Begaliniai mažo dydžio pamąstymai
Imkime ir įsivaizduokime begaliniai mažą dydį – gyvą, mąstančią būtybę, dar mažesnę už virusą ar tą fizinį dydį, kurį mokslininkai fizikai šiandien sugeba matyti savo laboratorijose.
Dabar įsivaizduokime, kad tas begaliniai mažas dydis žvelgia į žmogaus kūną iš tam tikro fizinio atstumo.
Ką gi mato ta būtybė? Manote, ranką, koją ar kitas kūno dalis, vidaus organus… Visai ne. Ji galės pamatyti tik begalinę daugybę greitai besisukančių didelių ir mažų mūsų kūno molekulių. Būtybė pamatys “saulių” sukimąsi, tamsias spirales ir srautus, panašius į Paukščių Tako žvaigždyną. Minkštosiose kūno dalyse molekulės bus išsidėsčiusios tvarkingiau, o kauluose jos prispaustos kur kas arčiau viena kitos, tad jų vaizdas panašus į didelę žvaigždžių sankaupą. Taip, kiekvienas žmogus šiam begaliniai mažam dydžiui – beribę Visata. Visata, kurioje nesuskaitoma daugybė molekulių kaip planetos sukasi aplink Saulę. Bilijonai, trilijonai žvaigždžių-molekulių ir didžiulė, beribė erdvė tarp jų… Būtent taip atrodo žmogus iš begaliniai mažo atstumo šiam begaliniai mažam dydžiui. (Štai kodėl nežemiškos astralinės būtybės, tokios kaip įvairūs “vaiduokliai”, “dvasios”, kurių molekulių išsidėstymo tankis yra labai mažas, laisvai praeina kiaurai bet kokias užtvaras – sienas, žmogaus kūną ir pan., ir atvirkščiai – žmogus laisvai praeina kiaurai jas.)
Iš tikrųjų tas begaliniai mažas dydis pamatys tiksliai tą patį, ką mes su jumis matome žvelgdami į “dangaus plotą”, mikroskopiškai mažą Visatos dalelytę. Aš tvirtai tikiu, kad mes su jumis, mielieji skaitytojai, ir esame tik tos neįsivaizduojamai mažos sudėtinės dalys (protingos būtybės), kurios žvelgia į “Visatos Kūną”. Mes netgi ne Visatos atomai ir molekulės. Mes tik begaliniai mažos būtybės, gyvenančios viename iš “Saulės atomo” elektronų. Mūsų “gyvybės atomo” branduolys yra mūsų Saulė, o aplink branduolį sukasi elektronai – septynios mūsų planetos, skriejančios skirtingomis orbitomis. O gal jų yra arba buvo daugiau – yra ir tokių hipotezių.
Kiekviena medžiaga (o aš manau, kad ir kiekviena protingų gyvybių rūšis Visatoje) turi tam tikrą jai būdingą skaičių elektronų, besisukančių aplink Saulę – branduolį. Pavyzdžiui, uranas turi devyniasdešimt du elektronus, anglis – šešis. Tai specifiška, nes, matyt, čia slypi specifinės gyvybės atsiradimo Saulės ir kitose sistemose paslaptis. Ko gero, čia slypi vandens ir jame atsiradusios gyvybės mįslės įminimas… Tačiau tai tarsi patvirtina hipotezę, kad protinga gyvybė gali egzistuoti ne tik vandenyje… Gali būti ir be galo daug kitokių Visatoje egzistuojančios gyvybės būdų.
O mes kol kas sukamės viename iš “Saulės atomo” “elektronų” ir su nuostaba, baime ir susižavėjimu stebime mažulytį “Dievo Kūno” gabalėlį, t.y. gabalėlį Visatos. Mes tokie maži fizine ir energetine prasme, jog niekada nesugebėsime apžvelgti viso “Dievo Kūno” – kaip ir tas begaliniai mažas dydis, kuris žvelgia į žmogaus kūną.
Jeigu mūsų Saulės sistema tėra tik vienas iš “Dievo Kūno” atomų, tai kokio gi dydžio yra Jo molekulės, ląstelės, organai, kūnas?..
Žinoma, Visata ir yra tas Dievas, neįsivaizduojamai maža dalele kurio mes esame ir kurio mums nelemta kada nors pamatyti bei suvokti jo tikruosius fizinius ir energetinius išmatavimus. Nė vienas žmogus nėra daiktas savyje. Nė vienas pasaulis, nė viena molekulė negali egzistuoti be kitų pasaulių ir molekulių.
Kiekviena Visatos būtybė, pasaulis ar molekulė priklauso nuo kitų būtybių, pasaulių ir molekulių, be kurių neįmanomas jų egzistavimas.
Norėtųsi manyti, kad atomas, aplink kurį sukasi mūsų elektronas – Žemė, yra “mąstančios Dievo dalies” atomas… Tačiau, sprendžiant iš mūsų elgesio šioje Žemėje, man kartais atrodo, jog šis atomas yra iš tos “Dievo Kūno” dalies, kuri žemiau juosmens.
Jeigu žmogus yra mąstanti “Visatos Atomo” sudėtinė dalis, tai panašios “protingos” sudėtinės dalies, matyt, reikėtų paieškoti fizikams laboratoriniame atome. Tokių užuominų apie galimą elektrono protingumą jau būta rimtuose tyrimų aprašymuose. Teks paieškoti geriau, jeigu mes iš tiesų esame iš Viešpaties “mąstančios dalies”.
Žymusis Heraklito posakis, kuriam jau daugiau kaip 2000 metų: “Viskas, kas egzistuoja viršuje, egzistuoja ir apačioje”, teigia, jog Aukščiausiasis sukūrė žmogų pagal Visatos paveikslą ir panašybę, t.y. pagal Dievo paveikslą. Ką gi, karingiems skeptikams tuo aiškesnis ir suprantamesnis turėtų tapti panašus Biblijos aiškinimas. Iš tiesų pažink save, ir tu pažinsi Visatą. Būtent tas nelemtas “pažink save” ir sukelia daugiausia problemų mūsų Žemėje motinėlėje. O mes, net nepabandę išsiaiškinti, kokią Visatos dalį mes sudarome ir koks vaidmuo joje mums tenka, bandome pasiekti kitas žvaigždes bei pasaulius ir įvesti ten savo tvarką.
O viskas tik dėl to, kad oficialusis medicinos mokslas atsiliko net nuo pačių konservatyviausių politikų. Blogiau būti jau negali. Būtent todėl šiandien medicinos problemomis užsiima inžinieriai, atomo fizikai, astrofizikai ir kitų specialybių žmonės. Jie geriau už kitus suvokia Žmogaus ir Visatos giminystę, žmogaus kūno ir Visatos sandaros identiškume jie atskleidžia vis daugiau faktų ir argumentų.
Norėtųsi atkreipti jų dėmesį į tai, Žmogaus energijų rūšys ir jų migracijos keliai, ląstelių pasikeitimas energetine informacija žmogaus viduje ir už jo ribų (net su kitais pasauliais) vyksta tais pačiais “klasikiniais kinų” meridianais, “čakromis”, “nadi”, kaip ir Visatoje. Mums dar teks ateityje pirmiausia suvokti tai, o paskui užsiimti jų paieškomis Visatoje. Tiktai šiais kanalais Visatoje vyksta energijos apytaka ir pasikeitimas informacija. Tie patys kanalai naudojami judėjimui tarp žvaigždžių, galaktikų ir t.t. Reikia ieškoti Visatoje tų “kanalų”, reikia ieškoti tų “meridianų”, “čakrų”, “nadi” tiksliai pagal žmogaus kūno sandarą. Reikia ieškoti tos energijos šaltinių ir rūšių, o ne jaukti kosmoso erdves baisia kuoka, kuria galima pavadinti šiuolaikines raketas, be naudos deginant ir taip vis plonėjantį Žemės ozono sluoksnį. Tai tiesiog vaikiški žaidimai ir lėšų, “humaniškai” atimtų iš Žemės gyventojų, švaistymas. Labai ribotu mastu tuo galėtų užsiimti tarptautinė mokslininkų grupė, suburta prie JT organizacijos, visų žemės gyventojų lėšomis. Tuomet liktų daug lėšų ekologijos, vadinasi, ir visos Žemės civilizacijos, reikalams.
Visata yra begalinė ir nemirtinga, nes ji nuolat atsinaujina, atsikuria. Ji atsinaujina lygiai taip pat kaip ir žmogaus organizmas. Vienos ląstelės atitarnavusios miršta, jų vietoje gimsta naujos. Kiekviena žmogaus organizmo ląstelių rūšis atlieka tam tikras, griežtai apibrėžtas funkcijas. Tokiu pat principu gimsta, dirba ir miršta ląstelės-planetos, žvaigždynai, galaktikos, t.y. Visatoje jos irgi atlieka tam tikras griežtai nustatytas funkcijas. Nepakitusi lieka tik viena “svarbiausioji Visatos ląstelė” – lyderė, vadovaujanti bendrajai Visatos atkūrimo, atnaujinimo programai.
Žmogaus organizmas tiksliai kopijuoja Visatos sandarą, kitaip ir būti negali. Iš medžio negali gimti arklys, o iš kiaulės ąžuolas… Žmogus – Visatos tvarinys, vadinasi, jis – miniatiūrinė visos motinos Visatos kopija. Tai, kas gyva, gimdo gyvybę… Kaip tūkstančių tūkstančiai žodžių žodyne sudaryti iš 32 raidžių (skirtingų tautų abėcėlėje jų skaičius skiriasi, bet “sukasi” apie 20-30 raidžių), taip tūkstančių tūkstančiai baltymų kombinacijų susidaro (argi ne keista?) iš maždaug vienodo skaičiaus žinomų ir kol kas neatrastų aminorūgščių.
Man atrodo, jog raidžių skaičius abėcėlėje ir aminorūgščių kiekis žmogaus organizme – ne atsitiktinis sutapimas… Galbūt tai ir yra įvairių mūsų planetoje gyvenančių rasių genetinis kodas? Štai kodėl katė arba šuo atskiria savo vaiką tarp tūkstančių kitų. Gal tai ir yra gyvūnų bendravimo kalba? Matyt, ne atsitiktinumas ir planetų skaičius mūsų Saulės sistemoje. Planetų skaičius sistemos orbitoje – tai sistemos gyvavimo formulė? Ir skaičius “7” kosminėje numerologijoje visai ne atsitiktinumas… Nes jis turi Dieviškąjį ženklą…
Daugelis žmonių tiesiog stebi, kaip bėga gyvenimas, bet jeigu Tu sugebėsi reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje nukreipti jo tėkmę, gali įvykti esminių permainų!
Šiandien pažangiu, perspektyviu mokslininku, gydytoju, valstybės veikėju gali būti tik tas žmogus, kuris aplenkia laiką, o ne tas, kuris tiesiog gyvena, ir juolab ne tas, kuris tik laukia gyvenimo pabaigos.
Jeigu mokslininkų sluoksniuose pagal natūropatinės gyvenimo mokyklos mokymą nebus aktyviai diegiamos tokios savybės kaip sugebėjimas numatyti ateities įvykius, aiškiaregystė ir kt., mums niekada nepavyks atskleisti Aukščiausiųjų Tiesų apie elementarią žmogaus ir Visatos sandarą, apie Aukščiausiąsias Energijas ir jų migravimo Visatoje kelius.
Mokslininkas, nesirūpinantis savo fiziniu ir dvasiniu tobulėjimu, net ir būdamas labai genialus, tegali gauti tik pačios prasčiausios kokybės informaciją (jos naudingumo žmogaus ir planetos sveikatai) prasme. Šiandieniniai technologijų laimėjimai yra bedvasiai, taigi jie neturi ateities. Tokios technologijos kelia tiesioginę grėsmę žmogui, nes jos yra nenuspėjamos, o jų kontrolės sistemų struktūra – sudėtinga ir labai brangi. Kartais tos kontrolės sistemos kelia dar didesnę grėsmę už technologijas, nes jos visiškai nepaklūsta kontrolei. Tai situacija be išeities, todėl ją būtina nedelsiant spręsti.
Sprendimas slypi žmonėse, kuriančiuose šias technologijas, kontrolės sistemas, o ypač mokslininkuose, sprendžiančiuose šias problemas.
Kol kas mes sugebame pasisemti žinių tik iš pačių žemiausių Žemės informacinių sluoksnių. Tiesa, retas išimtis sudaro žinios, gaunamos iš astralinių sluoksnių. Nors šios žinios ir atrodo esančios “itin genialios”, jos pusiau melagingos, o jų esmė slepia n a i k i n i m o idėją.
Tik labai dvasingi natūropatinės mokyklos, panašios į Pitagoro mokyklą, atstovai galės gauti žinių iš Visatos Vieningo energetinio lauko – vieningas žinių banko, Pasaulinio Proto, Dievo. Tik tie mokslininkai galės ne tik įgyti Aukščiausiųjų Žinių, bet ir suvokti jas, rasti joms vietą žmogaus, planetos, Visatos vystymosi labui. Taip, svarbiausia – gauti ir s u v o k t i. Nes, pavyzdžiui, galima pasakoti arkliui, kas yra televizija, bet naudos ir to, deja, bus mažai…
Techninės, grynai mechaninės žmonijos galimybės beveik išsemtos, nes jos priklauso nuo vienos rūšies energijos. Visi tolimesni žingsniai šia kryptimi – tik elementarus ir tuščias Žemės turtų švaistymas. Tas, kuris šiandien to nesupranta, tiesiog nedrįsta priskirti savęs mąstančiajai planetos daliai. Visos mokslininkų pastangos visose be išimties srityse turi būti nedelsiant sutelktos į vieną tikslą – žmogaus galimybių gauti Visatos Žinias ugdymą, o tiksliau – į tokių prarastų galimybių atgaivinimą. Žmonija turi iš esmės peržiūrėti ir griežtai apriboti savo materialinius poreikius, kad Žemėje būtų sudarytos psichologinės ir ekologinės sąlygos, leidžiančios sugrąžinti žmonėms gebėjimą bendrauti su Gamta, kad organizmo ląstelės vėl atgautų tas Aukščiausias vibracijas, kurios suteikia galimybę prasiskverbti į aukščiausius Visatos informacinius sluoksnius. Tada mes turėsime ir Naują Žmogų, ir naujus tikslingos, koncentruotos minties keliavimo Visatoje būdus.
Be viso šito mes tesame tik pasmerkti s a m o j e d a i.