ir šiltoje vietoje laikoma 3,5 valandos. Antpilas nupilamas, lapai gerai nuspaudžiami. Kai gėrimas pastovi kokias 6 valandas, jis vėl atsargiai nupilamas, kad atsiskirtų nuosėdos. Šviežių beržo lapų antpile yra kur kas daugiau vitamino C nei džiovintų. Aitrus antpilo skonis pranyksta perfiltravus jį per susmulkintą beržo anglį, tačiau tuo atveju beveik 2 kartus sumažėja ir vitamino C kiekis.

Gydymui skirtas beržo lapų antpilas gaminamas taip:

2 šaukštus susmulkintų beržo lapų užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, sandariai uždengtame inde pakaitinti verdančio vandens vonioje 15 minučių, palaikyti kambario temperatūroje 45 minutes, kad pravėstų, ir perkošti. Į jį rekomenduojama įdėti šiek tiek (ant peilio galiuko) natrio hidrokarbonato. Gerti po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną 20-30 minučių prieš valgį.

Kaip išorinė priemonė beržų lapų antpilas naudojamas odos niežuliui, žvynelinei, egzemoms, neurodermitui, furunkuliozei, inkštirams, kerpligei, įvairiems išbėrimams gydyti. Be to, gydymosi metu patartina dar ir pagerti šio antpilo.

Beržų lapai naudojami gaminant fitoliziną, kuris vartojamas kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti, uždegimus slopinanti, spazmus raminanti priemonė, o taip pat akmenims iš inkstų ir šlapimo pūslės pašalinti. Fitolizinas geriamas 3 kartus per dieną po valgio, 1 šaukštelį preparato reikia ištirpyti 0,5 stiklinės pasaldyto vandens.

Beržų lapų antpilas ir ekstraktas sunaikina žarnines balantidijas, lamblijas ir trichomonas. Sergantiems lamblioze rekomenduojama 15-45 dienas gerti po 200 ml beržų lapų antpilo per dieną.

Beržų lapai naudojami gydant angiocholecistitą (tulžies pūslės ir latakų uždegimą) ir lėtinį cholecistitą, kai jis paūmėja ar išsivysto komplikacijos dėl lambliozės.

Antpilas gaminamas taip: 100 g pavasarį surinktų ir išdžiovintų beržų lapų užpilti 1 litru šilto virinto vandens ir palaikyti parą. Geriama po 200 ml nevalgius, o išgėrus reikia 15-30 minučių pagulėti ant dešinio šono. Gydymo kursas – 30-45 dienos. Antpilą galima laikyti ne ilgiau kaip 3 dienas, nes jis greit genda, tampa neveiksmingas. Racionaliausia būtų kasdien pasiruošti šviežią. Šis antpilas labai veiksmingai skatina tulžies išsiskyrimą.

Turintiems akmenų kepenyse rekomenduojama kasdien išgerti po 4 stiklines tokio karšto antpilo.

Mažakraujystei gydyti tinka beržų lapų ir didžiosios dilgėlės mišinys. Maišoma lygiomis svorio dalimis.

2 šaukštus susmulkinto mišinio užplikyti 1,5 stiklinės verdančio vandens, sandariai uždengtame inde palaikyti šiltoje vietoje 1 valandą, perkošti, įpilti 0,5 stiklinės šviežių burokėlių sulčių. Šį kiekį išgerti per 3-4 kartus likus 20 minučių iki valgio. Šitaip gydomasi 8 savaites.

Beržų lapų nuoviras rekomenduojamas sergantiems inkstų ligomis ir reumatu kaip puikiai šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė, jis tinka gydant artritus, tulžies akmenligę, viršutinių kvėpavimo takų uždegimus, bronchų, plaučių ligas, skorbutą, niežulį, išbėrimus.

Nuoviras gaminamas taip: 2 šaukštai susmulkintų beržų lapų užplikomi 2 stiklinėmis verdančio vandens, sandariai uždengtame inde kaitinama verdančio vandens vonioje 30 minučių, palaikoma kambario temperatūroje 10 minučių, kad pravėstų, perkošiama ir įdedama ant peilio galiuko natrio hidrokarbonato. Geriama po 2/3-1/2 stiklinės 2-3 kartus per dieną. Tuo pačiu nuoviru galima apiplauti išbertas, sudirgintas odos vietas, auglius, paprastuosius spuogus.

Tulžies akmenligei gydyti skirtą nuovirą reikia gaminti taip: 2 šaukštus susmulkintų beržų lapų užplikyti 1 stikline verdančio vandens, virti ant silpnos ugnies, kol skysčio kiekis sumažės perpus. Kai atauš, perkošti. Gerti po 1 desertinį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį. Gydymo kursas – 3 mėnesiai. Šis nuoviras labai gerai padeda, kai akmenys smulkūs. Akmenims pradėjus šalintis skaudės, varstys diegiantys skausmai, pykins. Visa tai reikia iškęsti.

Galima rekomenduoti ir kitokį nuoviro gaminimo būdą:

1 kupiną šaukštą džiovintų susmulkintų beržų lapų užplikyti 1 stikline verdančio vandens, virti ant silpnos ugnies sandariai uždengtame inde 20 minučių, nukaitus palaikyti šiltoje vietoje 1 valandą ir perkošti. Gerti po 1 stiklinę nuoviro ryte ir vakare pusvalandį prieš valgį. Nuovirą reikia gerti ilgai.

Džiovintų beržų lapų antpilo arba nuoviro rekomenduojama gerti moterims menstruacijų metu, kad jos nebūtų tokios skausmingos, be to, jo reikėtų gerti pagimdžiusioms moterims po gimdymo praėjus 12 dienų, kad organizmas greičiau apsivalytų. Šiais atvejais toks pat vertingas ir beržų pumpurų antpilas arba nuoviras. Beržų lapų antpilo arba nuoviro vonelės ar tamponai padeda gydyti gimdos kaklelio erozijas ir gimdos uždegimus.

Vėluojant menstruacijoms galima pasitelkti tokią priemonę: iškart vieną po kitos išgerti 2 stiklines karšto vaistinių ramunėlių antpilo, pagulėti karštoje vonioje su garstyčiomis ar druska (100 g į vonią). Galima pasišvirkšti karštoku beržų lapų antpilu ir palaikyti kojas labai karštame beržų lapų nuovire su sauja druskos ir 2-3 saujomis beržo anglies. Po to kojas apipilti šiltu beržų lapų nuoviru, sausai nušluostyti ir apsimauti švarias kojines, įpylus į jas garstyčių miltelių. Taip pat rekomenduojama keletą dienų iš eilės nevalgius išgerti po 0,5 stiklinės alaus mielių su šiltu pienu.

Daugelį moterų vargina gimdos kaklelio erozija, kurios niekaip nepavyksta išgydyti. Gerų rezultatų pasiekiama gydant šią ligą beržų ir eukaliptų lapų mišinio nuoviru (imamos lygios svorio dalys): 2 šaukštus smulkiai sutrintų lapų mišinio virti sandariai uždengtame inde ant silpnos ugnies 5 minutes, ataušinti iki 40oC temperatūros (maksimalios, kokią galima iškęsti) ir prieš miegą padaryti švirkštimus. Gydymo kursas – viena dvi savaitės.

Beržų lapų vonios palengvina sergančiųjų sąnarių reumatu ir podagra, alerginėmis niežtinčiomis dermatozėmis būklę.

Raudonoji nežiedinė sausoji kerpligė gydoma taip. Ant pažeistos odos 2 kartus per dieną po 3 minutes reikia pilti karštą stiprios koncentracijos beržų lapų nuovirą. Paprastai jau po 3 dienų pastebimas pagerėjimas, o po 2 savaičių ji dažniausiai visiškai pranyksta.

Egzemą, ypač plaštakų, rekomenduojama gydyti beržų šakelių su lapais nuoviru. Šakeles reikia užvirinti vandenyje, o kai pravės tiek, kad karštį galima bus iškęsti, panardinti rankas ir palaikyti 20-30 minučių.  Po procedūros rankų nereikia valyti – tegul apdžiūva. Tokias rankų voneles reikia daryti 2-3 kartus per dieną, būtinai ir prieš miegą. Nuovirą galima naudoti keletą kartų. Gydantis rankas reikėtų kuo rečiau šlapinti, geriausia jų visai nešlapinti visą gydymosi laikotarpį. Egzema labai greitai apdžiūna, o po tokio gydymo visiškai pranyksta.

Mazginio venų išsiplėtimo gydymas bus sėkmingas, jeigu visai atsisakysite saldumynų, konditerijos gaminių. Rytą nevalgius ir vakare reikia gerti po stiklinę beržų pumpurų arba lapų antpilo (žaliavos ir vandens santykis 1:10) su 2 šaukšteliais obuolių acto ir 2 šaukšteliais medaus. Venas rytą ir vakare iš apačios į viršų reikia tepti obuolių actu.

Nutukusiems žmonėms dažnai atsiranda iššutimų kirkšnyse. Jie pranyks, jeigu keletą kartų per dieną šias vietas apiplausite šaltu beržų lapų antpilu. Gerai padeda ir aliejus, užpiltas ant šviežių susmulkintų beržų lapų: 100 g lapų užpilti 500 g aliejaus ir šiltoje vietoje laikyti 2-3 savaites, kaskart vis suplakti. Paskui perkošti per kelių sluoksnių marlę. Aliejumi 1-2 kartus per dieną tepami iššutimai, kol jie visai pranyksta.

Jeigu galvą plausite ir plaukus perskalausite beržų lapų ar pumpurų antpilu arba nuoviru, jie greičiau augs, neatsiras pleiskanų.

Kad mergaičių veido nedarkytų pūlingi spuogeliai, inkštirai, plaunant galvą veido odą galima patrinti šlapiais plaukais. Tuomet ji visada bus švari.

Plaukus stiprina ir toks nuoviras: lygiomis svorio dalimis sumaišyti kadagio šakelių ir šviežių pavasarinių beržo lapų; saują susmulkinto mišinio pavirti 3 litruose vandens 5 minutes, uždengtą indą palaikyti 1 valandą šiltai ir perkošti. Šiuo nuoviru plaukite ir skalaukite plaukus.

Vasarą surinkti beržų lapai naudojami radikulitui, sėdmeninio nervo uždegimui gydyti, jų preparatai tinka sergantiems neurologinėmis ir kitokiomis ligomis. Tokiems ligoniams daromos sauso, karšto oro vonios. Šviežių lapų reikia pridėti į didelę statinę ir iš viršaus gerai paslėgti. Kai lapai savaime labai įkaista, svoris nuimamas, o ligonis įkeliamas į statinę tarp lapų ir laikomas joje 30-40 minučių. Tokia procedūra kartojama keletą kartų, kol skausmai praeina. Dažniausiai pagyjama per vieną dvi savaites. Sauso ir karšto oro voniomis gydomas reumatas, podagra, paralyžius, persišaldymo ligos, jos padeda įveikti bendrą silpnumą po sunkių ligų.

Lapai naudojami ir gydant žaizdas, pūlinius, šunvotes: jie smarkiai sutrinami, kad susidarytų košelė, ir storu sluoksniu užtepami ant skaudamos vietos.

Jaunais lipniais beržų lapeliais (pavasariniais) gydomas vaikų reumatas. Tankus lapų sluoksnis sudedamas ant paklodės, ant jų paguldomas vaikas ir suvyniojamas, paliekant atvirą tik širdies plotą. Tokią procedūrą reikia kartoti kasdien po 1,5-2 valandas, daryti 2 savaites.

Gerai sumaigyti ir apšutinti beržų lapai malšina reumato pažeistų sąnarių skausmus. Lapų pridedama ant skaudamos vietos, apvyniojama audiniu ir polietileno plėvele. Raištis laikomas 3-4 valandas, gydymo kursas – viena dvi savaitės.

Gydymo praktikoje ne kartą būta atvejų, kai jokiais vaistais ir procedūromis neįveikiamą reumatą, varginantį sąnarių patinimą ir nejudrumą pavykdavo išgydyti žemiau aprašytu būdu.

Jeigu reumatas pažeidęs kojų sąnarius, reikia pasisiūti kojų ir liemens dalies iki juosmens formos maišus. Į juos prikimšti šviežiai priskintų beržų lapų. Vakare prieš miegą ligonio kojas reikia įkišti į maišus taip, kad gan storas lapų sluoksnis apsuptų kojas iš visų pusių. Jos labai smarkiai prakaituos – tarsi būtumėt garinėje pirtyje. Kartais naktį lapus tenka pakeisti, nes jie per daug sušlampa. Keletas tokių procedūrų, ir savijauta akivaizdžiai pagerėja.

Juosmens, kryžmens, nugaros, menčių ir pečių skausmų irgi galima atsikratyti pasinaudojus puikia liaudiška gydymo priemone. Tokie skausmai atsiranda persišaldžius, nuolat būnant drėgnose patalpose, o kartais tiesiog nuo nesveikų gyvenimo sąlygų. Jeigu “kaulus laužo” persišaldžius, skaudamas vietas reikia įtrinti beržų pumpurų tepalu, įtrintą vietą padengti šviežių beržo lapų sluoksniu ir apibintuoti. Raištį laikyti iki ryto.

Sergantiems sąnarių reumatu naudinga vonia su skruzdėlių antpilu.

Sudėkite į maišą vieną skruzdėlyną ir parsineškite namo. Iš maišo viską iškratykite į kibirą ir iki viršaus pripilkite verdančio vandens. Palaikykite taip keletą valandų, o paskui supilkite į vonią, kurioje vandens temperatūra būtų 30-37oC. Kad gydymas būtų dar veiksmingesnis, į vonią galima pridėti daug šviežių beržo lapų.

Sergantį vandene ligonį reikia paguldyti į lovą, ant ištinusių kūno dalių uždėti storą sluoksnį beržo lapų, apkloti žmogų šilta antklode ir duoti gerti daug prakaitavimą skatinančios arbatos. Šitaip galima gydyti ir podagrą, reumatą, paralyžius, fizinį silpnumą, persišaldymo ligas.

Kosmetikoje beržo lapų nuoviru šalinamos pigmentinės dėmės.

Sergant egzema ir daugeliu kitų odos ligų padeda tepalas, pagamintas iš pavasarį surinktų beržo lapų. Lapus reikia nuplauti šaltu vandeniu ir apdžiovinti pavėsyje. Į stiklinį, emaliuotą ar molinį indą dėti 1 cm storio nesūdyto sviesto sluoksnį, ant viršaus – tokio pat storio susmulkintų lapų sluoksnį, paskui vėl sviesto, lapų ir t.t. Indą uždengti dangčiu, plyšelius kruopščiai užklijuoti tešla ir parą laiko kaitinti orkaitėje ant silpnos ugnies tokia tvarka: 2 valandas kaitinti, 2 valandas laikyti orkaitę išjungtą ir t.t. Paskui tepalą perkošti per marlę, lapų likučius nuspausti. Tokį sviestą laikyti šaldytuve.

Gydant sausąją galvos egzemą ir plaukų slinkimą kartą per savaitę galvą reikia plauti stipriu beržų lapų antpilu, paskui apie 15 minučių patrinti galvos odą smulkiai sugrūsta druska, o po to perskalauti tokiu pat antpilu. Tokią procedūrą kaskart reikėtų pakartoti daugeliui – tuomet, ko gero, pasaulyje nebeliktų plikių.

Kojas stiprina beržų lapų nuoviro vonia: 7-10 saujų beržų lapų užplikyti verdančiu vandeniu, indą uždengti ir palikti, kad atvėstų iki 30oC. Kojas galima merkti į vandenį su beržo lapais.

Vonios kojoms labai naudingos, kai jas skauda, jos smarkiai prakaituoja, esant atviroms žaizdoms, augliams, įvairiems sumušimams – ir kraujuojantiems, ir su poodinėmis kraujosruvomis, sergantiems podagra, susidarius kremzliniams mazgams, tarpupirščių ar panagių pūliniams, taip pat kai kojas nutrina ankšta avalynė. Šioms vonioms nėra lygių, kai reikia sumažinti bet kokios rūšies sukietėjimus ant kojų. Jos padeda sergantiems sąnarių reumatu, gydo nuospaudas, atviras ir pūliuojančias žaizdas, gausaus kojų prakaitavimo sukeltus pažeidimus.

Žmones dažnokai vargina nuo vaikščiojimo atsiradę odos sukietėjimai, kurie trukdo laisvai vaikščioti, sukelia skausmą, deginimą. Dažniausiai jų bandoma atsikratyti elementariai: gerai išmirkius kojas suragėjusi oda nupjaunama skutimosi peiliuku. Tačiau netrukus jų ir vėl atsiranda. Darant kojoms šaltas beržų lapų nuoviro voneles, į kurias dar pridedama druskos, tokie suragėjimai palaipsniui išnyksta ir vėliau nebeatsiranda. Tokiai vonelei paruošiamas beržų lapų nuoviras (1 dalis lapų, 5 dalys vandens), į 1 litrą šalto nuoviro įberiamas 1 šaukštas druskos. Į vonelę merkiamos abi kojos, net jeigu odos suragėjimų yra tik ant vienos, ir laikomos 10-25 minutes. Tokia vonelė malšina skausmą, deginimą, gerai suminkština odą. Vonių kiekis priklauso nuo to, kaip greitai išnyksta suragėjimai – jas reikia daryti tol, kol visiškai pasveikstama. Šios vonios taip pat padeda atsikratyti nuovargio, stiprina vidaus organus, ypač bronchus ir širdį. Po vonios kojų nereikia šluostyti, geriausia būtų 15-20 minučių pasivaikščioti basomis žeme ar šiltais akmenimis. Jeigu gyvenate daugiaaukštyje ir pasivaikščioti basomis neturite galimybės, įsitaisykite namuose (pavyzdžiui, vonios kambaryje) plokščią dėžę su druska arba nuzulintais akmenėliais: rytą prausdamiesi galėsite joje “pasivaikščioti”.

Šilta sėdimoji vonia

10 saujų beržų lapų užplikyti 5 litrais verdančio vandens, palaikyti uždengtame inde 15 minučių, paskui ant silpnos ugnies pakaitinti 5 minutes, o kai atvės iki 30oC temperatūros, supilti nuovirą kartu su lapais į paruoštą vonią. Sėdėjimo vonioje trukmė – 15 minučių. Tokias vonias reikėtų daryti 2-3 kartus per savaitę sergantiems hemorojumi, storosios žarnos fistule, varginamiems aklosios žarnos skausmų. Jas daryti galima net tada, jeigu yra išvarža. Be to, jos padeda ir tais atvejais, kai atsiranda sunkumų šlapinantis, kai šlapimo pūslėje yra susidariusių akmenų, taip pat sergantiems inkstų ir šlapimo pūslės ligomis.

Vonioje vandens turi būti tiek, kad jis dengtų pusę pilvo iki inkstų ir visas šlaunis. Tokios vonios padeda pasišalinti dujoms, skatina virškinimą, gerina tuštinimąsi, reguliuoja kraujotaką, padeda moterims įveikti silpnumą, kraujavimus bei kitas ligas.

Šaltos sėdimosios vonios

Šios beržų lapų nuoviro vonios 2-3 kartus per savaitę naudingos tiems, kurie rytą atsikelia apsunkusia galva, nepailsi miegodami ar apskritai kenčia nuo nemigos. Pasėdėjus šaltoje vonioje 1-2 minutes, dingsta sudirgimas, užplūsta ramybė. Darant šaltas vonias reikia laikytis tokios taisyklės: kuo vonia trumpesnė, tuo veiksmingesnė. Maksimali sėdėjimo šaltoje vonioje trukmė – 3 minutės.

Jeigu kojos labai prakaituoja, skleisdamos bjaurų kvapą, tarpupirščiuose atsiranda pūlinukų, 2 kartus per dieną reikėtų pėdas ir tarpupirščius apdėti šviežiais beržų lapais.

Beržinė vanta – nepakeičiamas pirties atributas. Geresnio masažo nė nesugalvosi. Ir visus negalavimus išplaka, ir sąnarių skausmą kaip ranka atima. Po tokios procedūros žmogus pasijunta žvalus, kupinas energijos. Sergant reumatu, radikulitu, kitokios kilmės skausmams malšinti tinka beržinės vantos, į kurias įmaišoma šviežiai nuskintų dilgėlių šakelių. Kaitinantis pirtyje tokiomis vantomis lengvais judesiais periamos skaudamos vietos.

Sėdmeninio nervo uždegimas – labai nemaloni liga, ypač jei ji tampa lėtine. Liaudies gydytojai rekomenduoja paprastą priemonę – ligonis kas antrą dieną turi eiti į rusišką pirtį ar sauną ir beržine vanta stipriai vanoti skaudamas vietas.

Puiki priemonė nuo nemigos – beržinė vanta po pagalve. Stebėtina, bet mėnesių mėnesius negalėję įveikti nemigos žmonės po kiek laiko jau visai ramiai užmiega.

Jei į spintoje laikomų drabužių kišenes ir tarp skalbinių pridėsite beržo lapų, jie puikiausiai apsaugos nuo kandžių.

Žvynelinė – lėtinis odos uždegimas, pasireiškiantis vienodos formos mazginiu išbėrimu, pažeidžiantis ne tik odą, bet ir sąnarius bei nagus. Ligos priežastis tiksliai nežinoma. Manoma, kad ji gali būti paveldima, galbūt virusinės, nervinės kilmės ar išsivysčiusi sutrikus medžiagų apykaitai. Odą dažniausiai išberia simetriškai išsidėsčiusiais, suplotais, melsvai rožiniais mazgeliais. Jie būna maždaug lęšio dydžio, padengti sidabriškai baltais žvyneliais, kurie, didėdami ir susiliedami, sudaro plokšteles ir didelius uždegimo židinius. Išbėrimų gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai jie pažeidžia plaukuotąją galvos dalį, alkūnes ir kelius. Išbertas vietas gali niežėti.

Žvynelinė vystosi ilgai, jos eiga tampa lėtine – remisijos laikotarpį kartkartėmis keičia paūmėjimai, kuriuos kartais lemia nervinis ir psichinis pervargimas, peršalimo ligos.

Gerų rezultatų pasiekiama gydant žvynelinę liaudies gydytojo Goliuko pasiūlytu metodu.

Gydymas pradedamas 2 kartus per dieną tepant žvynelinės pažeistas vietas plonu specialiai pagaminto tepalo sluoksniu. Jis gaminamas iš šių komponentų (nurodytos procentinės svorio dalys):

Šviežio kiaušinio baltymo- 5-6.

Gėlių medaus- 3-3,2.

Vaikiško kremo- 0,8-1.

Beržo tepalo- likusioji dalis.

Beržo tepalo gamyba. Pavasarį surinktus beržo lapus nuplauti šaltu vandeniu ir apdžiovinti pavėsyje. Į emaliuotą (be įtrūkimų) ar stiklinį, molinį indą dedamas 1 cm storio medicininio solidolo sluoksnis, ant viršaus – tokio pat storio susmulkintų beržo lapų sluoksnis, vėl medicininio solidolo, lapų ir t.t. Indas uždengiamas dangčiu, plyšiai kruopščiai užklijuojami tešla. Orkaitėje ant minimalios liepsnos indas kaitinamas parą – 2 valandas kaitinama, 1 valandą leidžiama atvėsti ir vėl kartojama. Po to beržo tepalas perkošiamas, tirštimas gerai nuspaudžiamas.

Beržo tepalas kruopščiai maišomas su kitais komponentais, kol pasidaro vientisa masė.

Šis gydomasis tepalas įtrinamas į žvynelinės pažeistas vietas. Praėjus dešimčiai dienų nuo gydymo pradžios reikia 30-40 dienų iš eilės gerti spiritinį mandžiūrinės aralijos šaknų antpilą – po 30-40 lašų su atšaldytu virintu vandeniu 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

Antpilas šiek tiek toksiškas. Jis gaminamas taip: 20 g susmulkintų aralijos šaknų suberti į tamsaus stiklo indą ir užpilti 100 ml 70 laipsnių spirito. Laikyti 2 savaites, perkošti, likučius nuspausti, antpilą perfiltruoti ir laikyti tamsioje vėsioje vietoje.

Jeigu pirmoji gydymo stadija nepasibaigia per vieną mandžiūrinės aralijos spiritinio antpilo gėrimo ciklą, reikia padaryti pertrauką, antpilo 2 savaites negerti, o paskui ciklą pakartoti.

Praėjus kiek laiko nuo gydymo pradžios žvyneliai pranyksta. Be to, labai dažnai ant apsivaliusios ir sveikos odos atsiranda pūlingas išbėrimas, pradeda niežėti. Nuo to momento oda plaunama šiltu virintu šaltinio arba šulinio vandeniu ir kruopščiai sausai nušluostoma. Taip daroma likus 5-10 minučių prieš gydomojo tepalo įtrynimą, 2-3 kartus per savaitę maudomasi su vaikišku muilu. Palaipsniui pūlinukai išnyksta, niežulys praeina.

Kai oda apsivalo, žvynelinės plokštelių vietose ji tampa tamsiai mėlyna ir tik kiek vėliau įgauna sveiką spalvą. Tuo metu pirmas gydomasis tepalas pakeičiamas kitu, pagamintu iš šių komponentų (nurodytos procentinės svorio dalys):

Šviežio kiaušinio baltymo- 2,2-2,5.

Gėlių medaus- 1,0-1,3.

Ugniažolės žolės (sutrintos iki pudros)- 5,5-6,5.

Beržo tepalo- likusioji dalis.

Antras gydomasis tepalas gaminamas taip pat, kaip ir pirmasis, visi komponentai kruopščiai maišomi, kol susidaro vienalytė masė. Jis įtrinamas irgi taip pat, naudojamas iki gydymo pabaigos, o mandžiūrinės aralijos spiritinio antpilo gerti jau nereikia.

Praėjus dviem savaitėms pradedamas gerti spiritinis eleuterokoko antpilas. Jis gaminamas taip: 150-200 g džiovintų susmulkintų eleuterokoko šaknų užpilti 1 litru 40 laipsnių spirito ir laikyti tamsioje vėsioje vietoje 2 savaites, kaskart jį vis suplakti. Antpilo gerti po 1 šaukštelį 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Beje, pirmąsias 10 dienų reikėtų jo gerti po ½ šaukštelio. Gerti mėnesį, paskui padaryti 2 savaičių pertrauką. Jeigu reikia, ciklas kartojamas, tik iškart pradedama gerti po 1 šaukštelį. Gydant vaikų žvynelinę, vartojamas ne spiritinis, o vandeninis antpilas, kuris gaminamas taip: 1 šaukštas susmulkintų eleuterokoko šaknų užpilamas 1 stikline šalto virinto vandens, palaikoma parą, paskui pusvalandį indas su antpilu kaitinamas verdančio vandens vonioje, nukaičiamas ir po 10 minučių perkošiamas. Gerti po 1 šaukštą tokia pat tvarka kaip ir spiritinį antpilą.

Gydant žvynelinę reikia griežtai laikytis dietos ir dienos režimo. Reikia visiškai atsisakyti kiaušinių, bet kokių sultinių, riebios mėsos, pasterizuoto pieno produktų, konservų, dešrų, aštraus maisto, alkoholio. Būtina vartoti daug augalinės kilmės vitaminų, įvairaus augalinio maisto, gaminant naudoti tik aliejų. Todėl žvynelinės gydymo ciklai rekomenduojami vasarą.

Gydymo negalima pradėti tada, kai liga paūmėjusi.

Žvynelinė, priklausomai nuo ligos trukmės, visiškai išgydoma per 2-4 mėnesius nuo procedūrų pradžios.

Medžio actas ir degutas

Medžio actas buvo žinomas dar senovės Egipto gyventojams, kurie naudojo jį balzamuodami mirusiuosius. Actas gaunamas medienos masės sausosios distiliacijos būdu. Dažniausiai jis gaminamas iš lapuočių medžių. Iš beržų išgaunama iki 9,4% acto rūgšties. Mediena pradeda irti, kai pasiekiamas temperatūros intervalas nuo 150oC iki 200oC. Tuo metu išsiskiria dujų produktai, kurių sudėtyje yra apšvietimo dujų (vandenilio, metano, etileno, propileno, butileno). Vėliau, keliant temperatūrą iki 260oC ir dar labiau – iki 280oC, vyksta skystųjų produktų sublimacijos procesas. Jų sudėtyje yra medžio acto, kurio sandara labai sudėtinga (svarbiausios dalys – metilo spiritas, acetilenas ir acto rūgštis). Temperatūrai didėjant nuo 280oC iki 430oC, vyksta degutiškųjų produktų sublimacijos procesas, kurie ir sudaro medžio degutą kartu su derva. O kai temperatūra peržengia 430oC ribą, medis suanglėja. Tad apdorojant medieną sausosios distiliacijos būdu gaunama daug produktų, išsiskiriančių palaipsniui didinant temperatūrą, be to, kiekvienas produktas išsiskiria tam tikroje temperatūroje.

Žaliavinis neapdorotas beržų actas farmakopėjoje vadinamas acetum pyrolignosum crudum, S. acidum pyrolignosum. Tai tamsiai rudas, trenkiantis degutu ir actu, rūgščiai karstelėjusio skonio skystis, iš kurio laikui bėgant išsiskiria degutiškos medžiagos, kurios prilimpa prie stiklinio indo sienelių ir dugno.

Paprastas medžio actas gali būti naudojamas kaip puvimą stabdanti ir prideginanti priemonė. Jame yra fenolių (kreozoto) ir metilo alkoholio, todėl jis stabdo puvimą sukeliančių mikrobų vystymąsi ir gali būti naudojamas dezinfekuojantiems aprūkymams, perrišant ir praplaunant dvokiančias, pūliuojančias žaizdas, pragulas, nušalusias kūno dalis ir kt. Kadangi jis švelniai pridegina gleivines, jį galima naudoti su 2-5 dalimis vandens makšties plovimams, kai vargina gausios, pūlingos baltosios išskyros.

Be paprastojo medžio acto, farmakopėjoje įrašytas ir valytas medžio actas – acetum pyrolignosum rectificatum. Jis gaunamas varant paprastą actą. Šis actas – tai skaidrus, bespalvis ar gelsvos spalvos, rūgštaus, karstelėjusio skonio skystis, irgi skleidžiantis acto bei deguto kvapą. Po kiek laiko nuo šviesos ir oro poveikio jis paruduoja, nes išsiskiria degutiški junginiai. Tuomet jis tiesiog sumaišomas su paprastu actu, iš kurio varomas naujas valyto acto kiekis. Beje, tokį rustelėjusį actą galima vartoti. Valytas actas ne toks nuodingas kaip paprastas, jis silpniau dezinfekuoja, tačiau jį tinka naudoti burnos ertmės ir gerklės skalavimams, taip pat vartoti nuo vėmimo ir virškinimo sutrikimų.

Beržo degutas efektyviai naikina mikrobus, įvairius parazitus, pasižymi antiseptiniu poveikiu. Tai ir yra tas degutas, kuriuo galima sugadinti statinę medaus. Tačiau nepaisant itin nemalonaus jo kvapo ir skonio, jis labai plačiai naudojamas šiuolaikinėje medicinoje įvairioms odos ligoms gydyti: niežams, egzemai, žvynelinei, opoms ir išbėrimams. Naudojami įvairūs jo preparatai: grynas degutas, 10-30 proc. tepalai, suspensijos, degutinis muilas ir kt. Deguto yra Vilkinsono tepalo, kuriuo gydomi niežai ir grybelių sukeltos odos ligos, sudėtyje. Galiausiai, iš beržo deguto išgaunamas eterinis beržų aliejus.

Liaudies medicina sugeba pasinaudoti puikiomis Višnevskio tepalo savybėmis, kai reikia gydyti lėtinę anginą, sukėlusią tokią nemalonią komplikaciją kaip lėtinis vidurinės ausies uždegimas. Rekomenduojama prieš miegą į ausį ar abi ausis (priklausomai nuo savijautos) įdėti Višnevskio tepalo. O tiems, kurie linkę sirgti šia liga, vėjuotu ir lietingu oru patariama tokią procedūrą daryti kasnakt. Jei atvejis itin sudėtingas, taip gydytis reikia kas vakarą, kaskart padarant 2-3 dienų ar savaitės pertrauką. Šis lėtinės anginos gydymo būdas tinka ir gripui bei kitoms peršalimo ligoms gydyti. Jis nekenksmingas ir ypač tinka persišaldžiusiems vaikams. Papildomai galima spiritiniu beržų pumpurų antpilu įtrinti padus, nugarą, krūtinę, šiltai apvynioti įtrintas vietas. Po dienos kitos kosulys praeina.

Višnevskio tepalas

Sudėtis: deguto – 3 dalys, kseroformo – 3 dalys, ricinos aliejaus – 94 dalys. Naudojamas paprastoms ir ilgai negyjančioms žaizdoms, įvairios kilmės trofinėms opoms, praguloms gydyti.

Vilkinsono tepalas

Sudėtis: kalcio karbonato – 10 dalių, valytos sieros – 15 dalių, skysto deguto – 15 dalių, naftalano tepalo – 30 dalių, žaliojo muilo – 30 dalių, vandens – 4 dalys. Gydant šiuo tepalu įvairiaspalvę žvynelinę, raginis epidermio sluoksnis, kuriame susitelkęs ligos sukėlėjas, pasidaro purus. Kad liga nesikartotų, nepersimestų į kitą vietą, reikia labai kruopščiai patepti visas pažeistas vietas.

Vilkinsono tepalas naudojamas ir kirkšnių epidermofitijai (didžiųjų klosčių mikozei), pėdų, nagų epidermofitijai gydyti. Tokiais atvejais patartina kartu naudoti 5-10 proc. sieros ir deguto tepalus.

Deguto dažnai būna 2-5 proc. koloidinių deguto tirpalų sudėtyje. Gydant grybelių sukeltas ligas patogiau naudoti kolodijų, kuris stingdamas sudaro tvirtą plėvelę, o ne gryną degutą.

Iš labai senų laikų atkeliavęs ir liaudiškas utėlių naikinimo receptas: kruopščiai išplauti galvą degutiniu muilu, paskui po skarele ar kepure apvynioti aplink galvą kasytę, nupintą iš arklio uodegos ašutų. Po kiek laiko vėl gerai ištrinkti galvą degutiniu muilu, išdžiovinti plaukus. Patepus juos sviestu, kruopščiai iššukuoti glindas tankiomis šukomis. Galiausiai dar kartą ištrinkti galvą su degutiniu muilu.

Egzemos gydymo būdas

Gydymo pradžioje patepti grynu degutu nedidelį pažeistos odos plotą ir palaikyti 15-30 minučių. Jeigu neišryškėja organizmo jautrumo degutui reakcija, tepamos odos plotą pamažu reikia didinti, o aplikacijos trukmę ilginti. Grynas degutas ant pažeistos odos plotų tepamas švelniais judesiais mediniu pagaliuku, apvyniotu vata. Patepus odą degutu, jos plotas paliekamas atviras arba gausiai pabarstomas indiferentiškais (neutraliais) milteliais. Rekomenduojama uždėti lengvą marlės tvarstį arba, jeigu degutu tepamos kojos ar rankos, patepus apsimauti kojines ar pirštines.

Iškart po to, kai grynu degutu patepamas ūmaus uždegimo apimtas odos plotas, ypač jei yra erozijų, jaučiamas stiprus deginimas, o niežulys praeina. Deginti dažniausiai nustoja po 10-15 minučių, tačiau kai kurie itin jautrūs ligoniai jį jaučia visą aplikacijos laiką. Kartais degutu pateptą odą pradeda labai niežėti, niežulys pranyksta tik pašalinus degutą.

Po 15-30 minučių degutą reikia nuvalyti marlės tamponu, suvilgytu aliejumi, žuvų taukais ar vazelinu. Nuvalius degutą pažeistas plotas gali smarkiau parausti, paburkti, o po 15-30 minučių patepta vieta ima labiau šlapiuoti. Tuomet nuvalius degutą ant jautraus odos ploto reikia uždėti neutralų pavilgą. Tiems ligoniams, kurių oda šlapiuoja tik truputį, praėjus 1-2 valandoms po deguto nuvalymo nuo odos reikia patepti pažeistus plotus cinko tepalu arba vandenine cinko suspensija. O tiems, kurių oda po deguto visai nešlapiuoja, pažeistų plotų niekuo nereikia tepti, juos galima palikti atvirus iki kitos dienos.

Jeigu degutas toleruojamas gerai, kitą dieną jis tepamas jau ant kito pažeistos odos ploto, tepama 10-15 cm plačiau nei pirmąją dieną, o aplikacijos trukmė ilginama iki 30-60 minučių. Pakartotinai ant to paties odos ploto degutą galima tepti po 1-3 dienų. Pertraukose tarp tepimų taikoma tik neutrali terapija.

Daugelis ligonių, netgi tie, kurių liga išties ūmi, jau po pirmųjų aplikacijų pastebi pagerėjimą: oda tampa ne tokia paraudusi ir paburkusi, išnyksta šlapiavimas, erozijos pasidengia epiteliu. Ant odos likęs infiltratas išsiskaido gerokai lėčiau. Vėliau tokiu pat pagaliuku su apvyniota vata tepama jau tik lengvai, 15-20 sekundžių, o aplikacijos laikas didinamas iki 2-3 valandų.

Tiems ligoniams, kuriems infiltratas mažėja labai lėtai, nepaisant gydymo odos būklė išlieka beveik tokia pat, reikėtų derinti deguto ir karšto parafino naudojimą. Vieną ar kitą odos plotą reikia patepti degutu, palaikyti 1-1,5 valandos, o paskui ant tos vietos valandai uždėti 50-55oC temperatūroje išlydyto parafino. Pažeistas odos plotas pridengiamas polietileno plėvele, vata ir apibintuojamas. Po valandos parafinas nuimamas nuo odos kartu su degutu. Tą dieną, kai daroma tokia aplikaciją, oda niekuo kitu netepama. Pakartotinė aplikacija daroma po 1-2 dienų.

Kai kuriems ligoniams egzema po tepimo degutu dar labiau paūmėja, dažniausiai tai išryškėja praėjus 4-7 valandoms po deguto nuvalymo. Šis paūmėjimas ne visuomet reiškia, kad degutas visiškai netoleruojamas. Daugelis ligonių, kuriems gydymo degutu metu paūmėjimas išryškėja po 1-3 arba 8-9 aplikacijų, vėl gerai toleruoja degutą, jeigu padaroma 5-10 dienų pertrauka.

Sergantieji įvairių rūšių egzemomis į gydymą reaguoja gana greitai. Atsižvelgiant į lėtesnį jų reagavimą į išorinį poveikį, jie gali naudoti degutą net tada, kai šlapiavimas būna difuzinis. Tokiais atvejais pradžioje jaučiamas deginimas, kartais net labai stiprus, trunkantis 10-30 minučių, bet vėliau jis praeina. Šlapiavimas kartais sustiprėja, kartais sumažėja, o kai kada net visiškai praeina. Pagerėjimas dažniausiai matomas jau kitą dieną: ryškiai purpurinis paraudimas šiek tiek “pablunka”, sumažėja šlapiavimas, pats ligonis jaučiasi geriau. Šlapiavimas dažniausiai visiškai išnyksta po 3-4 aplikacijų, tačiau išlieka nedidelis kraujo priplūdimas ir infiltratas. Tokiais atvejais gydymą reikėtų tęsti dar 1-2 savaites ir baigti tada, kai odoje pastebimas tik visai nežymus infiltratas, pigmentacija ir menkas pleiskanojimas.

Sergant įvairiomis egzemomis ir tuomet, kai lėtinės egzemos metu atsiranda antrinis išbėrimas, degutu tepamas tik pradinis lokalizuotas egzemos proceso židinys: blauzdos, stambiosios klostės, plaštakos ir kt. Antrinio išbėrimo apimti odos plotai dažniausiai tepami vandenine cinko suspensija. Daugeliui degutą naudojančių ligonių antriniai išbėrimai palaipsniui slopsta ir pirmosios gydymo degutu savaitės pabaigoje ar antrosios savaitės pradžioje visiškai išnyksta. Nors kai kuriems ligoniams po 1-2 deguto aplikacijų antriniai išbėrimai gali paūmėti, labiau parausti ir šlapiuoti, tačiau vėliau jie aprimsta ir išnyksta.

Kai lėtinės išplitusios egzemos stadija būna ūmi ar pusiau ūmi, gydymą reikia pradėti atsargiau. Pirmiausia grynu degutu patepamas tik nedidelis odos plotelis, ne didesnis kaip 5 cm skersmens, aplikacija palaikoma 15-30 minučių. Po 3-4 deguto aplikacijų pastebimas pagerėjimas ne tik tose vietose, kuriose oda buvo tepama degutu, bet ir kituose plotuose. Akivaizdžiausiai gydymo rezultatas, žinoma, bus pastebimas toje vietoje, kuri buvo tepama degutu: sumažės paraudimas, infiltratas, oda liausis šlapiavusi. Tačiau ryškūs pagerėjimo požymiai bus ir neteptuose plotuose.

Vidutinė sergančiųjų ūmia ir pusiau ūmia egzema gydymo trukmė – 24 dienos, kitais atvejais – 15 dienų.

Vidutinis deguto aplikacijų skaičius svyruoja nuo 9 iki 11.

Gydant egzemą vien degutu, gana greitai pasiekiama visai neblogų rezultatų. Tačiau tai nereiškia, jog reikia atsisakyti bendrojo gydymo, neigti jo teikiamą naudą. Bendrojo gydymo ignoravimas vėliau gali sukelti nemažai rūpesčių.

Analizuojant egzemų gydymą degutu, galima padaryti tokias išvadas:

  1. Deguto preparatais gan veiksmingai gydomos įvairios egzemos, jie pagreitina gijimo procesą.
  1. Deguto terapinis poveikis geras, jį patogu naudoti, todėl gydymo praktikoje jo nereikėtų atsisakyti.
  1. Gydymo metodiką reikia keisti priklausomai nuo egzemos pobūdžio, vystymosi stadijos ir eigos. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kaip į deguto preparatus reaguoja organizmas.
  1. Ypač gerų rezultatų pasiekiama degutu gydant mikrobų sukeltas egzemas.
  2. Kai kuriems ligoniams pagyti pakanka vien deguto preparatų. Tačiau apskritai gydymas degutu turi būti derinamas su kitomis kompleksinėmis priemonėmis, visuomet reikia atsižvelgti į ligonio būklę.
  1. Deguto aplikacijos gali lemti akivaizdų būklės pagerėjimą simetriškuose ir kituose gerokai nuo pažeistos odos židinio nutolusiuose plotuose. Veikiant deguto preparatams gali sumažėti, o vėliau ir visai praeiti ne tik lokalinis, bet ir bendras niežulys.
  1. Išoriškai naudojant deguto aplikacijas pagerėja miegas ir bendroji organizmo būklė.

Iš beržo deguto, sumaišyto lygiomis dalimis su vidiniais kiaulienos taukais ar avienos lajumi, gaminamas tepalas žaizdoms ir odos ligoms gydyti.

Tepalas iš gryno beržo deguto ir vazelino (santykiu 1 :10) tinka gydyti opoms, piodermijai (pūlinei odos ligai), infekuotoms žaizdoms.

Net ir šiais laikais vaikai, ypač kaime, dažnai serga niežais. Niežus atpažinti nesunku: odą išberia mažais rausvais spuogeliais, pūslytėmis ir pūlinukais. Niežai paprastai prasideda tarp rankų pirštų, vėliau plinta aplink alkūnes, bambą, link lytinių organų, krūtų spenelių ir t.t. Jais užsikrečiama kontakto su sergančiu žmogumi metu, per jo drabužius, daiktus. Niežų erkiu galima “pasigauti” ir nuo šunų, kačių, ožkų, avių, kiaulių. Jos įsiskverbia po oda ir rausia ten tunelius, į kuriuos deda savo kiaušinėlius. Erkės judėjimas sergančiajam sukelia nepakenčiamą niežulį. Jų tuneliai išsidėstę kaip išraizgytos pilkos linijos, o nevalyviems žmonėms jos būna juodos. Tame taške, kuriame erkė prasiskverbė po oda, matyti pūlinga pūslelė, o tunelio gale įsitaiso pati erkė. Kiekviename tunelyje yra kelios dešimtys kiaušinėlių. Jeigu po niežų gydymo po oda pasilieka bent viena niežų erkių patelė, tai beveik visuomet liga pasikartoja.

Niežų pažeistas odos vietas galima patepti grynu degutu, o po kelių valandų nuplauti šiltu vandeniu su vaistinės piliarožės šaknų nuoviru, kuris ramina niežulį.

Jeigu niežai pažeidė visą kūną, reikia pasigaminti tokio tepalo: sumaišyti 1 šaukštą bet kokių lydytų nesūdytų taukų, 1 šaukštą tarkuoto pilkojo muilo, 2 šaukštelius sieros miltelių, 1 šaukštelį gryno beržo deguto. Ligonį reikia švariai išmaudyti beržų lapų nuovire su degutiniu muilu, sausai nušluostyti, o paskui pažeistas odos vietas patepti pasigamintu tepalu ir palikti iki kitos dienos. Rytojaus dieną vėl išmaudyti ir ištepti tepalu. Taip kartoti 3 dienas, ir niežai praeina. Jeigu liga pasikartoja, gydymą irgi reikia pakartoti.

Galima pabandyti gydyti žvynelinę paprastu liaudišku būdu: 1 šaukštą gryno beržo deguto sumaišyti su 3 šaukštais žuvų taukų. Šiame tepale pamirkyti audeklo skiautę ir aprišti ja žvynelinės pažeistą vietą.

  • 100 g gryno beržo deguto, 50 g naminės grietinėlės, 4 švieži naminių vištų kiaušinių tryniai. Viską gerai išmaišyti, kruopščiai patrinti apie 15 minučių. Šiuo tepalu tepamos egzemos pažeistos vietos. Jų reikia stengtis nešlapinti vandeniu, tik apvalyti skudurėliu, sumirkytu šiltose pasukose.
  • Žvynelinės pažeistas vietas taip pat galima tepti valytu degutu, sumaišytu su beržo pelenais. Imama ¾ deguto ir ¼ pelenų.
  • Jei niežti galvos odą, ji greitai riebaluojasi, atsiranda pleiskanų, rekomenduojama įtrinti ją tokiu mišiniu: 10 g beržo deguto, 20 g ricinos aliejaus ir 100 g spirito. Įtrinama likus kelioms valandoms iki plovimo. Tačiau pirmiausia reikia atlikti jautrumo degutui testą. Mat kai kuriems žmonėms degutas gali sukelti kontaktinį dermatitą, odos pigmentaciją, ypač jei organizmas labai jautrus.
  • Senovinė tuberkuliozės gydymo priemonė – grynas beržo degutas. Vieną deguto lašą (jis labai didelis, tąsus) padalyti į 3 dalis ir vartoti 3 kartus per dieną, užsigeriant morkų sultimis, kava, išvirta iš paskrudintų ir sumaltų avižų, miežių ir kviečių.

Dujos, susidarančios lašinant beržo degutą ant įkaitusių anglių, puikiai dezinfekuoja patalpų orą.

Kaip ištraukti rakštį? Vietą, į kurią įlindo rakštis, reikia patepti beržo degutu arba uždėti ant jos degutu sušlapintą skudurėlį. Ši priemonė veiksminga net tada, kai rakštis laikosi jau ilgiau nei dvi dienas. Po 15-20 minučių rakšties galiukas išlenda ir ją galima lengvai ištraukti.

  • Norėdami atsikratyti skausmingų nuospaudų, gerai išmirkykite kojas beržų lapų nuovire, patepkite tvarsčio gabalėlį tepalu, pagamintu iš beržo deguto, cukraus ir salietros (imama lygiomis dalimis) ir apriškite.
  • Plaukai greitai augs ir bus tankūs, jeigu retkarčiais įtrinsite galvos odą degutiniu vandeniu.
  • Kojų įbrėžimus, avalynės pritrintas nuospaudas ir pūsles greičiau išgydysite, jeigu išmirkysite jas beržų lapų nuovire, o paskui patepsite tokiu tepalu: kviečių krakmolo ir glicerino – po 15,0 g, gryno deguto – 40 g.
  • Seniau gyvulių snukio ir nagų ligą veterinarai gydydavo periodiškai tepdami gyvulio liežuvį beržo degutu.
  • Liaudies medicina rekomenduoja gydyti vištakumą taip: į dubenį įpilti 2 stiklines beržo deguto ir kas 3 valandas žiūrėti į jo dugną po tris minutes. Prieš miegą išgerti 1 šaukštą žuvų taukų.

Degutinis vanduo vidiniam vartojimui

Į 0,5 litro beržo deguto įpilkite 4 litrus šalto vandens ir medine lazdele ar šaukštu pamaišykite 5-6 minutes. Po to indą sandariai uždarykite ir palaikykite 2 paras, kad degutas nusistotų. Putas atsargiai nugriebkite, o skaidrų skystį nupilkite ir laikykite sandariai užkimštame butelyje. Ant dugno likęs degutas nebeturi jokių gydomųjų savybių, tačiau jį galima naudoti įvairiems ūkio reikalams. Geras degutinis vanduo būna skaidrus, o jo spalva – kaip gero vynuogių vyno.

Degutinis vanduo išoriniam naudojimui

Į 1 litrą beržo deguto įpilkite 2 litrus verdančio vandens, gerai suplakite, pamaišykite skystį medine lazdele ar šaukštu ne trumpiau kaip 15 minučių, paskui palikite 10 valandų, kad nusistovėtų. Skaidrų skystį nupilkite ir laikykite sandariai užkimštame butelyje. Tokį vandenį pagal poreikius galima pasigaminti labiau ar mažiau koncentruotą.

Skaudamų vietų apiplovimas juo padeda sergantiems šlapimo pūslės akmenlige, niežais, skrofulioze, raupsais, opomis. Be to, šiuo vandeniu galima gydyti: raupus, kraujavimus, žarnų išopėjimą, įvairius auglius, gangreną, skorbutą, rožę, bronchų astmą, virškinimo sutrikimus, vandenę ir isteriją.

Jeigu galvoje pasirodė pleiskanų, reikia nedelsiant jų atsikratyti: kartą per savaitę plauti galvą degutiniu muilu ir perskalauti beržų lapų antpilu.

Ausų ligoms gydyti naudojamas džiovintos beržo medienos miltelių antpilas (1:10). Šiltu antpilu reikia plauti ausų ertmes.

Antrasis beržo medienos sluoksnis naudojamas ir maistui – iš jo gaminamas naminis alus.

Beržo anglis (karbolenas)

Net sudegintas ir anglimi virtęs beržas išlieka naudingas žmogui. Beržo anglis gaunama deginant jo medieną.

Valytos beržo anglies preparatas karbolenas (Carbolenum, aktyvuota anglis) vartojamas kaip adsorbentas, kai pučia, raižo vidurius, smarkiai padidėja skrandžio sulčių rūgštingumas. Jis ypač veiksmingas apsinuodijus uogomis ir bakterijų toksinais. Be to, apsinuodijusiajam išgėrus beržo anglies ji greitai sugeria toksinus, todėl reikia kuo skubiau pašalinti ją iš skrandžio (jį praplauti) ir gerti vidurius laisvinančias druskas. Karbolenas stabdo nuodingųjų medžiagų patekimą į kraują, todėl labai palengvina kepenų ir inkstų darbą. Su juo iš organizmo pašalinamas cholesterolio perteklius, vadinasi, jis yra svarbi onkologinių ligų, aterosklerozės ir kitų širdies bei kraujagyslių ligų profilaktikos priemonė. Karbolenas vartojamas po 20-30 g: vėsiame virintame vandenyje jis ištirpinamas taip gerai, kad gautųsi suspensija. Beje, tai ir puikus vaistas nuo alergijos.

  • Sergančiųjų gelta kepenų darbas palengvėja, jei jie kasdien ryte ir vakare išgeria puoduką pieno, kuriame išmaišomas šaukštas beržo anglies miltelių
  • Jei vaikai smarkiai apsinuodija vaistais, taip pat gydant inkstų nepakankamumą rekomenduojama vartoti aktyvuotą beržo anglį kaip žarnyną dezinfekuojančią priemonę.
  • Beržo anglis naudinga senatvės išsekintiems, lėtinės dispepsijos, meteorizmo varginamiems žmonėms.
  • Beržo anglimi gydoma ir dizenterija. Reikia 1 šaukštelį beržo anglies miltelių sumaišyti su taurele raudonojo vyno arba spirito ir iškart išgerti. Jeigu viduriavimas nesiliaus, tą patį pakartoti ir kitą dieną.
  • Jeigu nuo dujų kaupimosi išmatos pradėjo labai dvokti, skrandį rekomenduojama dezinfekuoti išgeriant prieš valgį po 1-2 tabletes beržo anglies ir užsigeriant jonažolių antpilu.
  • Sergančiam cholera ligoniui kas 10 minučių reikia išgerti po gurkšnelį beržo anglies tirpalo. Imama 10 stiklinių virinto vandens, jame ištirpinamas 1 kupinas šaukštas susmulkintos beržo anglies ir gerai suplakama. Į tirpalą galima įpilti truputį konjako, spirito arba degtinės.
  • Jei žaizda sunkiai gyja ir pradeda šlapiuoti, ją galima pabarstyti alūno ir beržo anglies miltelių mišiniu. Pūliuojančias žaizdas irgi rekomenduojama pabarstyti beržo anglies milteliais.
  • Jeigu nusideginote, skaudamą vietą reikia tuoj pat pabarstyti beržo anglies milteliais – skausmas pamažu nurims, neliks nudegimo žymės.
  •  Jei reikia apiplauti įvairių mechanizmų padarytas užterštas žaizdas, pirmiausia labai atidžiai benzinu ar terpentinu apvaloma aplink žaizdą, o paskui jau valoma pati žaizda ir uždedamas tvarstis. Kuo didesnė žaizda, kuo daugiau išskyrų iš jos, tuo dažniau reikia keisti tvarstį, o žaizdą kaskart nuplauti degutiniu vandeniu ir pabarstyti alūno ir beržo anglies miltelių mišiniu.
  •  Gydant trichofitiją (plaukagrybių sukeliamą odos ligą) liaudies medicina rekomenduoja pažeistą vietą patrinti česnaku, o paskui įtrinti beržo anglimi, sumaišyta su šviežios varnalėšos šaknies sultimis. Pažeistą vietą švelniai trinti 20-30 minučių. Po dviejų trijų tokių procedūrų trichofitija paprastai praeina. Nuo jos atsiradusias galvoje pluteles reikia drėkinti karštu ir stipriu beržo lapų nuoviru.

Jeigu sunku nustatyti kerpligės rūšį, galima pabandyti gydyti ją pasitelkus paprastą senovinę priemonę: sumaišyti 1 šaukštą gryno deguto ir 3 šaukštus žuvų taukų, kuriuose 2 mėnesius buvo laikomi beržų pumpurai, šiuo mišiniu sudrėkinti audeklo gabalėlį ir aprišti kerpligės pažeistą vietą.

  • Neįtikėtina, tačiau faktas: medienos pelenai daro stebuklus! Mat konstatuota, jog yra nemažai garbingo amžiaus sulaukusių žmonių, kurių visi dantys sveikut sveikutėliai! O tokio fenomeno paslaptis visai paprasta: šie žmonės visą gyvenimą valėsi dantis medžio anglies milteliais, gaunamais sudeginus beržines skiedras. Jų dantys iki gilios senatvės išliko sveiki ir balti.
  • Karštuoju metų laiku žmonės smarkiai prakaituoja ir netenka daug mineralinių druskų. Ir šiuo atveju padėti gali medienos pelenai, su kuriais gaminamas mineralinis vanduo. Ypač tinka beržo pelenai, tačiau dar geriau, jeigu imamas kelių augalų pelenų mišinys. Pelenus reikia supilti į medžiaginį maišelį ir šiek tiek praplauti šaltu vandeniu. Taip iš jų išplaunamas kalio perteklius, nes augaluose jo visada būna daugiau nei žmogui reikia. Likusius pelenus užpilti vandeniu ir laikyti. Kai vanduo prisisotina pelenuose esančių medžiagų, kruopščiai perkošti, praskiesti iki malonaus skonio ir gerti.
  • Beržo lapų nuoviro klizmos padeda pašalinti iš organizmo radioaktyviuosius izotopus. O kad tai įvyktų dar greičiau, patartina dar ir gerti karboleną.
  • Dėl bet kokių priežasčių, išskyrus nėštumą, vėluojant mėnesinėms galima pasinaudoti paprasta priemone. Į labai karštą vandenį įberti saują druskos ir 2-3 saujas beržo pelenų, palaikyti jame įmerkus kojas (vandens turi būti virš kulkšnių). Paskui apipilti kojas šiltu švariu vandeniu, sausai nušluostyti ir apsimauti švarias kojines, įpylus į jas garstyčių miltelių.
  • Puiki liaudiška dilgėlinės gydymo priemonė – kūno plovimas beržo šarmu. Reikia daryti taip: sudeginti šūsnį beržinių malkų, susemti švarius pelenus, užpilti juos vandeniu, užvirinti, o kai atvės, atsargiai nupilti skaidrų antpilą ir perkošti jį per keliais sluoksniais sudėtą marlę. Tokiu šarmu kasdien apiplauti kūną.
  • Trofinėms opoms gydyti. 1 kg beržo pelenų persijoti ir užpilti 10 litrų verdančio vandens. Indą uždengti, šiltai apvynioti ir laikyti, kol antpilas bus vos drungnas. Skaudamą ranką ar koją panardinti į šį šarmą ir palaikyti 30 minučių. Jeigu opa tokioje vietoje, kad jos panardinti neįmanoma, tuomet reikia dėti kompresus. Marlę sulankstyti 6-8 sluoksniais ir suvilgyti šarme. Kompresą dėti 2 kartus per dieną, laikyti ant opos 2 valandas. Po 2-3 dienų pradės eiti pūliai, ir žaizda išsivalys. Po kompreso opas patartina reguliariai apiplauti medetkų tinktūra (40 lašų tinktūros į 1 stiklinę šalto vandens). Paskui uždėti tvarstį, o po 2-3 valandų vėl dėti kompresą.
  • Šarmo vonios labai padeda sergantiems reumatu. Verdant šarmą vandens ir pelenų reikia imti po lygiai. Užvirinus paliekama parai, kad gerai nusistovėtų. Per parą vanduo ataušta, pelenai nusėda, o viršuje lieka švarus kaip vanduo šarmas. Jis ir pilamas į vonią. Vonioje vandens temperatūra turi būti 30-32o C, vanduo turi siekti pažastis, sėdima 10-15 minučių. Po vonios rekomenduojama gerti karštą beržų lapų antpilą, kuris paskatina gausų prakaitavimą ir šlapimo išsiskyrimą. Išprakaitavusią odą vis reikia sausai nuvalyti rankšluosčiu. Saugotis bet kokio peršalimo. Nuolat naudojantis šiuo būdu, galima išgydyti net įsisenėjusį reumatą. Taip pat naudingos ir vonios su šviežių beržo lapų antpilu. Po karštos vonios skaudamas vietas rekomenduojama įtrinti nuo seno žinoma priemone – gryno deguto ir žibalo mišiniu.

Šilta kojų vonia

Į šiltą vandenį (31-33o C) įberti saują druskos ir 2 saujas beržo pelenų, gerai išmaišyti. Vonios trukmė – 12-15 minučių.

Kojų vonios pirmiausia skirtos silpniems, liguistai išblyškusiems, nervingiems, labai jauniems ir senyvo amžiaus žmonėms. Jos ypač tinka moterims. Šios vonios padeda, kai sutrikusi kraujotaka, vargina kraujo priplūdimai, galvos ir gerklės skausmai, mėšlungis  ir t.t. Jos nukreipia kraują į kojas ir veikia raminamai.

Šių vonių nereikėtų daryti tiems, kurių kojos gausiai prakaituoja.

  • Sergantiems vėžiu, ypač skrandžio vėžiu, naudinga gerti beržo šarmo antpilą, kuriam gaminti imama 1 svorio dalis beržinių malkų pelenų ir 5 dalys vandens. Šį mišinį reikia supilti į molinį, atsparaus stiklo ar emaliuotą indą (tik jokiu būdu ne paprastą metalinį) ir virti 10 minučių. Paskui kruopščiai perkošti per keliais sluoksniais sudėtą marlę, išpilstyti į butelius, sandariai užkimšti ir laikyti šaltoje vietoje.

Vartojimo būdas: 50 ml šarmo sumaišyti su pienu arba vaisių sultimis ir gerti 3 kartus per dieną prieš valgį. Šarmo skonis labai bjaurus, tačiau teks jį iškęsti. Be to, negalima valgyti mėsos, patiekalus reikia gaminti iš vaisių ir daržovių, valgyti itin daug apelsinų.

  • Liaudies medicina siūlo labai įdomų alkoholizmo gydymo būdą: sausas beržines malkas gausiai apibarstyti cukrumi ir uždegti. Įsiliepsnojęs laužas užgesinamas, o girtuoklis priverčiamas kvėpuoti jo dūmais. Po to jam iškart pasiūloma stiklinė degtinės. Teigiama, jog po tokio gydymo alkoholikas nenori į degtinę nė pažiūrėti.
  • Džiovintų susmulkintų beržo šaknų nuoviras (1:10) geriamas po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį kaip reumatinius skausmus malšinanti ir karščiavimą mažinanti priemonė.
  • Šiandien vis dažniau pasigirsta pavojaus signalų, kad geriame labai prastos kokybės vandenį. Mat vandens valymo įrenginiai dirba neefektyviai, jie susidėvėję, vamzdynai pasenę, o kai kur biologinio vandens valymo įrenginių apskritai nėra. Todėl geriamasis vanduo gali būti užterštas fenoliais, naftos produktais, sunkiųjų metalų druskomis ir kitokiomis kenksmingomis medžiagomis.

Kaip mes patys galėtume pagerinti vandenį, kurį vartojame?

Jeigu vanduo smarkiai trenkia chloru, reikia bent parą leisti jam pastovėti kaskart vis pamaišant – nemalonus kvapas išgaruos.

Bijantys visokių vandenyje esančių priemaišų paprasčiausią filtrą gali pasigaminti ir patys: beržinę pliauską susmulkinti drožlėmis, drožles supilti į puodą ar dubenį, jį uždengti ir kaitinti ant stiprios ugnies, kol beržinės drožlės suanglės. Gautąją beržo anglį supilkite sluoksniais tarp marlės, lininio ar medvilninio audinio skiaučių – štai jums ir filtras. Juo galima valyti vandenį keletą dienų.

Beržo medienos anglis plačiai naudojama ir homeopatijoje. Tyrinėdami įvairių praskiedimo laipsnių anglį, homeopatai pastebėjo, kad ji labai stipriai ir įvairiapusiškai veikia žmogaus organizmą.

Homeopatijoje medžio anglis (Carbo vegetabilis) ypač rekomenduojama sergantiems tokiomis ligomis, kurių metu vargina dirglumas, baimės, liūdesio jausmas, ūmumas, drovumas. Ji stimuliuoja organizmą ir sustiprina jo reakciją į kitus vaistus.

Homeopatijos metodais Carbo vegetabilis gydomos šios ligos:

  1. Įvairių ligų itin sunki eiga ligos pabaigoje, kai organizmas labai nusilpęs, o ligonis jau prie pat mirties. Carbo vegetabilis (Carbo v.) dozė 6-30.
  1. Bendras senyvo amžiaus žmonių silpnumas dėl venų stazės. Carbo v. dozė 6.
  2. Dispepsijos sukeltas dujų kaupimasis, skrandžio sunkumo ir pilnumo jausmas, mieguistumas. Carbo v. dozė 3.
  1. Dispepsija po apsinuodijimo maistu. Carbo v. dozė 3, būtinai milteliais.
  2. Pilvo diegliai ir “urzgimas” nuo susikaupusių dujų. Carbo v. dozė 3-6.
  3. Galvos svaigimas sergant skrandžio ligomis, pykinimas, aptemimas akyse, gausus karštas prakaitavimas, galūnių drebėjimas, laisvi viduriai, alpimas. Carbo v. dozė 6.
  1. Lėtinis peritonitas. Carbo v. dozė 6.
  2. Lėtinis kepenų uždegimas, kai akivaizdūs jo simptomai. Carbo v. dozė 6.
  3. Galvos skausmas po pietų ir į pavakarę. Carbo v. dozė 6.
  4. Širdies skausmai dėl perpildyto ar išpūsto skrandžio. Carbo v. dozė 3-6.
  5. Senyvo amžiaus žmonių astma, kai jau pasireiškusi odos cianozė. Carbo v. dozė 3-6.
  6. Nusilpusių žmonių astma, kuriems sutrikęs virškinimas. Carbo v. dozė 3-6.
  7. Įsisenėjęs lėtinis bronchitas ir plaučių emfizema. Carbo v. dozė 3.
  8. Ūmus bronchitas, kai gresia bronchiolių uždegimas. Carbo v. dozė 3.
  9. Lėtinis užkimimas ir balso netekimas. Carbo v. dozė 3.
  10. Pneumonija, kai susikaupę daug skreplių; cianozė ir dvokiantis kvėpavimas. Carbo v.

dozė 3-6.

  1. Pūliai plaučiuose po uždegimo. Carbo v. dozė 3-6.
  2. Kraujavimai iš įvairių kūno dalių, kai organizmas labai išsekęs. Carbo v. dozė 6.
  3. Dažnas, ilgai trunkantis ir varginantis kraujo bėgimas iš nosies; kraujas tamsus, skystas.

Carbo v. dozė 6.

  1. Rankų ir kojų venų išsiplėtimas. Carbo v. dozė 3.
  2. Galvos odos niežtėjimas ir smarkus plaukų slinkimas. Carbo v. dozė 6.

Pagrindinis reikalavimas homeopatinio gydymo metu – itin griežta dieta. Be jos gydymas neduos jokios naudos.

Vaistai geriami ne vėliau kaip 30 minučių prieš valgį ir ne anksčiau kaip praėjus valandai po valgio. Geriausias laikas – ryte, nevalgius.

Vaistus reikia laikyti tamsoje, sausoje vėsioje vietoje, kurioje nėra pašalinių stiprių kvapų, ypač kamparo. Teisingai laikomi homeopatiniai vaistai ir po dešimties metų išlieka tokie pat veiksmingi, kaip tik ką pagaminti. Jų vartojimo laikas neribojamas.

Gydantis homeopatiniais vaistais negalima vartoti jokių kitų išorinių ar vidinių vaistų, bet kokių stipraus kvapo medžiagų, alkoholinių gėrimų, mineralinio vandens ir vaisvandenių, aštrių prieskonių, sūdytų ir marinuotų produktų, saldainių, šokolado, kavos, stiprios arbatos, migdolų, riešutų, kaštonų, vaisių kauliukų, konservų, druskos, rūkytų gaminių, tabako.

Reikia stengtis nepervargti, saugoti nervų sistemą nuo bet kokių išorinių ir vidinių dirgiklių. Beje, visi šie reikalavimai galioja ir vartojant vaistažolių preparatus.

Beržų žirginėliai, žievė, tošis, grybas, kempinė

Pavasarį, vos tik prasiskleidžia beržų lapeliai, medžiai pasidabina kukliais piesteliniais ir kuokeliniais žiedais – žirginėliais. Piesteliniai žirginėliai visuomet žydi pavieniui, pasislėpę tarp lapų, ant trumpų šoninių šakelių. Stambesnieji, išdidžiai kabantys ant šakelių galų poromis ir net kekėmis – kuokeliniai. Būtent juos ir reikia rinkti.

Švieži kuokeliniai žirginėliai užpilami degtine ir geriami lašais sergant širdies ligomis. Gaminant trauktinę 2/3 stiklinio indo pridedamos žirginėlių, užpilama iki viršaus degtinės, sandariai uždaroma ir laikoma 2 savaites tamsioje šiltoje vietoje. Indą reikia kaskart suplakti. Dažniausiai trauktinė neperkošiama, tiktai jai baigiantis, degtinės prisigėrę žirginėliai nuspaudžiami per marlę. Dozė parenkama individualiai – nuo 20 lašų iki 1 šaukštelio. Geriama su vandeniu 3 kartus per dieną prieš valgį. Trauktinės skonis gana malonus, šiek tiek primena balzamą.

Geriant šią trauktinę rimsta širdies skausmai, pranyksta dusulys, žmogus tampa žvalesnis. Beržų žirginėliai veikia kaip tromboplastinė (skatinanti kraujo krešėjimą) priemonė. Kuokelinių žirginėlių ekstraktas – efektyviai kraujavimą stabdantis preparatas, todėl jį tikslinga vartoti kaip hemostatinę priemonę.

Išorinis plonas tošies sluoksnis klijuojamas ant šunvočių. Jeigu šunvotė dar nebūna pritvinkusi, ji gan greitai išsiskaido.

Beržo žievės luobelės nuoviras tonizuojančiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, ypač tinka ūmioms jos ligoms gydyti, kai kraujo spaudimas žemas. Sergant krupiniu plaučių uždegimu ir geriant šį nuovirą, galima pakelti minimalų kraujo spaudimą 10-20 mm, o maksimalų – 5-10 mm gyvsidabrio stulpelio. Be to, itin svarbi beržo žievės luobelės nuoviro savybė – keletą dienų išliekantis jo poveikis.

Geriausias gydomasis poveikis pasiekiamas 50 g beržo žiebės luobelės pavirinus 1 stiklinėje vandens ir geriant 3 kartus per dieną. Šis nuoviras – tamsiai rudas, gana skaidrus kartoko skonio skystis, kurio kvapas šiek tiek primena valerijonų lašų kvapą.

Pastebėtas ir tam tikras nuoviro poveikis pulsui – jis tampa labiau pripildytas ir retesnis. Praėjus dviem trim dienoms po nuoviro gėrimo pulso pokytis išnyksta.

Po beržo žieve aptinkamas ypatingas produktas, susidarantis tose vietose, kuriose nuo šalčio įtrūksta medžio kamienas. Ko gero, tai yra tam tikras beržo grybas, bet ne sukrakotė pintis, kuri įsitaiso medžio ertmėje susikaupusiose sultyse ir yra panaši į juosvai rudas arba beveik juodas, plonas ir ilgas lapelių formos plokšteles, kurios tarsi surištos į gniutulus. Aiškinama, jog šis grybas – tai sutrūnijusi beržo šerdis, turinti gydomųjų savybių. Jo susidarymo vietoje ant kamieno matyti nedidelės rusvai juodos, tarsi išsiliejusiais kraštais dėmės, panašios į nuvarvėjimus, o žievės ploteliai vietomis išpūsti. Jis laikomas gana vertinga liaudiška gydymo priemone. Manoma, kad jis prailgina gyvenimą, todėl kai kuriose vietovėse (dažniausiai Rytų Sibire) iš jo verdama arbata. Liaudies medicina jį rekomenduoja kaip organizmą stiprinančią, tonizuojančią ir stimuliuojančią priemonę fiziškai ir protiškai pervargusiems žmonėms.

Beržo žievės nuoviras gaminamas taip: 60 g susmulkintos žievės užpilti 1,2 litro verdančio vandens, ant silpnos ugnies kaitinti, kol liks 0,8 litro skysčio, ir perkošti. Gerti po ½ stiklinės keletą kartų per dieną sergant peršalimo ligomis, skorbutu, niežais, atsiradus įvairių odos išbėrimų. Šis nuoviras naudojamas ir kaip išorinė priemonė išbėrimams apiplauti, kaip padedantis žaizdoms bei opoms išsivalyti ir greičiau užgyti preparatas. Anksčiau beržo žievę gan dažnai naudodavo gydant skrofuliozę, žaizdas, opas. Senoviniame vaistažolių žinyne rašoma: “Kad pūliuojančias mėsas iš skaudulio išgraužtų, reikia į pūliuojančią žaizdą grūstos beržo žievės įberti”.

Liaudies medicina beveik visų rūšių piktybinius navikus rekomenduoja gydyti tokia priemone. Imama 200 g džiovintos susmulkintos beržo žievės, kruopščiai išvalius visas medienos priemaišas, suberiama į molinį indą, užpilamas 1 litras vandens ir ant labai silpnos ugnies kaitinama, kol lieka pusė skysčio. Sandariai uždengtame inde 2-3 valandas palaikoma šiltoje vietoje ir perkošiama. Pirmą ir paskutinę mėnesio savaitę suaugusiam žmogui reikia gerti po 1 šaukštą 2 kartus per dieną prieš valgį, o kitas 2 mėnesio savaites – po 2 šaukštus 3 kartus per dieną prieš valgį.

Moterų ligoms, hemorojui, šlapimo pūslės ligoms gydyti tinka kovo mėnesį surinkta beržo žievė. Jos nuoviras gaminamas iš 1 dalies žievės ir 10 dalių vandens, geriama kaip arbata po ½ stiklinės 2 kartus per dieną po valgio.

Ruduoju kamštinio audinio sluoksniu, sutrintu į smulkiausius miltelius, patariama pabarstyti žaizdas, nes jis skatina greitesnį gijimą.

Tyrinėjant beržo žievę buvo išskirta nemažai katechinų ir leukoantocianų, kurie stiprina kapiliarų sieneles, naikina mikrobus, stabdo auglių vystymąsi, veikia kaip sutraukiantys preparatai, padeda pašalinti iš organizmo laisvuosius radikalus ir oksidatorius.

Uždėkite savo delną ant beržo kamieno ir išpjaukite jo žievės dalį, esančią po delnu. Susmulkinkite žievę į miltelius, užpilkite 1 litru verdančio vandens, pavirkite ant silpnos ugnies, kol skysčio liks maždaug stiklinė. Kambario temperatūroje atvėsinkite nuovirą, perkoškite ir gerkit po 1 šaukštą 3-4 kartus per dieną 15-20 minučių prieš valgį. Tai puiki priemonė nuo akmenų kepenyse.

Jeigu po ranka neturite nei beržų pumpurų, nei lapų, nei sulos (pavyzdžiui, žiemą), galima vartoti jaunų beržo šakelių nuovirą. Jį labai naudinga gerti po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį sergantiems vandene, plaučių, inkstų, šlapimo pūslės uždegimu, o taip pat turintiems šiuose organuose akmenų. Toks nuoviras padeda ir virškinamojo trakto ligų atveju. Jį verdant 1 dalis beržo šakelių užpilama 10 dalių vandens.

Gydant anginą rekomenduojama kasdien išgerti po keletą stiklinių beržo šakelių su pumpurais antpilo.

Beržo šakelių preparatų negalima gerti tik sergantiems sudėtingais inkstų uždegimais.

Tačiau jos labai gerai tinka dantims valyti ir stiprinti.

Sergantiems skrandžio vėžiu galima duoti gerti beržo kempinės nuoviro arba antpilo (1:10). Nuo beržo kamieno reikia nukrapštyti tokią šviesią kempinę, panašią į kankorėžį, tik ne geltoną. Ją gerai susmulkinti, užpilti verdančiu vandeniu ir uždengtame inde pakaitinti verdančio vandens vonioje 15 minučių. Paskui kambario temperatūroje atvėsinti ir po 45 minučių perkošti. Gerti po ¼ stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.

Susmulkintų beržo šaknų, iškastų ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, nuoviras ar antpilas (1:10) geriamas po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį kaip reumato vystymąsi sulaikantys, karščiavimą mažinantys ir skrandžio darbą gerinantys vaistai.

Nėštumo laikotarpiu reikia pasirūpinti krūtimis. Susiraskite beržo gabaliuką, iš kurio iškritusi šakelė. Jis jums pravers, jeigu maitinant kūdikį pradės vystytis mastitas. Pasirodžius pirmiesiems jo požymiams, nutraukite pieną iš krūties per tą šakelės skylutę, ir mastitas neišsivystys.

Juodasis beržo grybas

Tačiau tai dar toli gražu ne visos stebuklingos gydomosios beržo savybės. Pažvelkite į medį. Ant beržo kamieno galbūt pamatysite “juodąjį beržo grybą”. Pastaruoju metu vis labiau domimasi šio grybo gydomosiomis savybėmis. Tik ne visi žino, kaip jis atrodo, kokie požymiai leidžia jį atskirti nuo kitų augančių ant beržų kempininių grybų, kuriuos nepatyrę “grybautojai” dažnokai palaiko juoduoju beržo grybu.

Šis grybas dažniausiai auga ant gyvų beržų kamienų. Tiesa, retkarčiais jį galima išvysti ir ant alksnio, šermukšnio, buko, tačiau gydymui naudojamas tik ant gyvo medžio kamieno augantis juodasis grybas.

Juodasis beržo grybas – tai netaisyklingos formos gumburai, kartais išsidėstantys per visą kamieno ilgį. Jų paviršius juodas, su dideliais įtrūkimais ir duobutėmis. Kartais šie grybai išauga gan dideli – pusės metro ir didesnio ilgio, o skersmuo siekia net 40 ir daugiau centimetrų. Kai kurie sveria net 2-5 kg. Šių išaugų vidinis audinys tamsiai rudas ir labai kietas – nagu neprakrapštysi, o ir aštriausiu peiliu sunkiai įveiksi. Arčiau medienos grybo audinys šiek tiek minkštesnis, šviesesnis, kartais pamargintas gelsvais dryželiais. Gelsvų tarpsluoksnių dar daugiau prie grybo pagrindo ir šalia jo esančioje medienoje – ten grybo audinys palaipsniui susimaišo su jau visiškai suardytos medienos dalelėmis.

Juodasis beržo grybas dažniausiai išauga ten, kur nulūžta šaka, kamienas įskyla nuo šalčio ar nusvilinus kaitriai saulei, kur mechaniškai pažeidžiama medžio žievė. Kartais tokios išaugos išsidėsto įtrūkimų vietose per visą kamieno ilgį, sudarydamos metro ar net ilgesnę juostą.

Trumpai paminėsime ir kitus kempininius grybus, kurie kartais palaikomi juoduoju beržo grybu. Tai kietoji pintis, tikroji pintis, raudonkraštė pintainė, beržo kempinė.

KIETOJI PINTIS. Spalva ir vidinio audinio kietumu šis grybas labiausiai panašus į juodąjį beržo grybą. Nuo jo jis skiriasi tik taisyklinga kepurėle, kuri jauno grybo būna kaip kauburiuotas rutulys, vėliau tampa panaši į kanopą ar priplotą rutulį, o kartais beveik išsiskleidžia. Jauno grybo kepurėlė rausva ar ruda, padengta šviesiai pilkais pūkeliais, o grybui augant ji vis keičiasi: atsiranda koncentriškų vagelių, paviršius tampa lygesnis, pilkai juodas, vėliau rudai juodas, kartais daugiau ar mažiau suskilinėjęs. Kepurėlės kraštas būna suapvalėjęs, rausvos ar rausvai rudos, o kartais net sodriai pilkos spalvos, grybo audinys sumedėjęs, labai kietas, dažniausiai rausvai rudas ar kaštono rudumo; grybo vamzdeliai išsidėstę lygiais sluoksniais – kasmet naujas sluoksnis uždengia anksčiau susidariusį, kurio vamzdeliai palaipsniui apauga balsvu, gerai matomu audiniu. Vamzdelių poros apvalios, labai smulkios (1 mm jų būna 4-6), jų kraštai rausvai rudi ar kaštono rudumo.

Be to, kietosios pinties vaisiakūniai dažniausiai auga ant negyvų medžių ar ant kelmų. Būtent šis požymis turėtų padėti nesumaišyti jos su juoduoju beržo grybu, nors kartais abu šiuos grybus galima aptikti ant mirštančių arba jau negyvų beržų.

TIKROJI PINTIS. Tikrąją pintį atskirti nuo kietosios ir nuo beržo juodojo grybo galima pagal kepurėlę, kurios lygus paviršius būna pilkšvas arba rusvai geltonas, su koncentriškomis vagelėmis, o vidinis tikrosios pinties audinys – kamštinis, rudai rausvas arba rausvas. Jos vamzdelių sluoksnis – šviesiai pilkas, kartais riešuto spalvos.

Be to, tikrosios pinties kepurėlė taisyklingos formos, pagrindas platus, bet prie medžio jis prisitvirtinęs tik viršutinėje dalyje per vidurį. Todėl tikrosios pinties vaisiakūnį gana lengva atskirti nuo kamieno. Kietoji pintis atsiskiria labai sunkiai, o juodąjį beržo grybą galima tik kirviu nukirsti.

RAUDONKRAŠTĖ PINTAINĖ. Nors šis grybas irgi daugiametis, jo forma panaši į pirmųjų dviejų pinčių, tačiau nuo jų jis akivaizdžiai skiriasi  kepurėle: jos paviršius su dailiu grioveliu, šviesiai gelsvas, geltonai oranžinis, rausvas, rausvai kaštoninis arba cinoberio raudonumo, o prie pagrindo kartais būna pilkas, pereinantis į juodumą. Kepurėlės audinys kamštiškas, šviesus ar medienos spalvos, o pasenusio grybo – rausvai rusvas. Vamzdelių sluoksnio paviršius gali būti kreminis, medienos, balintos kavos spalvos.

Šiam grybui būdingas raudonai oranžinės spalvos užsilenkęs kepurėlės kraštas. Senų grybų audinys būna taip prisigėręs dervingųjų medžiagų, kad kartais net blizga.

BERŽO KEMPINĖ. Šį grybą nesunku atskirti pagal vienmetę pumpurišką arba priplotos kanopos formos, į apačią nusmailėjančią kepurėlę, kurios paviršius plikas, lygus, šiaudų spalvos (senų grybų – gelsvai rusvas, su spinduliais išsidėsčiusiomis raukšlėmis). Grybo vaisiakūnio audinys baltas, sodriai kamštiškas, elastingas, o išdžiovinus būna panašus į purų, gyslelėmis išvagotą kamštį. Vamzdelių sluoksnio paviršius balsvas, išdžiūvęs įgauna rusvai geltoną atspalvį.

Iš pateiktų grybų aprašymų nesunku pastebėti, kad juodasis beržo grybas gerokai skiriasi nuo kitų pinčių, augančių ant beržų. Tad jau šių elementarių žinių apie grybų morfologiją turėtų pakakti, kad jų nesumaišytume.

Juodąjį beržo grybą galima rinkti ištisus metus, nors geriausia tai daryti pavasarį, kai prabunda visa gamta ir pradeda tekėti sula. Tačiau kad ir koks didelis, gražus būtų juodasis beržo grybas, jo nereikėtų imti, jeigu jis auga apatinėje kamieno dalyje, netoli šaknų, ypač jeigu medis jau senas. Beržas turėtų būti ne mažiau kaip dvidešimties, bet ir ne senesnis kaip penkiasdešimties metų. O tuomet, kai “lakštingalos vanagėliais pavirsta” (dar sakoma: “rasos iki soties nuo beržo lapelių atsigeria”), beržo juodojo grybo reikėtų jau neberinkti. Šias retai kur minimas detales reikia žinoti ir atsiminti, norint turėti geros kokybės vaistinės žaliavos.

Juodasis beržo grybas nuo medžio kamieno nukertamas kirviu, atskiriami prilipę medienos ir žievės gabaliukai, pašalinama vidinė dalis, grybas susmulkinamas ir tuomet džiovinama 50-60oC temperatūroje. Galima džiovinti ir lauke, jei šilta, arba šiltoje gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovintą juodąjį beržo grybą reikia laikyti sausai. Džiūdami grybo gabaliukai dar labiau sukietėja, pasidaro tamsiai rudi. Laikomas sausai džiovintas juodasis beržo grybas gydomąsias savybes išsaugo 2 metus.

Medicininėje literatūroje minima keletas atvejų, kai XIX a. gydytojai bandė išsiaiškinti, kaip beržo juodojo grybo preparatai veikia sergančius vėžiu. 1858 m. gydytojas E. Frobenas aprašė atvejį, kai beržo juodojo grybo nuoviru pavyko išgydyti paausinės liaukos vėžiu sirgusį vyrą. 1862 m. A. Furchtomas aprašė, kaip tokiu pat nuoviru buvo išgydytas lūpos vėžys. Vėžinis navikas buvo apėmęs ¾ apatinės lūpos, persimetęs į pažandinę liauką. Koncentruotas beržo juodojo grybo nuoviras buvo ne tik geriamas 3 kartus per dieną, bet ir dedami jo kompresai. Gydymas truko keletą mėnesių, ligonis visiškai pasveiko.

Šiuo metu beržo juodojo grybo preparatų irgi neatsisakoma gydant vėžį, nes pastebėta, kad jie stimuliuojančiai veikia centrinę nervų sistemą. Juodasis beržo grybas pristabdo naviko vystymąsi tais atvejais, kai ligoniai dar turi šiek tiek jėgų ir nėra visiškai išsekę. Deja, tiems ligoniams, kuriuos jėgos jau visai apleidusios, kurie nereaguoja į aplinką, juodasis beržo grybas padėti nebegali, bet koks gydymas juo yra neveiksmingas.

Tarkime, vertinant ligonių, sirgusių ketvirtos stadijos skrandžio vėžiu, gydymo juoduoju beržo grybu rezultatus galima išskirti tokius momentus:

  1. Tai, kaip veiksmingai ligoniui padės juodasis beržo grybas, ar jo poveikis bus stabilus ir ilgalaikis, priklauso nuo pradinės ligonio būklės ir nuo gydymo trukmės.

         2.Beržo juodojo grybo veikimą galima suskirstyti į dvi fazes – pirmoji išryškėja gana greitai, per pirmąsias 4 savaites (išskyrus sunkius ligonius): akivaizdžiai pagerėja savijauta ir bendroji būklė; antroji fazė pastebima po 1,5-2 metų: navikas auga lėčiau, sumažėja polinkis į metastazes.

         3.Ilgą laiką vartojant beržo juodojo grybo preparatus, ne taip greitai senka ligonio jėgos, ne tokia grėsminga būna vėžinė intoksikacija, gerokai aprimsta ar net visai išnyksta skausmai. Ilgalaikis gydymas beržo juodojo grybo preparatais padeda sergantiems ketvirtos stadijos skrandžio vėžiu išgyventi ilgiau už tuos, kurie gydėsi trumpai.

Vertinant sergančiųjų ketvirtos stadijos plaučių vėžiu gydymo beržo juodojo grybo preparatais veiksmingumą, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad toks gydymas itin pagerino ligonių subjektyvią būklę ir savijautą, išskyrus tuos, kurių būklė gydymo pradžioje buvo labai sunki.

Gydantis beržo juodojo grybo preparatais trumpai, per 4-6 mėnesius pagerėja tik subjektyvi būklė, o navikas vis dar auga, jo polinkis į metastazes neišnyksta. Vartojant šiuos preparatus ilgai, pirmiausia pagerėja subjektyvi būklė, o vėliau sulėtėja vėžio vystymasis ir plitimas organizme. Vadinasi, ilgalaikis beržo juodojo grybo preparatų vartojimas pailgina sergančiųjų ketvirtos stadijos plaučių vėžiu gyvenimo trukmę.

Akivaizdus teigiamas beržo juodojo grybo poveikis pastebimas ir tada, kai jo preparatus vartoja sergantieji ketvirtos stadijos stemplės vėžiu, tačiau tik tuo atveju, kai gydomasi ilgai ir ligonių organizmo sugebėjimas reaguoti dar nebūna visiškai užslopintas. Tokius ligonius beržo juodojo grybo preparatai pradžioje veikia kaip tonizuojanti priemonė, akivaizdžiai pagerinanti savijautą ir būklę (išskyrus itin sunkius ligonius). Tokio pagerėjimo stabilumas pakeičia ligos klinikinę eigą: sumažėja ar net visiškai išnyksta skausmai, lėčiau vystosi disfagijos (rijimo sutrikimo) reiškiniai. Geresnė savijauta savo ruožtu užtikrina ilgesnę ligonių gyvenimo trukmę. Beržo juodojo grybo veikimo mechanizmas kol kas išlieka paslaptis.

Ketvirtos stadijos krūties vėžiu sergančių moterų gydymas beržo juodojo grybo preparatais leidžia daryti išvadą, kad jie ne tik pagerina savijautą, bet ir, vartojant ilgai, stabdo vėžinio proceso plitimą. Gydymo sėkmė pirmiausia priklauso nuo pradinės ligonių būklės.

Nors ligonių stebėjimo rezultatų nesukaupta pakankamai daug, vis dėlto galima išskirti tam tikrus gydymo juoduoju beržo grybu dėsningumus:

  1. Nepriklausomai nuo vėžinio proceso lokalizacijos gydymas beržo juodojo grybo preparatais pastebimai pagerina ligonių savijautą, išskyrus itin sunkius ligonius.

         2. Gydantis ilgą laiką, išryškėjusį subjektyvų savijautos pagerėjimą palaipsniui pakeičia stabilus ir ilgalaikis būklės gerėjimas.

         3. Ilgalaikis gydymas beržo juodojo grybo preparatais padeda sumažinti polinkį į metastazių susidarymą, nors liga trunka jau pakankamai ilgai.

Nemažą susidomėjimą kelia ir tas faktas, kad beržo juodojo grybo preparatai padeda sergantiems ketvirtosios stadijos vėžiu bent laikinai susigrąžinti jėgas ir darbingumą. Vis dėlto tenka konstatuoti, jog kol kas pavyksta tik palengvinti ligonių kančias ir pratęsti jų gyvenimo trukmę.

Beržo juodojo grybo antpilo galima pasigaminti ir namuose. Tereikia užpilti juodąjį beržo grybą virintu vandeniu (ne šiltesniu kaip 50-60oC) ir palaikyti 4 valandas. Paskui išmirkę grybo gabaliukai sumalami mėsmale arba sutarkuojami. Kiekvienai daliai susmulkinto grybo imamos 5 dalys vandens (ne aukštesnės kaip 50-60oC temperatūros), užpilama ir laikoma kambario temperatūroje 48 valandas. Paskui skystis nupilamas, tirščiai nuspaudžiami per keliais sluoksniais sulenktą marlę. Į gautąjį antpilą supilamas tas vanduo, kuriame grybas mirko pirmą kartą. Paruoštą antpilą galima laikyti 4 dienas, vadinasi, gaminamas toks kiekis, kad užtektų 4 dienoms. Kasdien reikia išgerti ne mažiau kaip 3 stiklines. Geriama prieš valgį.

Beržo juodojo grybo antpilas geriamas sergant ne tik skrandžio vėžiu, bet ir kitomis onkologinėmis ligomis. Jeigu navikas yra mažajame dubenyje (prostatos, tiesiosios žarnos ir kt. vėžys), prieš miegą ir anksti ryte reikia papildomai daryti mažas šiltas klizmas – po 50-100 ml antpilo.

  • Juodasis beržo grybas gerai dera su rūgties gyvatžolės šaknimi. Jo šakniastiebiai iškasami vėlai rudenį, nuplaunami po šaltu tekančiu vandeniu, pašalinami plonieji šaknų siūleliai. Džiovinti šias šaknis reikia labai ilgai, kol jos sumedėja, nes džiovintas rūgtis gyvatžolė nepakenčia net menkiausios drėgmės. Šaknyse yra labai daug rauginių medžiagų, jų preparatai stabdo kraujavimą, veikia kaip sutraukiantis ir uždegimą malšinantis vaistas, kartais jų antpilas ar spiritinė ištrauka vartojama sergant skrandžio ir žarnyno vėžiu, kai reikia stabdyti kraujavimą. Tačiau daug geriau vartoti rūgtį gyvatžolę kartu su juoduoju beržo grybu. Mišinio spiritinė ištrauka gaminama taip: sumaišomi 3 šaukštai rūgties gyvatžolės šaknų ir 3 šaukštai susmulkinto beržo juodojo grybo, užpilama 0,5 litro degtinės ir laikoma 2 savaites pastačius tamsioje vietoje. Kartkartėmis užpilą reikia gerai suplakti. Paskui perkošiama ir geriama po 1 šaukštą 3-6 kartus per dieną prieš valgį. Tie, kuriems spiritinių preparatų vartoti negalima, gali pasigaminti vandeninio antpilo: sumaišyti po 1 šaukštelį šaknų ir grybo, užplikyti stikline verdančio vandens, palaikyti per naktį termose, o ryte perkošti. Į šį mišinį galima įdėti ¼ šaukštelio plikojo saldymedžio šaknų.

Beveik į visus vaistažolių mišinius liaudies medicinos receptuose rekomenduojama įdėti šiek tiek (1/5-1/4 šaukštelio) plikojo saldymedžio šaknų, nes jos sustiprina pagrindinių mišinio medžiagų gydomąjį poveikį, pagerina pagrindinių veikiančiųjų medžiagų įsisavinimą. Tad ir visų anksčiau aptartų beržo preparatų atveju šią plikojo saldymedžio savybę reikėtų išnaudoti.

Farmacijos pramonė gamina preparatą befunginą. Tai pusiau tirštas beržo juodojo grybo ekstraktas, kuriame dar yra kobalto druskų. Jis geriamas ištirpinus vandenyje: 2 šaukštelius preparato reikia ištirpyti 150 ml šilto virinto vandens ir gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

Gydantis beržo juodojo grybo preparatais negalima vartoti penicilino, kuris yra jų antagonistas, taip pat negalima leisti gliukozės į veną.

Beržo juodojo grybo preparatai skiriami ir sergantiems lėtiniais gastritais, esant virškinamojo trakto peristaltikos sutrikimui, kai vyrauja atonija.

Beržo juodojo grybo preparatais gydomasi kursais po 3-5 mėnesius, tarp kursų daroma 7-10 dienų pertrauka. Kai beržo juodojo grybo preparatai vartojami ilgai ir be pertraukų, kai kuriems ligoniams pasireiškia per stiprus vegetacinės nervų sistemos sužadinimas, dispepsijos reiškiniai, kurie pranyksta nutraukus šių preparatų vartojimą. Juodasis beržo grybas apskritai nerekomenduojamas sergantiems lėtiniu kolitu ir lėtine dizenterija.

Beržo juodojo grybo ekstraktas yra oficialus, vaistinėse parduodamas preparatas, skiriamas sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, dauginiais skrandžio ir žarnyno polipais.

Kadangi beržo juodojo grybo preparatai normalizuoja virškinamojo trakto darbą, juos naudinga vartoti žmonėms, kuriems sunkiai sekasi įveikti ne tik žvynelinę, bet ir lėtines virškinamojo trakto ir kepenų ligas. Beveik visiems sergantiems žvyneline žmonėms jos paūmėjimai sutampa su virškinamojo trakto ligų paūmėjimu.

Jeigu nuolat kartojasi nosiaryklės ligos, tai tonzilitas, vidurinės ausies uždegimas ar haimoritas beveik visuomet tampa dermatozės recidyvų priežastimi.

Beržo juodojo grybo ekstraktą, befunginą arba beržo juodojo grybo miltelių antpilą rekomenduojama vartoti sergantiems sąnarine psoriaze, psoriazine eritrodermija, išplitusia psoriaze, kai žvyneliai stambūs ir smarkiai infiltruoti, išplitusia smulkiažvyne psoriaze, taškine psoriaze.

1 šaukštą beržo juodojo grybo ekstrakto reikia pašildyti verdančio vandens vonioje ir ištirpyti 1 stiklinėje virinto kambario temperatūros vandens. Šio tirpalo kasdien gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną 20-30 minučių prieš valgį. Arba tirpyti vandenyje befunginą – 1 desertinį šaukštą 100 ml šilto virinto vandens. Gerti taip pat kaip ekstrakto tirpalą.

Psoriazės išbėrimai pirmiausia pradeda skaidytis liemens srityje, vėliau – plaukuotojoje galvos dalyje, ant rankų, o galiausiai – ant šlaunų ir blauzdų. Antrąjį ir trečiąjį gydymosi mėnesį pradeda atsigauti psoriazės pažeistos nagų plokštelės. Reikia įsidėmėti: gydantis beržo juodojo grybo preparatais rekomenduojama augalinė dieta!

  • Piktybinis gerklų auglys dažnai sukelia aplink jį esančių audinių uždegimą. Tokiu atveju tikslinga naudoti beržo juodojo grybo ekstrakto aerozolį, daryti inhaliacijas įdėjus į 200 ml vandens 40 g ekstrakto. Gydymo kursą sudaro 10 procedūrų po 5-6 minutes. Pagerėjimas dažniausiai pastebimas jau po penkių procedūrų: išnyksta skausmai gerklų srityje, mažiau vargina disfagija, pagerėja bendra savijauta, miegas, atsiranda apetitas, palengvėja kvėpavimas.

Sergant gerklų ligomis gydomasis beržo juodojo grybo ekstrakto aerozolio poveikis būna toks stiprus, kad kartais pavyksta visiškai įveikti uždegiminius procesus gerklose.

Kai kurių Rusijos rajonų žmonės, neturėdami arbatos, maisto “padažymui” naudoja juodąjį beržo grybą. Pastebėta, jog tuose rajonuose vėžys – tikra retenybė.

GYDOMIEJI MIŠINIAI

SU BERŽŲ VAISTINE ŽALIAVA

 

Šlapimo išsiskyrimą skatinantys mišiniai

  1. Beržo lapai ir dirvinio asiūklio žolė – lygiomis svorio dalimis. 2 šaukštus mišinio užplikyti 2 stiklinėmis verdančio vandens, palaikyti kol atauš ir perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės 3-4 kartus per dieną.
  1. Beržo lapai, juoduogio šeivamedžio žiedai, kryklės (dygiosios slyvos) žiedai, didžiosios dilgėlės lapai – lygiomis svorio dalimis. 1 šaukštą mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, pavirti ant silpnos ugnies 10 minučių, ataušinti, perkošti. Rytą pusryčiaujant išgerti 1 stiklinę nuoviro.
  1. Beržo pumpurai – 1 dalis, debesylo šaknys – 1 dalis, rugiagėlių žiedai – 1 dalis, petražolių sėklos – 1 dalis, miltinės meškauogės lapai – 2 dalys, trilapio pupalaiškio lapai – 4 dalys. 2 šaukštelius mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, pavirti ant silpnos ugnies 10 minučių, ataušinti, perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną 15-20 minučių prieš valgį.

Inkstų darbą gerinančios arbatos

  1. Beržo lapai, kadagio uogos, erškėčio uogos – lygiomis svorio dalimis. 1 šaukštelį susmulkinto mišinio užpilti 1 stikline šalto vandens ir palaikyti 10 valandų. Paskui ant silpnos ugnies pavirti 5-7 minutes ir perkošti. Sergant inkstų akmenlige išgerti per dieną mažais gurkšneliais.
  1. Geltonžiedžio barkūno lapai – 1 dalis, beržo lapai – 2 dalys, žąsinės sidabražolės žolė – 2 dalys, dirvinio asiūklio žolė – 3 dalys. 2 šaukštus mišinio užplikyti 1,5 stiklinės verdančio vandens ir palaikyti 4-5 valandas, paskui perkošti. Sergant inkstų akmenlige gerti po 1 šaukštą 4 kartus per dieną.
  1. Geltožiedžio barkūno lapai ir žiedai – 1 dalis, beržo lapai – 2 dalys, plikojo skleistenio žolė – 2 dalys, dirvinio asiūklio žolė – 3 dalys. 2 šaukštus mišinio užplikyti 1,5 stiklinės verdančio vandens ir palaikyti 5-7 minutes pastačius šiltai, paskui perkošti. Gerti po 1 šaukštą 4 kartus per dieną, jei vargina skausmai, susiję su inkstų akmenlige.
  1. Europinės pipirlapės žolė – 3 dalys, plikojo saldymedžio šaknys – 5 dalys, bruknių lapai – 5 dalys, beržo lapai – 7 dalys. 1 šaukštą mišinio užplikyti kaip arbatą 1 stikline verdančio vandens ir netrukus perkošti. Sergant inkstų akmenlige gerti po 1 stiklinę ryte ir vakare.
  1. Beržo lapai – 3 dalys, dirvenio šaknys – 3 dalys, linų sėmenys – 4 dalys. 1 šaukštą mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, palaikyti 2 valandas ir perkošti. Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną 15-20 minučių prieš valgį. Vartojama sergant inkstų ir šlapimtakių ligomis.
  1. Beržo pumpurai, lakišiaus žolė, didžiosios dilgėlės lapai – lygiomis svorio dalimis. 1 šaukštelį mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, sandariai uždengtame inde palaikyti 2 valandas ir perkošti. Gerti šaltą po 100 ml 3 kartus per dieną. Jeigu atsiranda noras dažnai šlapintis, padaryti savaitės pertrauką, o paskui vėl gerti šį antpilą.
  1. Trispalvės našlaitės žolė – 2 dalys, dirvinio asiūklio žolė – 3 dalys, beržo lapai – 5 dalys. 1 šaukštą mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, palaikyti šiltoje vietoje 10-12 valandų,  paskui 5-7 minutes pavirti, o kai atauš perkošti. Gerti po 1 šaukštą keletą kartų per dieną, jei inkstuose yra oksalatinių akmenų.
  1. Beržo lapai, miltinės meškauogės lapai, dirvenio šaknys, varpučių šakniastiebiai – po 3 dalis, erškėčio uogos, anyžinės ožiažolės šaknys, gelsvės šaknys – po 2 dalis, petražolių sėklos, vaistinės piliarožės žiedai – po 1 dalį. 1 šaukštą mišinio užpilti 1 stikline šalto vandens, palaikyti 6 valandas, paskui 15 minučių pavirti ir perkošti. Per dieną išgerti 1-2 stiklines nuoviro. Vartoti, jei vargina apyūmis nefritas.
  1. Beržo pumpurai – 15 g, žemuogių lapai – 15 g, paprastosios varnalėšos šaknys – 15 g, juodųjų serbentų lapai – 10 g, paprastosios kraujažolės žolė – 10 g, baltažiedės notrelės žiedai – 10 g, triskiaučio lakišiaus žolė – 10 g, trispalvės našlaitės žolė – 20 g, miltinės meškauogės lapai – 30 g. 20 g mišinio užpilti 1 litru vandens ir pavirti 10 minučių, paskui 10 minučių palaikyti, kad pritrauktų, ir perkošti. Sergant lėtiniu nefritu kas valandą gerti po 2 šaukštus nuoviro.
  1. Rugiagėlių žiedai, medetkų žiedai, bijūnų žiedai, paprastojo kadagio uogos, šaltekšnio žievė – po 1 dalį, juoduogio šeivamedžio žiedai, didžiosios dilgėlės lapai – po 2 dalis, gluosnio žievė, dirvinio asiūklio žolė, beržo lapai – po 4 dalis. 1 kupiną šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 0,3 litro verdančio vandens, uždengti ir šiltai apvynioti. Po pusvalandžio išgerti visą perkoštą antpilą. Vėliau gerti kas 2 valandas. Vartoti, kai kamuoja įsisenėjusi podagra.
  1. Beržo lapai, didžiosios dilgėlės lapai, trispalvės našlaitės žolė, daržinės petražolės šaknys – lygiomis svorio dalimis. 1 šaukštą mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, pakaitinti verdančio vandens vonioje 10 minučių, pusvalandį palaikyti kambario temperatūroje ir perkošti. Sergant podagra, reumatoidiniu artritu gerti po 1/2-3/4 stiklinės šilto antpilo 3-4 kartus per dieną.
  1. Šilinių viržių žolė – 1 dalis, gervuogių lapai – 1 dalis, šalpusnių lapai – 4 dalys, beržo lapai – 4 dalys. 1 šaukštą mišinio užpilti 1 stikline vandens ir ant silpnos ugnies virti uždengtame inde 10-15 minučių, paskui perkošti. Sergant podagra, reumatoidiniu artritu gerti po 1 stiklinę nuoviro 2-3 kartus per dieną.
  1. Beržo lapai, kryklės žiedai, didžiosios dilgėlės lapai – lygiomis svorio dalimis. Vartojamas 12 recepte nurodytoms ligoms gydyti, geriama taip pat.
  1. Jeigu inkstuose seniai yra akmenų, kurių niekaip nepavyksta pašalinti, naudingas toks mišinys: rūgties takažolės žolė ir didžiosios dilgėlės sėklos – lygiomis svorio dalimis. 1 šaukštą mišinio sumaišyti su 2 šaukšteliais medaus, gerai ištrinti. Valgyti po 0,5 šaukštelio 4-5 kartus per dieną. Užsigerti beržų sula.
  1. Šis vaistažolių mišinys – puiki priemonė, padedanti atsikratyti varginančių skausmų ir pašalinti akmenis sergant šlapimo akmenlige, užkertanti kelią komplikacijoms. Jį reikia vartoti ištisus metus: beržo lapai, levandų žolė, juodųjų serbentų lapai, šliaužiančiosios tramažolės žolė, paprastojo kadagio uogos, apynių spurgai, rožių žiedlapiai – po 10 g, trikertės žvaginės žolė – 15 g, miltinės meškauogės lapai, bruknių lapai, gysločių lapai, vaistinės noteros lapai – po 20 g, didžiosios dilgėlės lapai, rūgties takažolės žolė, rugiagėlių žiedai – po 30 g, linų sėmenys – 40 g, geltonžiedžio barkūno žolė – 50 g, žemuogių uogos, dirvinio asiūklio ūgliai, baltųjų akacijų žiedpumpuriai – po 60 g.

Jeigu visų mišinio komponentų neturite, galima maišyti tuos, kurių turit, tačiau nepažeidžiant proporcijos. Imama 10 g mišinio, užplikoma 0,75 litro verdančio vandens. Gerti po 150 ml šilto antpilo. Kai akmenys pradeda judėti, dozę galima sumažinti: 5-6 g mišinio plikyti 0,5 litro verdančio vandens.

Rengiantis gerti šį mišinį ir šalinti akmenis, reikia turėti avižų šiaudų ar beržo lapų. Kai akmuo pradės judėti ir surems inkstų diegliai, inkstų srityje reikia dėti karštus koncentruoto avižų šiaudų ar beržo lapų nuoviro kompresus.

Užėjus dieglių priepuoliui gerai padeda tokios vonios: beržo šakelės – 100 g, aviečių lapai – 20 g, rasakilos lapai – 10 g, pelkinio pūkelio žolė – 10 g.

Šį žolių mišinį užvirinti 5 litruose vandens, sandariai uždengtame inde palaikyti šiltoje vietoje ir perkošti. Nuovirą supilti į vonią, kurioje vandens turi būti šiek tiek virš juosmens.

Šlapimo pūslėje susidarančių akmenų sudėtis yra nevienoda. Tai labiausiai priklauso nuo ligonio įpročių, jo valgomo maisto, taip pat nuo to, ar šlapimtakiuose yra infekcija.

Bendrosios nuorodos gydant šlapimo pūslės akmenligę:

-        kad pradėtų šalintis smėlis ir akmenys, reikia gerti daug beržų sulos arba silpno beržo lapų nuoviro;

-        nusišlapinus kiekvieną kartą reikia išgerti 150-200 g aukščiau nurodyto (15 recepto pradžioje) vaistažolių mišinio nuoviro;

-        kai nuoviras geriamas gerai jaučiantis, jis dažniausiai sukelia skausmus, gali ištikti ūmus skausmo priepuolis, kurio metu šalinasi smėlis ir akmenys;

-        nuovirą geriausia pradėti gerti tada, kai liga paūmėja, nes tuomet jau pirmosiomis jo gėrimo dienomis pagerėja savijauta;

-        negalima vartoti stiprių šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistažolių pavieniui, ne mišiniuose! Tai labai silpnina inkstų funkciją;

-        visiška ramybė, jokių staigių judesių, jokio svorių kilnojimo;

-        jokio alkoholio, jokių cigarečių.

Kepenų ir tulžies pūslės ligos

  1. Erškėčio uogos, kukurūzų purkos, dirvinio asiūklio ūgliai – po 3 dalis, smiltyninio šlamučio žiedai – 4 dalys, baltųjų rožių žiedlapiai, miškinių žemuogių uogos, vaistinių ramunėlių žiedai – po 2 dalis, beržo lapai, paprastojo kadagio uogos, miškinio pūkelio žolė, daržo krapų sėklos, vaistinių medetkų šaknys – po 1 dalį. 1 šaukštą mišinio užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, sandariai uždengti ir palaikyti šiltai pusvalandį, paskui perkošti. Sergant kepenų, šlapimo pūslės ligomis gerti po 150 ml 3 kartus per dieną 10-15 minučių prieš valgį.
  1. Mišinys, skatinantis tulžies ir šlapimo išsiskyrimą gydant cholecistitą, cholangitą: beržo lapai, paprastojo kadagio uogos, pelynų žolė, kraujažolių žolė – lygiomis svorio dalimis.1 šaukštelį mišinio virti stiklinėje vandens 20-25 minutes, palaikyti 15 minučių, kad pritrauktų, ir perkošti. Gerti po 1 stiklinę ryte ir vakare.

Sergant lėtinėmis pneumonijomis vartojamas toks mišinys: šalpusnių lapai, vaistinių ramunėlių žiedai, pelkinio gailio žolė – po 2 dalis, raudonėlio žolė, beržo lapai – po 1 dalį.

2 šaukštus mišinio užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, sandariai uždengtame inde ant silpnos ugnies pavirti 10 minučių, paskui pusvalandį palaikyti šiltai apvyniojus ir perkošti. Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną po valgio.

Sergant bronchų astma vartojamas toks mišinys: paprastosios efedros žolė – 40 g, vaistinių ramunėlių žiedai – 200 g, beržo pumpurai – 60 g, pelkinio gailio žolė – 200 g.

2 šaukštus mišinio užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, šiltai apvyniojus palaikyti 5 valandas ir perkošti. Gerti po 1/3 stiklinės šilto antpilo 3 kartus per dieną.

Jeigu bronchitas pasidaro lėtinis, t.y. temperatūros nėra, bet nepraeina stiprus kosulys, ypač varginantis rytais, būklę gali palengvinti toks atsikosėjimą skatinantis mišinys: beržo pumpurai – 1 dalis, didžiosios dilgėlės lapai – 1 dalis, raudonėlio žolė – 2 dalys, pelkinio gailio žolė – 4 dalys.

2 šaukštus mišinio užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, pavirti 10 minučių, šiltai apvyniojus palaikyti 30 minučių ir perkošti. Išgerti 1/3 stiklinės per dieną po valgio.

Gydant hipotoniją vartojamas toks mišinys: beržo lapai – 3 dalys, šliaužiančiosios tramažolės žolė, gysločių lapai, kraujažolės žolė – po 1 dalį, debesylo šaknys – 0,5 dalies, miškinių žemuogių uogos, didžiosios dilgėlės lapai, rūgties takažolės žolė, erškėčio uogos – po 2 dalis, kardažolės žolė – 7 dalys.

2 šaukštus mišinio vakare įberti į termosą ir užplikyti 0,5 litro verdančio vandens. Rytą perkošti ir per 3 kartus išgerti visą antpilą. Jį reikia gerti šiltą, 20-40 minučių prieš valgį.

I ir II laipsnio hipertoninei ligai, simptominėms hipertonijoms, I ir II laipsnio komplikuotam širdies nepakankamumui kompensacijos ir subkompensacijos stadijoje gydyti tinka toks mišinys: beržo lapai, pavasarinio adonio žolė, sukatžolės žolė, pelkinio pūkelio žolė, dirvinio asiūklio žolė, gudobelės žiedai – lygiomis svorio dalimis.

2 šaukštus mišinio užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, apvyniotą indą palaikyti šiltoje vietoje 5-6 valandas ir perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės šilto antpilo 3 kartus per dieną prieš valgį.

Flebitams ir tromboflebitams gydyti rekomenduojamas mišinys: kraujažolės žolė – 1 dalis, beržo lapai, bruknių lapai, šaltekšnio žievė – po 2 dalis, smiltyninio šlamučio žiedai – 4 dalys.

1 šaukštą mišinio užplikyti 0,3 litro verdančio vandens, uždengtame inde ant silpnos ugnies pavirti 5 minutes, šiltoje vietoje palaikyti 4 valandas ir perkošti. Gerti šiltą po 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną 15-20 minučių prieš valgį.

Aterosklerozei gydyti tinka toks mišinys: erškėčio uogos, beržo lapai, pelkinio pūkelio žolė, pipirmėtės lapai, valgomųjų morkų sėklos, eleuterokoko šaknis, aštrialapės kasijos lapai ir sėklos, arbatinės inkstažolės (Javos arbatos, kuokelinio ortosifono) žolė, didžiosios varnalėšos šaknys – lygiomis svorio dalimis.

10 g mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, pakaitinti verdančio vandens vonioje 15 minučių, aušinti kambario temperatūroje 45 minutes, perkošti. Gerti po 1/3-1/2 stiklinės 3 kartus per dieną po valgio.

Mazginiam dermatitui gydyti rekomenduojamas toks mišinys: beržo žievė, ąžuolo žievė, paprastojo kaštono vaisiai – po 20 g, islandinės kerpenos gniužulas, dirvinio asiūklio žolė – po 50 g, smiltyninio šlamučio žiedai, rabarbarų šaknys – po 30 g, saldžialapės kulkšnės žolė, gervuogių šaknys – po 100 g.

2 šaukštus mišinio virti 2 stiklinėse vandens, palaikyti, kol atauš, ir perkošti. Gerti po 0,5 stiklinės 4 kartus per dieną. Geriant šį nuovirą naudinga daryti vietines kelminio paparčio šakniastiebių nuoviro voneles.

Sergantiems reumatiniu artritu rekomenduojamas toks mišinys: beržo lapai, dirvinio asiūklio žolė, gluosnio žievė – po 4 dalis, didžiosios dilgėlės lapai, juoduogio šeivamedžio žiedai – po 2 dalis, rugiagėlių žiedai, paprastojo kadagio uogos, šaltekšnio žievė, karklavijo ūgliai, bijūnų žiedai – po 1 dalį.

3 šaukštus mišinio užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, po 10 minučių užvirinti ir perkošti. Gerti po 1 stiklinę nuoviro kas 2 valandas.

Cistitas gydomas tokiu mišiniu: beržo lapai, miltinės meškauogės lapai, kukurūzų purkos, saldymedžio šaknys – lygiomis svorio dalimis.

1 šaukštą mišinio užpilti 1 stikline šalto vandens ir palaikyti 6 valandas, paskui 15 minučių pavirti ir perkošti. Šį kiekį išgerti po truputį per dieną.

Skrandžio vėžiui gydyti tinka toks preparatas: 200 g sutarkuoto ar mėsmale sumalto beržo juodojo grybo, 100 g pušų pumpurų, 100 g erškėčio uogų, 5 g pelynų, 20 g jonažolės žolės, 10 g saldymedžio šaknų.

Šį mišinį užpilti 3 litrais šalto vandens ir pamirkyti 2 valandas, paskui užkaisti ir sandariai uždengtame inde virti ant silpnos ugnies 2 valandas. Nukaitus šiltai apvynioti ir parą palaikyti šiltoje vietoje. Perkošus įpilti į nuovirą 200 g alijošiaus sulčių. Prieš spaudžiant alijošiaus sultis augalo savaitę nelaistyti. Į mišinį dar įpilti 250 g konjako ir įdėti 500 g medaus. Gerai išmaišyti ir leisti dar 4 valandas pastovėti.

Pirmąsias 6 dienas geriama po 1 šaukštelį 3 kartus per dieną likus 2 valandoms iki valgio. Vėliau – po 1 šaukštą 3 kartus per dieną 1 valandą prieš valgį.

Gydymo kursas: trumpiausias – 2-3 savaitės, ilgiausias – 2-4 mėnesiai.

Onkologiniams ligoniams naudingas toks preparatas: jo pagrindas – spiritinis beržų pumpurų antpilas (100 g pumpurų užpilti 0,5 litro degtinės, kaskart vis suplakant laikyti vieną mėnesį). Šio antpilo imama 200 ml. Į jį pilama 50 ml spiritinio apynių žiedų antpilo (12 šaukštų apynių žiedų užpilti 0,5 litro degtinės, laikyti 2 savaites), 30 ml spiritinio karčiarūgščio rūgties antpilo, 20 ml spiritinio vaistinės kraujalakės šaknų antpilo, 15 ml spiritinio drignių lapų antpilo arba tiek pat spiritinio maudos lapų ir žiedų antpilo. Spiritinis drignių antpilas gaminamas taip: 5 desertiniai šaukštai susmulkintų drignių lapų užpilami 0,5 litro degtinės ir tamsioje vietoje laikoma 9 dienas, kaskart vis suplakama. Spiritiniam karčiarūgščio rūgties antpilui reikia 50 g žaliavos, kuri užpilama 0,5 litro degtinės ir laikoma 8-10 dienų.

Mauda – labai nuodingas augalas. Su juo reikia būti itin atsargiems, jo preparatus galima vartoti tik tuomet, kai tenka malšinti nepakeliamus onkologinius skausmus. Daroma taip: 2 dalys sėklų ir lapų (ne pagal svorį, o pagal apimtį) užpilamos 4 dalimis gryno (neskiesto) spirito. Po 2 savaičių antpilas perkošiamas. Šių rekomendacijų reikia laikytis labai griežtai, o ant butelio užklijuoti perspėjančią etiketę ir laikyti jį ten, kur joks pašalinis žmogus negalėtų prieiti.

Sumaišytus antpilus reikia dar parą palaikyti. Geriama po 1 šaukštelį preparato 3-4 kartus per dieną prieš valgį. Net labai sunkių onkologinių ligonių būklė po keleto dienų pagerėja, aprimsta arba visai išnyksta skausmai, pasitaiso nuotaika, atsiranda apetitas.

Šis antpilų mišinys tėra pagalbinė priemonė kompleksiškai gydant onkologinius ligonius, juo pakeliamas nusilpusio organizmo gyvybinis aktyvumas. Visos sudėtinės antpilo dalys vienaip ar kitaip veikia navikus: specialistų atlikti tyrimai patvirtina, jog beržų pumpurai tikrai stabdo vėžinius procesus, o Rytų medicinoje vyrauja įsitikinimas, kad apyniai gali išgydyti vėžį be vėlesnio jo pasikartojimo.

Į šį antpilų mišinį galima įpilti po 50 ml jonažolių žiedų, pelkinės vingiorykštės, siauralapės ožrožės, raudonųjų dobilų, medetkų spiritinių antpilų – liaudies medicina juos visuomet rekomenduoja kaip priemonę, skirtą onkologinių ligų gydymui ir profilaktikai. Vaistažolių antpilai gaminami imant 1 dalį žaliavos ir 10 dalių degtinės, laikoma savaitę kaskart vis suplakant.

Priemonė galvos odos būklei pagerinti ir plaukams sustiprinti:  200 g jautienos, avienos ar kitokių kaulų čiulpų virti mažame vandens kiekyje, kol jis visiškai išgaruos. Perkošus į nuovirą įpilti 1 šaukštelį spirito, gerai išmaišyti. Prieš plaunant galvą ją reikia gerai išmasažuoti ir įtrinti gvazdikų aliejumi. Po to išplauti plaukus koncentruotame beržo lapų nuovire su degutiniu muilu. Vėl pamasažuoti galvą 10 minučių, o paskui švelniai masažuojant per 5 minutes įtrinti kaulų čiulpų nuovirą su spiritu. Tuomet sudrėkinti rankšluostį karštame beržo lapų nuovire ir apvynioti galvą. Taip procedūrą kartoti šešis kartus. Einant miegoti galvą apsirišti flaneline skarele. Rytą patepti galvą aliejumi, kuriame 1 mėnesį buvo laikyti sutrinti beržo pumpurai (1 šaukštą beržų pumpurų užpilti 1 stikline aliejaus, mišinį 2-3 kartus per dieną suplakti), paskui gerai pamasažuoti. Galvą perskalauti karštu koncentruotu beržo lapų nuoviru.

Jeigu plaukai slenka nuo sunkios ligos, geriausia pačioje ligos pradžioje galvą nuskusti plikai. Vėliau skutimą reikia pakartoti dar 2-3 kartus kas 10-15 dienų. Kai ligonis pasveiks, galvą kas antrą dieną reikia plauti gana karštu beržo lapų nuoviru, o išplovus įtrinti sausą galvos odą spiritiniu beržų pumpurų antpilu – tuomet plaukai greičiau ataugs. Tačiau jeigu jie pradeda atauginėti netolygiai (kuokštais), juos reikia dar kartą nuskusti.

Šilta kojų vonia

Į šiltą beržo lapų nuovirą įberti didelę saują druskos ir 2 saujas beržo pelenų, gerai išmaišyti. Vonios trukmė – 12-15 minučių. Geriausia vandens temperatūra tokioje vonioje +40oC, tačiau tuomet iškart po šios procedūros reikia padaryti šaltą kojų vonią, ne ilgesnę kaip 30 sekundžių.

Kojų vonios ypač rekomenduotinos silpnoms, išblyškusioms, nervingoms, labai jaunoms ir pagyvenusioms moterims. Vonios padeda įveikti kraujotakos sutrikimus, galvos ir gerklės skausmus, mėšlungį, kraujo priplūdimus ir kt. Be to, jos atitraukia kraują į kojas ir veikia raminamai.

Sergantiems hemorojumi veiksmingai padeda toks nuoviras: lygiomis svorio dalimis paimti rudenį iškastų varnalėšos šaknų, kaštono žievės, paprastojo lazdyno žievės, beržo žievės ir pumpurų, gegužę surinktų dilgėlių, kiaulpienių šaknų ir miško žemuogių lapų. Mišinį gerai susmulkinti, išmaišyti, 1 šaukštelį užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po 1/3 stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį. Jeigu viduriai užkietėję, į šį mišinį galima įdėti vidurius laisvinančių vaistažolių, pavyzdžiui, senos lapų. Be to, reikėtų naudoti žvakutes, o prieš tai pasėdėti drungnoje vonelėje su ąžuolo žieve ir beržo lapais. Nuoviras vonelei paruošiamas taip: 20 g ąžuolo žievės užpilama 1 stikline vandens ir verdama 20 minučių vis papildant vandens kiekį. Kai žievė išverda, į 1 stiklinę jos nuoviro įdedamas 1 šaukštelis susmulkintų beržo lapų, indas sandariai uždengiamas ir dar palaikomas šiltai 5-10 minučių, paskui perkošiamas. Paruoštoje vonelėje reikia pasėdėti 15 minučių.

Jei dantys pageltę, juos galima valyti miškinės sidabražolės šaknų, ajero šaknų ir beržo anglies milteliais, sumaišytais santykiu 2:2:1.

Jei skauda gerklę, 1 šaukštelį beržo pelenų sumaišyti su 0,5 šaukštelio druskos, gerai ištrinti. Šlapiu smiliumi pakabinti šio mišinio ir, įkišus į burną, patrinti uždegimo apimtas gerklės vietas. Kad gerklės skausmas praeitų dažniausiai užtenka 2-3 tokių procedūrų.

Jei slenka plaukai, galvos odą reikėtų tepti tokiu mišiniu: sumaišyti po 1 šaukštelį česnakų sulčių, alijošiaus sulčių, beržų sulos, medaus ir kiaušinio trynio; įtrinti į galvos odą ir palaikyti 1-2 valandas ar net ilgiau. Plaukus reikėtų perskalauti stipriu beržo lapų nuoviru.

Sergantiems reumatu naudinga skruzdžių vonia. Susemkite į maišą vieną skruzdėlyno kaupą ir parsineškite namo. Iškratykite iš maišo viską į kibirą ir iki pat viršaus pripilkite verdančio vandens. Keletą valandų palaikykite, o paskui supilkite viską į vonią, kurioje vandens temperatūra turėtų būti nuo 30 iki 37oC. Kad vonia būtų dar veiksmingesnė, į ją būtinai reikia pridėti gana daug beržo lapų.

Sifiliui gydyti ir jo profilaktikai tinka toks nuoviras: lygiomis svorio dalimis sumaišykite beržo lapus, vaistinės piliarožės lapus ir didžiosios dilgėlės žiedus. Vieną dalį mišinio užpilkite 10 dalių vandens ir pavirkite. Gerti po ¼ stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Sergantiems inkstų ir šlapimtakių ligomis naudingas beržo lapų ir dirvinio asiūklio žolės mišinio (lygiomis svorio dalimis) antpilas (1:20). Gerti po 0,5 stiklinės 3-4 kartus per dieną. Tai puiki šlapimo išsiskyrimą skatinanti ir uždegimą malšinanti priemonė, padedanti inkstų ir šlapimtakių uždegimo atveju.

Pragulas reikia tepti atskiestu beržų pumpurų ir jonažolės žolės spiritiniu antpilu.

Sergantiems šlapiuojančia egzema padeda toks tepalas: beržo deguto – 100 g, grietinėlės – 1 šaukštas, 1 šviežias vištos kiaušinis. Viską labai gerai išmaišyti, ant pažeistų vietų dėti tvarsčius su šiuo tepalu, kuriuos kasdien reikia keisti. Procedūrą tęsti, kol visiškai pranyks egzemos reiškiniai.

Užpuolus kosuliui į 0,5 stiklinės beržo lapų antpilo įberti 1 šaukštą anyžių sėklų ir užvirinti. Kai šiek tiek pravės, įdėti 1 šaukštelį medaus. Gerti po 5 šaukštus per dieną.

Šlapimo išsiskyrimą veiksmingai skatina toks mišinys: beržo lapai – 5 dalys, šalpusnių lapai – 5 dalys, gervuogių lapai – 40 dalių. Antpilas paruošiamas iš 1 šaukšto mišinio ir 1 stiklinės verdančio vandens. Gerti ryte ir vakare po 1 stiklinę.

Šlapimo pūslės akmenligei, sukėlusiai pielonefritą, gydyti tinka toks mišinys: beržų pumpurai – 9-11 g, jonažolės žolė – 4-6 g, kukurūzų purkos – 9-11 g, rūgties takažolės arba asiūklio žolė – 4-6 g, miltinės meškauogės arba bruknių lapai – 5-7 g, morkų arba krapų sėklos – 14-16 g, trispalvių ir dirvinių našlaičių žiedai – 6-8 g, šalavijų žolė – 19 g, erškėčio uogos – 38-42 g.

10 g mišinio užplikyti 0,5 litro verdančio vandens, sandariai uždengtame inde pakaitinti verdančio vandens vonioje 10 minučių, šiltoje vietoje (arba termose) palaikyti 10 valandų, perkošti. Šilto antpilo gerti kasdien po 3 kartus 30-60 minučių prieš valgį. Kursas – 6 mėnesiai. Vieną savaitės dieną ir vieną mėnesio savaitę antpilo negerti – padaryti pertrauką.

Sergantiems glomerulonefritu reikėtų gerti daug vitaminų turintį mišinį, kuris veikia kaip priešuždegiminis, alergiją mažinantis ir šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas. Lygiomis svorio dalimis imama: beržo lapų, miško žemuogių lapų, didžiosios dilgėlės lapų, linų sėmenų.

1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti stikline verdančio vandens. Išgerti po 1-2 stiklines per dieną prieš valgį.

Sergant lėtiniu hepatitu tulžies išsiskyrimui normalizuoti vartojamas toks mišinys: beržo lapai, raugerškio vaisiai, jonažolės žolė, kraujažolės žolė – lygiomis svorio dalimis.

Antpilas gaminamas iš 1 šaukšto susmulkinto mišinio ir 1 stiklinės verdančio vandens. Tokį kiekį reikia išgerti per dieną per kelis kartus.

Mišinys: erškėčio uogos – 25 g, šalavijų lapai – 15 g, raudonėlio žolė – 10 g, beržo lapai – 10 g.

2 šaukštus susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, sandariai uždengtame inde šiltoje vietoje palaikyti pusvalandį ir perkošti. Šiuo antpilu skalauti burnos ertmę sergant gingivitu ir stomatitu.

Mišinys: beržo lapai, didžiosios dilgėlės lapai, šalavijų lapai – lygiomis svorio dalimis.

2 šaukštus susmulkinto mišinio užplikyti 2 stiklinėmis verdančio vandens, sandariai uždengtame inde ant silpnos ugnies pavirti 20 minučių, perkošti. Gerti po 1 stiklinę ryte ir vakare, jei spuoguota oda.

Mišinys: beržo lapai, miltinės meškauogės lapai, kukurūzų purkos, saldymedžio šaknys, rūgties takažolės šakniastiebiai – lygiomis svorio dalimis.

1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti stikline verdančio vandens, palaikyti 6 valandas, paskui ant silpnos ugnies pavirti 15 minučių ir perkošti. Gerti po ¼ stiklinės 4 kartus per dieną  sergant šlapimo pūslės uždegimu, bakteriurija (bakterijos šlapime).

Mišinys: beržo lapai – 20 g, didžiosios dilgėlės lapai – 20 g, linų sėmenys – 50 g.

1 dalį mišinio užplikyti 20 dalių verdančio vandens, kai pritrauks perkošti. Gerti po ½ stiklinės šilto antpilo 3-4 kartus per dieną prieš valgį sergant pielonefritu.

Mišinys: beržo lapai – 50 g, kiaulpienių šaknys – 50 g.

Paruošti antpilą (1:10), perkošti. Gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną kaip šlapimo išsiskyrimą skatinančią priemonę.

Mišinys: beržo lapai, ugniažolių žolė, žąsinės sidabražolės žolė, dirvenio šaknys, kadagio uogos – lygiomis svorio dalimis.

4 šaukštus susmulkinto mišinio užplikyti 1 litru vandens, sandariai uždengtame inde palaikyti 2 valandas, perkošti. Išgerti ir stengtis kuo ilgiau neiti šlapintis. Nusišlapinus reikia pasėdėti šiltoje vonioje. Antpilą gerti, kai pradeda šalintis akmenys.

Mišinys: beržo lapai, mėlynių lapai, pupelių ankštys, ožiarūčio žolė – lygiomis svorio dalimis.

2 šaukštus susmulkinto mišinio užplikyti 2 stiklinėmis verdančio vandens, sandariai uždengtame inde ant silpnos ugnies pavirti 10 minučių, nukaitus palaikyti šiltoje vietoje 30-40 minučių, perkošti. Gerti po ½ stiklinės 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį sergant cukriniu diabetu.

Mišinys: beržo lapai – 10 g, paprastojo šaltekšnio žievė – 10 g, bruknių lapai – 40 g, ožiarūčio žolė – 40 g.

3 šaukštelius susmulkinto mišinio užplikyti 3 stiklinėmis verdančio vandens, pakaitinti verdančio vandens vonioje 15 minučių, 45 minutes aušinti kambario temperatūroje ir perkošti. Gerti po 2/3 stiklinės 3 kartus per dieną sergant cukriniu diabetu.

Mišinys: beržo lapai, šaltekšnio žievė, pipirmėtės lapai, kraujažolės žolė, valerijonų šaknys – lygiomis svorio dalimis.

Antpilas paruošiamas iš 1 šaukšto susmulkinto mišinio ir 1 stiklinės verdančio vandens. Tokį kiekį reikia išgerti gurkšneliais per dieną, jei vargina mėnesinių sutrikimai.

Sergant ateroskleroze labai svarbu sumažinti cholesterolio įsisavinimą ir apriboti jo skverbimąsi į kraujagyslių endotelį. Patartina vartoti tokį mišinį: erškėčio uogos, pelkinio pūkelio žolė, beržo lapai, pipirmėtės žolė, valgomųjų morkų sėklos, eleuterokoko šaknys, aštrialapės kasijos vaisiai ir lapai, didžiosios varnalėšos šaknys – lygiomis svorio dalimis.

Antpilas paruošiamas iš 1 šaukšto susmulkinto mišinio ir 1 stiklinės verdančio vandens. Gerti po 1/3-1/4 stiklinės 3 kartus per dieną po valgio.

Kaip pagalbinę reumatoidinio artrito gydymo priemonę galima vartoti mišinius, malšinančius skausmą ir uždegimą, skatinančius prakaitavimą, stiprinančius visą organizmą, kovojančius su bakterijomis ir virusais:

  1. Beržo lapai, didžiosios dilgėlės lapai, trispalvių našlaičių žiedai – lygiomis svorio

dalimis.

         2. Beržo lapai – 40 g, juoduogio šeivamedžio žiedai – 10 g, gluosnio žievė – 50 g. 1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po ½ stiklinės 4 kartus per dieną prieš valgį.

Paūmėjus endomiokarditui (širdies vidinio dangalo ir širdies raumens uždegimui) rekomenduojama vartoti tokį mišinį: šaltekšnio žievė – 10 g, beržo lapai – 40 g, gluosnio žievė – 50 g.

1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Per dieną išgerti 2 stiklines antpilo.

Paūmėjus sąnarių reumatui naudinga gerti tokį mišinį: gluosnio žievė – 20 g, dirvinio asiūklio žolė – 20 g, beržo lapai – 20 g, rugiagėlių žiedai – 5 g, medetkų žiedai – 5 g, paprastojo kadagio uogos – 5 g, šaltekšnio žievė – 5 g, juoduogio šeivamedžio žiedai – 10 g, didžiosios dilgėlės lapai – 10 g.

1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti gurkšneliais po 1 stiklinę karšto antpilo kas 2 valandas. Šis antpilas veikia raminamai, mažina alergiją ir patinimus. Antpilo vartojimo trukmę reikia reguliuoti pagal ligos eigą.

Sergant I ir II laipsnio hipertonija veiksmingas šis mišinys: pelkinio pūkelio žolė – 60 g, gudobelės vaisiai – 40 g, smiltyninio šlamučio žiedai – 50 g, geltonžiedžio barkūno žolė – 10 g, beržo lapai – 10 g, plikojo saldymedžio šaknys – 20 g, šalpusnių lapai – 20 g, dirvinio asiūklio žolė – 30 g, krapų šakelės – 30 g.

1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po 2/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį. Gydymo kursas trunka keletą mėnesių.

Inkstų dieglius ramina ir uždegimą malšina šis mišinys: beržo lapai – 30 g, paprastųjų pakalnučių žiedai – 30 g, anyžių sėklos – 5 g, petražolių sėklos – 5 g, paprastojo kadagio uogos – 5 g. 1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną praėjus 1 valandai po valgio.

Šio antpilo negalima gerti sergantiems glomerulonefritu.

Jei sergant plaučių emfizema nėra aiškių kraujotakos nepakankamumo požymių, diurezei padidinti rekomenduojama vartoti tokius mišinius:

  1. Beržo lapai, paprastojo kadagio uogos, kiaulpienių šaknys – lygiomis svorio dalimis. 1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po 1 stiklinę 1-2 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.
  2. Beržo lapai, dirvinio asiūklio žolė – lygiomis svorio dalimis. 1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Išgerti per dieną padalijus  į 3 dalis.
  3. Beržo lapai – 50 g, erškėčio uogos – 25 g, dygliuotojo dirvenio šaknys – 25 g. 1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po 1/3 stiklinės 3-4 kartus per dieną 30-40 minučių prieš valgį.

Sergant pleuritu serozinio eksudato kaupimąsi mažina toks mišinys: beržų pumpurai – 20 g, plikojo saldymedžio šaknys – 10 g, debesylo šaknys – 10 g, pelkinio pūkelio žolė – 10 g, dirvinio asiūklio žolė – 20 g, medetkų žiedai – 20 g. 1 šaukštą susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens. Gerti po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį. Jeigu sergate inkstų ligomis, šį mišinį reikia vartoti atsargiai.

Puiki kepenų, inkstų, šlapimtakių ir virškinamojo trakto uždegimų profilaktika – beržo juodojo grybo (3 dalys) ir juodųjų serbentų lapų (1 dalis) mišinys. 2 šaukštelius susmulkinto mišinio užplikyti 1 stikline verdančio vandens, sandariai uždengus indą palaikyti šiltoje vietoje 15-20 minučių, perkošti. Antpilas būna tamsiai rudas, malonaus skonio, jis malšina uždegiminius procesus ir skatina žaizdų gijimą.

Profilaktiškai kaip priešvėžinė arbata rekomenduojamas toks mišinys: juodasis beržo grybas – 2 dalys, geltonosios žiognogės šaknys, pelkinės trindažolės šaknys, tikrojo lipiko žolė ir vaistinės dirvuolės žolė – po 1 dalį, saldymedžio šaknys – 0,5 dalies.

Dauguma išvardytų augalų veikia kaip citostatikai, padeda išvengti metastazių susidarymo. Antpilas gaminamas tradiciškai ir geriamas po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

BERŽO PREPARATŲ NAUDOJIMO MEDICINOJE

VADOVAS

 

  1. BERŽŲ PUMPURAI, LAPAI, SULA, ŽIEDADULKĖS

AKUŠERIJA, GINEKOLOGIJA, MOTERŲ LIGOS: baltosios, vaginitas (kolpitas),

gimdos uždegimai, vulvitas (moters išorinių lytinių organų uždegimas), vulvovaginitas (moters išorinių lytinių organų ir makšties uždegimas), menstruacijų ciklo sutrikimai, išorinių lytinių organų niežulys, klimakterinis sindromas, išorinių lytinių organų kraurozė (progresuojanti atrofija su niežėjimu), vulvos leukoplakija (pavieniai ar dauginiai gleivinės lėtinio uždegimo reiškiniai su epitelio ragėjimu), mastitas, menstruacijų palengvinimas ir pagreitinimas, vėlyvoji nėščiųjų toksikozė, ankstesnė nėščiųjų toksikozė (nėščiųjų vandenė, nėščiųjų nefropatija, būklė prieš eklampsiją, eklampsija), išsivalymo po gimdymo palengvinimas ir pagreitinimas, onkologinės ligos, pogimdyminis parametritas (priegimdžio uždegimas), pogimdyminis endometritas (gimdos gleivinės uždegimas), pogimdyminė opa, pogimdyminis tromboflebitas, vaikų prakaitinė, priešmenstruacinis sindromas, nėščiųjų karštinė, spenelių įtrūkimai, endometritas, endocervicitas (gimdos kaklelio gleivinės uždegimas), gimdos kaklelio erozija.

KVĖPAVIMO ORGANŲ LIGOS: bronchų astma, bronchiolitas (bronchiolių uždegimas), ūmus bronchitas, lėtinis bronchitas, plaučių uždegimas, nepraeinantis kosulys, onkologinės ligos, kvėpavimo organų tuberkuliozė.

KRAUJOTAKOS ORGANŲ LIGOS: anemija, anemija po sužeidimo, aterosklerozė, mazginis venų išsiplėtimas, hipovitaminozė, avitaminozė, bendrasis organizmo silpnumas po sunkios ligos, onkologinės ligos, išeminė liga, kraujotakos nepakankamumas, patinimai dėl širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, vegetacinė kraujagyslių distonija.

VIRŠKINIMO ORGANŲ LIGOS: funkcinė skrandžio hiposekrecija ir achilija (sulčių neišsiskyrimas), skrandžio ir žarnyno skausmai, vitaminų stoka (rachitas, skorbutas), vitamino C stoka, anoreksija, ūmus gastritas, lėtinis gastritas, funkcinė skrandžio hipersekrecija, dizenterija, žarnyno diskinezija, kandidamikozė, virškinimo nepakankamumas – sindromas (skrandžio dispepsija, žarnyno dispepsija, kasos dispepsija (motorikos ir sekrecijos sutrikimas), onkologinės ligos, skrandžio vėžys, stiprus viduriavimas, nuolatinis vidurių užkietėjimas, simptominė skrandžio opa, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, žarnyno enteropatijos.

KEPENŲ, TULŽIES LATAKŲ, TULŽIES PŪSLĖS LIGOS: gelta, tulžies pūslės akmenligė, tulžies latakų diskinezija, onkologinės ligos, cholecistitas, cholangitas, lambliozės komplikuotas cholecistitas.

INKSTŲ IR ŠLAPIMTAKIŲ LIGOS: vandenė, šlapimo pūslės uždegimas, albuminurija (baltymas šlapime), šlapimo neišsiskyrimas, akmenys inkstuose ir šlapimo pūslėje (oksalatiniai, šlapimo rūgšties), su šlapimo rūgštimi susijusi diatezė, nefrozės, nefritai, onkologinės ligos, inkstų diegliai, prostatitas, cistitas.

Esant funkciniam inkstų nepakankamumui beržų pumpurų preparatų vartoti negalima.

AUSŲ, GERKLĖS, NOSIES LIGOS: angina (katarinė, lakuninė, flegmoninė, folikulinė), gomurio tonzilių hipertrofija, ūmus laringitas, lėtinis laringitas, ūmi sloga, lėtinė katarinė sloga (paprastoji), išorinis otitas, klausos nervo uždegimas, ūmus vidurinės ausies uždegimas, lėtinis vidurinės ausies uždegimas, ūmus tonzilitas, lėtinis tonzilitas, ūmus faringitas, lėtinis faringitas.

INFEKCINĖS LIGOS: adenovirusinė infekcija, helmintozės (askaridozė, enterobiozė (spalinės), gastroenteritas, gastroenterokolitas, pūslelinės infekcijos, gripas, skrofuliozė, vaikų šlapimtakių infekcija, ūmios kvėpavimo takų ligos (ūmūs viršutinių kvėpavimo takų katarai, ūmios kvėpavimo takų infekcijos, rinitas, rinofaringitas), šienligė, ūmus enteritas, lėtinis enteritas, cholera.

ODOS IR VENERINĖS LIGOS BEI IŠORINIS NAUDOJIMAS: reumatoidinis artritas, balanopostitas, moterų ir vyrų lytinių organų ligos, sąnarių, juosmens, kryžmens, nugaros, menčių ir pečių skausmai nuo persišaldymo, viršutinių kvėpavimo takų uždegimai, alerginės niežtinčios dermatozės, plaukų slinkimas, paprastoji pūslelinė, hemorojus, pūlingi veido išbėrimai, dishidrozė (prakaitavimo sutrikimas), aklosios žarnos skausmai, kosmetinė priemonė paprastiesiems spuogams gydyti, pigmentinės dėmės, odos išbėrimai, votys, šunvotės, raudonoji nespiralinė sausoji kerpligė, keratozė, sėdmeninio nervo skausmai, žvynelinės, miozitai, nuospaudos (odos suragėjimai), neurodermitas, ūmios ir lėtinės egzemos, ūmus sąnarių reumatas, kirkšnių klosčių iššutimas, onkologinės ligos, pleiskanos, dvokiantis kojų prakaitavimas ir tarpupirščių supūliavimas, psoriazė, suaugusiųjų niežulys, vaikų niežulys, vaikų prakaitinė, pragulos, nudegimai, podagra, odos sudirginimas pūlingomis išskyromis (furunkulai, karbunkulai), ilgai negyjančios žaizdos, įpjovimai, opos, įskaitant ir trofines, radikulitas, sausoji galvos odos egzema ir plaukų slinkimas, išorinės odos ir gleivinių kandidamikozės, išangės įtrūkimai, tromboflebitas, toksikodermija, storosios žarnos fistulė, odos erozija, odos niežėjimas, akies miežis, piodermijos (folikulitas, furunkulai, karbunkulai, hidradenitas (prakaito liaukų uždegimas), streptokokinė impetiga, užkrečiamoji impetiga, paprastieji odos pūlinėliai), raudonieji spuogai, cheilitas (lūpos uždegimas).

NERVŲ IR PSICHIKOS LIGOS: alkoholizmas, alkoholinė depresija, isterinė anoreksija, apatija, astenija, galvos skausmas, galvos svaigimas, depresija, dipsomanija (periodinis girtavimas), isterijos priepuoliai, paralyžius, migrena, radikulitas, dirglumas, miego sutrikimai, lumbagas (strėnų gėla), neurozės (neurastenija, isterinė neurozė, įkyriųjų būsenų neurozė), spengimas ausyse.

ENDOKRININĖS IR APYKAITOS LIGOS: necukrinis diabetas, cukrinis diabetas, nutukimas.

DANTŲ IR BURNOS ERTMĖS LIGOS: gingivitas, grybelių sukelta kandidamikozė, pienligė, stomatitas, parodontozė.

BERŽŲ PUMPURŲ ETERINIS ALIEJUS: helmintozės (askaridozė, enterobiozė), gonorėja, šlapimo ir lytinių organų sistemos ligos, onkologinės ligos, piktybiniai navikai.

  1. BERŽO MEDIENOS ACTAS

Dvokiančios, pūliuojančios žaizdos, pragulos, nušalimai, gausios pūlingos baltosios, mikrobinės kilmės burnos ertmės ir žiočių ligos, vėmimas, virškinimo sutrikimai.

  1. BERŽO DEGUTAS

Lėtinė angina, vandenė, plaukų slinkimas, grybelių sukeltos odos ligos, gangrena, bronchų astma, ilgai negyjančios trofinės opos, skrofuliozė, žarnų išopėjimas, isterija, odos niežėjimas, rakštys, riebi oda, odos opos, išbėrimai, vištakumas, kraujavimai, šlapimo pūslės akmenligė, pogimdyminis mastitas, mikrobinės egzemos, augliai, vėjaraupiai, pragulos, žvynelinė, pleiskanos, virškinimo sutrikimai, rožė, raupsai, odos sužeidimai, įvairiaspalvė kerpligė, skausmingos nuospaudos, lėtinė egzema, lėtinis vidurinės ausies uždegimas, plaučių tuberkuliozė, skorbutas, niežai, psoriazė, kirkšnių epidermofitija, pėdų epidermofitija.

  1. JUODASIS BERŽO GRYBAS

Onkologinės ligos, virškinamojo trakto diskinezija vyraujant atonijai, lėtinis gastritas, dauginiai skrandžio ir žarnyno polipai, žvynelinė, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė.

  1. BERŽO KEMPINĖ

Skrandžio vėžys.

  1. KUOKELINIAI BERŽŲ ŽIRGINĖLIAI

Širdies ligos, dusulys, kraujavimai, nervų ir psichikos ligos.

  1. SUTRŪNIJUSIOS BERŽO ŠERDIES GRYBAS

Protinis ir fizinis pervargimas, bendrosios, taip pat ir onkologinės ligos.

  1. BERŽO ŽIEVĖ, TOŠIS

Šlapimo pūslės ligos, hemorojus, hipotonija sergant ūmiomis ligomis, moterų ligos, skrofuliozė, akmenys kepenyse, navikai, onkologinės ligos, persišaldymo ligos, odos sužeidimai, kraujavimai, išnykęs kojų prakaitavimas, furunkulai, odos opos, skorbutas, niežai, odos išbėrimai.

  1. BERŽO ŠAKELĖS

Angina, dantų ir dantenų ligos, vandenė, šlapimo pūslės ir inkstų uždegimai, inkstų ir kepenų akmenligė, hemorojus. Negalima vartoti sergant komplikuotais inkstų uždegimais.

  1. BERŽO MEDIENOS ANGLIS (KARBOLENAS)

Alkoholizmas, alerginės ligos, dantų ligos (dantų ėduonis), galvos ir gerklės skausmai, lėtinė dispepsija, dizenterija, pasunkėjusi kraujotaka, skrandžio diegliai, dilgėlinė, radioaktyviųjų izotopų pašalinimas iš organizmo, gelta, kerpligės, trichofitija, menstruacijų vėlavimas, meteorizmas, nudegimai, šlapiuojančios ir pūliuojančios žaizdos, apsinuodijimai uogomis ir bakterijų toksinais, ūmus apsinuodijimai vaistais, padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, skrandžio vėžys, reumatas, traukuliai, trofinės opos, cholera.

Ūmūs apsinuodijimai. Apsinuodijimą sukėlusios toksinės medžiagos: medikamentai (alkaloidai, migdomieji), sunkieji metalai; apsinuodijimas žibalu, benzinu; apsinuodijimai hašišu, marihuana, morfijumi ir narkotinių medžiagų turinčiais medikamentais; apsinuodijimai nikotinu; apsinuodijimai pilokarpinu, širdies veiklą reguliuojančiais glikozidais (digoksinas, digitoksinas, pakalnučių, strofanto preparatai ir kt.); apsinuodijimai sidabro nitratu, ciano vandeniliu, cianidais, strichninu, sublimatu, fenoliais (karbolio rūgštis, krezolis, lizolis, rezorcinas), chininu (akrichininas, plazmocidas).

MEDŽIO ANGLIS (CARBO VEGETABILIS) HOMEOPATIJOJE: itin sunkios įvairių ligų formos jų pabaigoje, kai organizmas labai nusilpęs, ligonis ant mirties slenksčio; dispepsija su pilvo pūtimu, sunkumo ir pilnumo jausmu skrandyje, mieguistumas; bendras jėgų išsekimas po ligos pagyvenusiems žmonėms su venų stazėmis; dispepsija po apsinuodijimo maistu; pilvo diegliai ir “urzgimas”; galvos svaigimas sergant skrandžio liga; pykinimas, aptemimas akyse, gausus karštas prakaitavimas, galūnių virpėjimas, skystos išmatos, nuomaris; lėtinis peritonitas; lėtiniai kepenų uždegimai esant atitinkamiems simptomams; galvos skaudėjimas po pietų ir į pavakarę; širdies skausmai nuo skrandžio perpildymo ar išpūtimo; senukų astma su odos cianoze; nusilpusių žmonių astma esant sutrikusiam virškinimui; užleistas lėtinis bronchitas su emfizema; lėtinis bronchitas su gresiančiu perėjimu į kapiliarinį; lėtinis užkimimas ir balso pradingimas; pneumonija su dideliu skreplių kiekiu; cianozė ir dvokiantis kvėpavimas; pūliniai židiniai plaučiuose po uždegimo; labai išsekusių žmonių kraujavimai įvairiose kūno vietose; kraujo bėgimas iš nosies – dažnas, ilgai trunkantis, sekinantis; kraujas tamsus, skystas; rankų ir kojų venų išsiplėtimas; galvos odos niežulys ir stiprus plaukų slinkimas; ligos, sukeliančios dirglumą, liūdesį, ūmumą, baimės, drovumo jausmą.

  1. BERŽO MEDIENA

Ausų ligos.

plukes.jpg

Baltoji sidabražolė

Baltoji sidabražolė padeda išvengti šių ligų ir jas gydyti:

  1. Insultą – suteikia kraujagyslių sienelėms lankstumo ir elastingumo, apsaugo jas nuo plyšimų.
  2. Infarktą, aterosklerozę – puikiai pašalina cholesterolį.
  3. Hipertoniją – mažina kraujospūdį.
  4. Visiškai panaikina radiacijos pasekmes, nes jos sudėtyje yra 11 mikroelementų. Jeigu šiandien po Černobylio avarijos turime tūkstančius pasmerktųjų, tai kiek jų bus tada, kai iš radioaktyviųjų atliekų saugyklų pasklis šimtai ir tūkstančiai tokių černobylių?! Tam reikia būti pasirengusiems jau dabar. Kitų veiksmingų vaistų šiuo atveju nėra – tik baltoji sidabražolė.
  5. Visiškai išgydo skydliaukės ligas ir tada, kai jos funkcija sustiprėjusi, ir tada kai nusilpusi. Tai patvirtinta medicinos tyrimais.
  6. Gerina širdies darbą – padeda išvengti aritmijos, padidindama amplitudę.
  7. Kompleksiškai gerina kraujo sudėtį – sustiptina jo gerąsias savybes (eritrocitus ir leukocitus), silpnina blogąsias (cholesterolis).
  8. Joje, be visų kitų elementų, dar yra: glikozido (svarbiausias gydomasis ženšenio komponentas), aminorūgščių – svarbiausio gyvybinio elemento, įvairių rauginių medžiagų.
  9. Anemiją – didina eritrocitų kiekį.
  10. Opas – joje yra sidabro antiseptiko.
  11. Skatina žarnyno veiklą.
  12. Gydo kepenis – skatina tulžies išsiskyrimą.
  13. Geriausia priemonė, jeigu nusileidusi gimda, įsipjovus ar esant pūliniams.
  14. Geriausia profilaktinė, nekenksminga priemonė, prailginanti gyvenimą.

Akmens taukai

(sinonimai: baltasis mumijus, baltasis akmuo, kalnų vaškas, kalnų ašaros)

Tai unikalus vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas.

Akmens taukai – nuostabi ir labai vertinga gamtinė medžiaga. Jų gydomųjų savybių spektras toks platus, kad juos galima vartoti sergant beveik visomis ligomis, nes jie pirmiausia veikia imuninę sistemą, t.y. stiprina organizmo gynybines jėgas.

Kinų mitologijoje akmens taukai – nemirtingųjų maistas.

Tai puikiai subalansuotas  vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas, turintis daugybę mikroelementų.

Akmens taukai neturi šalutinio poveikio organizmui. Priešingai, jie gydo viską iškart! Ir tai ne tik liaudies išsigalvojimas. Tai patvirtino ir žymiausių pasaulio onkologijos institutų mokslininkai.