Tibeto lofantas
Raukšlėtalapis agastachis (Agastachys rugosa), Tibeto lofantas (Louphantus tibeticus). Tai reliktinis daugiavarpių šeimos augalas. Imunostimuliatorius.
Tibeto lofantas – puikus vaistinis medingas augalas, išskiriantis nektarą jau pirmaisiais augimo metais ir žydintis iki pat vasaros pabaigos, kai jau seniai būna pasibaigęs kitų medingų augalų žydėjimo metas. Medus iš jo nektaro turi gydomųjų galių. Lofanto reikšmė medicinoje yra dar didesnė nei bitininkystėje. Nuo neatmenamų laikų jį naudoja Tibete, apskritai Rytų tautos mano, kad lofantas yra labai stiprus biostimuliatorius, galintis varžytis su ženšeniu.
Biocheminių tyrimų duomenimis, jis yra galingas ilgalaikio poveikio imunostimuliatorius, kuriam prilygstančių augalų pasaulyje kol kas neatrasta. Kitaip nei ženšenis, jis švelniau ir ilgiau veikia organizmą, jo gydomosios savybės stiprėja palaipsniui ir trunka kur kas ilgiau. Didžiausias jo pranašumas yra tas, kad tiesiogiai veikdamas imuninę sistemą, jis verčia ją aktyviau stimuliuoti mūsų sekrecijos organus, vadinasi, ir stiprinti mūsų vidines apsaugos jėgas.
Koloidiniai tirpalai
Jie gali būti tik skysti, o jų įsisavinimas siekia 98% (organizmas įsisavina nuo 4 iki 40% tabletėse ir kapsulėse esančių veikliųjų medžiagų).
Koloidinius tirpalus sudaro labai mažytės dalelės‚ net 7000 kartų mažesnės už mūsų kraujo raudonuosius kūnelius eritrocitus. Kiekvienos koloidinio tirpalo dalelės krūvis yra neigiamas, o žarnyno epitelis turi teigiamą krūvį, todėl susidaro elektromagnetinis laukas, kuris koncentruojasi aplink žarnyno sieneles. Štai dėl to juos organizmas taip gerai įsisavina. Koloidinio tirpalo fizinės savybės panašios į organizmo skystąją terpę (kraują, limfą)‚ todėl ląstelės taip lengvai pasisavina jame esančias vaistines medžiagas. Vartojant koloidinius tirpalus palaikomos ir stiprinamos organizmo kompensacinės funkcijos; sėkmingiau įveikiamos ūmios ir lėtinės vidaus organų patologijos; gerokai sumažinamas vartojamų vaistų kiekis ir lengviau išvengiama jų šalutinio poveikio.
Daugiakomponenčiai vaistažolių mišiniai veiksmingesni už tuos, kuriuos sudaro tik keletas komponentų, o dar labiau – už vienos kurios nors vaistažolės preparatą.
KOLOIDINIS SIDABRAS – veiksminga natūrali antiseptinė priemonė, veikianti bakterijas, virusus ir grybelius. Rekomenduojamas, kai reikia aktyvinti nespecifinį imunitetą, taip pat kaip profilaktikos priemonė prieš virusines infekcijas. Patogeninė mikroflora netampa rezistentiška sidabrui. Sidabras‚ kuris preparate yra itin aktyvios koloidinės formos, - puikus antiseptikas; turintis labai platų veikimo spektrą – jis veikia daugiau nei 650 rūšių bakterijas! Kitaip nei antibiotikams, sidabrui neišsivysto atsparumas. Koloidinis sidabras ne tik kovoja su ligų sukėlėjais, bet ir padaro jų išskiriamus toksinus nekenksmingais, padeda atkurti pažeistus audinius, įveikti uždegimo sukeltus patologinius procesus. Ir niekada nepamirškite – lėtinis uždegimas dažnai virsta vėžiu...
Natrio problema kepenų funkcijoje
Kepenys – tai žmogaus organizmo pagrindinė “cheminė laboratorija”. Jos pats svarbiausias filtras, turintis užkirsti kelią nuodams – ir patenkantiems į organizmą su maistu bei vandeniu, ir tiems, kuriuos organizmas pats pagamina iš viso to, ką mes vadiname “XXI amžiaus maisto produktais”.
Dauguma tų maisto produktų, kuriuos šiandien esame įpratę vartoti, alina kepenis, neleidžia joms atlikti tiesioginių funkcijų, verčia jas įsitempti taip, kad galėtų neutralizuoti daugybę nuodų, patenkančių į organizmą su “civilizuotu maistu” – tokiais koncentruotais produktais, kurių organizmas negali nei suvirškinti, nei įsisavinti.
Iš visų šarminių kūno elementų pats svarbiausias yra organinis natris. Aš manau, jog kepenys – daugelio naudingų elementų, ypač natrio, saugykla.
Šio elemento organizme yra gana daug, gal todėl jis toks būtinas šarmų ir rūgščių pusiausvyrai palaikyti. Natrio yra visose organizmo ląstelėse. Be to, mūsų kūne yra ir labai koncentruoto natrio saugyklų, iš kurių organizmas jo “pasisemia”, kai iškyla būtinybė. Tie koncentruoti ploteliai turi didelę buferinę reikšmę, nes, be viso kito, gali palaipsniui neutralizuoti daugelį rūgščių ir aštrius nuodus. Svarbios natrio saugyklos, tikri rezervuarai, yra raumenyse, smegenyse, nervuose, kaulų smegenyse, odoje, skrandžio ir žarnų gleivinėje, inkstuose. Bene svarbiausios šiuo požiūriu yra kepenys, nes jose natrio yra daugiau nei kituose organuose. Vadinasi, kaip pati svarbiausia natrio saugykla, kepenys yra antroji organizmo gynybos linija.
Kadangi kepenims vis tenka neutralizuoti rūgštis, kartais natrio atsargos jose išsenka. Kepenų funkcija gali būti taip smarkiai nuslopinta, jog prasideda liga.
Ar kada nors pagalvojote, kas būtų, jeigu kepenys taip perfiltruotų toksinus ir nuodus, kad kraujo srautas liktų visiškai švarus? Tada žmogus galėtų gyventi “amžinai”, jeigu jo gyvybės siūlo nenutrauktų koks nors fizinis atsitiktinumas!
Taip galėtų būti tik tuo atveju, jeigu kepenų filtruojanti funkcija būtų tokia stipri, kad užkirstų nuodams kelią aplenkiant kepenis patekti į bendrą kraujo srautą (deja… tokios apylankos (kolateraliniai keliai) egzistuoja, matyt, tik avarinių situacijų atveju). Tuomet į kraujo srautą patenka beveik neišvalytas kraujas, dėl to kyla daugybė kraujotakos sutrikimų pirmiausia širdyje (širdies vainikinių kraujagyslių ir vožtuvų nepakankamumas), o paskui ir smegenyse bei visoje periferinėje kraujotakoje.
Visais tokiais atvejais iškart bandoma klijuoti įvairiausias diagnozes, atsiveria plačios galimybės mūsų, kalbėkime atvirai, bejėgių terapeutų fantazijai. Štai kodėl mes turime itin kruopščiai saugoti savo kepenis, kad jų bėdų dar labiau nepadidintų jų “moksliškai pagrįstas” bejėgiškumas.
Jeigu natris toks svarbus gerai sveikatai, tai kaip vis dėlto mes jo gauname? Mūsų “pažangiausi pasaulyje” mokslininkai sakys, kad druskos (NaCl) parduotuvėse niekada netrūksta. Melas, druska – tik “mineralinis nuodas”.
Natūralus natris patenka į organizmą ne iš parduotuvės, o iš mūsų maiste esančių natrio junginių. Pats gausiausias jo šaltinis – augalų karalystė, antraeilis – kai kurie gyvuliniai pluoštai, tokie kaip raumenys ir kepenys.
“Gerai, - tarsite jūs, - jeigu taip, aš daugiau nesižvalgysiu į augalinį maistą. Žinoma, aš galiu valgyti bulves ir kitas daržoves, bet man labiau patinka mėsa. Tad ją ir valgysiu, gausiu pakankamai natrio ir nieko nesibaiminsiu”.
Turiu nuvilti – tai ne išeitis!
Kad gautume natrio iš mėsos, kuria taip mėgaujamės, ją reikėtų valgyti… žalią arba bent jau apyžalę.
Daugeliui žmonių žalia arba nevisiškai iškepusi mėsa sukelia nemalonų jausmą. Nepakankamai išvirusi mėsa apskritai yra nuodai. Šiandien gana lengva įrodyti (atlikus elementarius šlapimo tyrimus), kad kuo ilgiau virtą mėsą žmogus valgė, tuo daugiau jo šlapime yra pūlingų rūgščių ir baltymų. Tai rodo, kad žmogaus, kuris valgo mažai daržovių ir daug stipriai pervirtos mėsos, kepenyse dažniausiai labai trūksta natrio… Tokių šiandien tarp mūsų 99,999%.
Kai suvirškinamas bet koks maistas, visas kraujas iš žarnų prateka pro kepenis. Į jas jis patenka tiesiai pro didžiąją vartų veną. Kepenys įsiurbia iš suvirškinto maisto naudingąsias medžiagas ir iš jų sintezuoja naujus kūno audinius (I), paruošia “kurą” oksidavimui ir energijai (II), saugo maisto medžiagų perteklių vėlesniam naudojimui (III).
Kepenys neutralizuoja toksinus ir kitas kenksmingas medžiagas ir savo ekskrecinės sekrecijos dėka jas pašalina. Ta sekrecija vadinama tulžimi.
Dažniausiai (t.y. daugumos ligonių) kepenų galimybė neutralizuoti visas į jas patekusias toksiškas medžiagas būna katastrofiškai sumažėjusi, nes nepakanka tulžies. Tokiu atveju į plonąją žarną patenka labai toksiška tulžis. Tai visada reiškia “žarnų katastrofą”. Jeigu tada, kai tokia toksiška tulžis “keliauja” plonąja žarna, žmogaus nepradeda pykinti ir jis neišsivemia, tai didžioji dalis joje esančių labai kenksmingų medžiagų vėl yra įsiurbiama. Tuomet prasideda įvairaus laipsnio žarnyno sutrikimai. Diagnozė tokiu atveju priklauso nuo to, kokia laki terapeuto fantazija.
Plonojoje žarnoje esanti toksiška tulžis gali trikdyti pačių vertingiausių (ir pačių švariausių) produktų virškinimą. Tuomet atsiveria kelias toksiškam nevirškinimui, dujų susidarymui žarnyne, žarnyno skausmams ir daugeliui kitų problemų. Kai kuriais atvejais tulžį galima palyginti su šlapimu.
Normali tulžis yra šviesiai rudai gelsvos spalvos, jos reakcija šarminė, ji nedirgina audinių, su kuriais liečiasi. Kai tulžis patologiška, ji patamsėja, ypač toksiška būna įgavusi žalsvą ar juosvą spalvą, jos reakcija intensyviai keičiasi į rūgštinę, ji pradeda graužti besiliečiančius su ja audinius. Ši tamsiai žalia tulžis negali mums duoti nieko gero, ji tik kenkia. Tibeto medicinos veikaluose apie tai rašoma jau tūkstančius metų!
Normali šarminės reakcijos tulžis negraužia, ji gerai dera su visais maisto produktais. Tačiau jeigu kepenyse nuolat po truputį mažėja natrio, tulžis tampa nebetinkama toksinų neutralizavimui, o normalios natrio druskos iš tulžies rūgščių susidaro labai sunkiai.
Kai tulžis būna itin dirginanti, prieš išsiliedama ant dvylikapirštės žarnos turinio (pirmoji plonosios žarnos dalis, į kurią nuteka tulžis) ji laikinai pasilieka tulžies pūslėje, kurioje ji gali palaipsniui neutralizuotis. Deja, taip būna iki tam tikro laiko, kol tulžies pūslė nepradeda deformuotis, plonėti, kol joje neatsiranda akmenų ir t.t.
Toji toksiška, rūgšti arba graužianti tulžis visiškai nedera su daugeliu netgi pačių geriausių produktų. Vadinasi, ne produktai “netinka” kepenims, kaip mes kartais manome. Suprantama, kad tokia tulžis sukelia pačių kepenų, tulžies latakų, tulžies pūslės uždegimus. O šių uždegimų pasekmė – plonosios žarnos uždegimas.
Kai blogai veikia prievarčio vožtuvas, skiriantis skrandį nuo dvylikapirštės žarnos, ir dėl to į skrandį išsilieja labai toksiška tulžis, žmogų pykina, jis vemia, stipriai graužia rėmuo. Jei taip kartojasi nuolat, susergama gastritu, o kaip jo priežastis nurodomas “per didelis rūgštingumas”. Tai, žinoma, nesąmonė, nes skrandyje ir turi būti didelis rūgštingumas, kitaip tai būtų jau liga.
Nenormali tulžis sudirgusioje dvylikapirštėje žarnoje gali sukelti (ir labai dažnai sukelia) “nudeginimą tulžimi”, dėl kurio savo ruožtu kyla labai nemalonūs ir stiprūs spazmai. Ir tada esam įpratę iškart griebtis vaistų.
Tokių simptomų aukos skuba pas gydytoją, kuris energingai stveria endoskopą (geriausiu atveju) arba naudojasi rentgeno aparatu (blogiausiu atveju). Tyrimo metu gydytojas mato, kad dvylikapirštėje žarnoje yra “niša”, tad dažniausia diagnozė tokiu atveju – opa. Nesudėtingo tokių “opų” gydymo patirtis rodo, kad, ko gero, 99% rentgenu diagnozuotų opų tėra tiesiog spazmai nuo nudeginimo tulžimi.
Tokiems simptomams pašalinti ir “diagnozei išgydyti” tonomis gaminamos itin populiarios rūgštingumą mažinančios piliulės, geliai ir kitokie vaistai, kuriuose esantys aliuminio elementai, beje, yra labai kenksmingi.
Žinoma, jeigu tulžis grauš audinius nuolat, opa gali atsirasti. Laimei, taip atsitinka ne per dažniausiai. Tikros skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos pasitaiko retai, jas sunku diagnozuoti. Nebent jeigu priepuolio metu pastebima, jog ligonis vemia ar tuštinasi su krauju.
Kai natrio atsargos kepenyse išsenka, jų ląstelės žūsta. Dėl to atsiranda surandėjimų, dėl kurių galiausiai išsivysto įvairių tipų kepenų cirozė arba kepenų sustandėjimas. Tačiau dar iki šių jau pastebimų simptomų išryškėjimo kepenys ilgą laiką būna pažeistos cirozės.
Noriu papasakoti įdomų atvejį iš savo praktikos. Skųsdamasis, kad blogai dirba inkstai ir kepenys vyras pirmą kartą apsilankė pas mane, kai jam buvo 61 metai. Dvejus metus jis buvo prikaustytas prie lovos, sirgo kojų ir pilvo ertmės vandene. Jo pilvas buvo neįtikėtino dydžio. Jo antinksčiai buvo stiprūs ir aktyvūs. Retkarčiais jis “netekdavo proto”. Jo šlapimas buvo kaip tirštas, tamsus sirupas pilnas pūlių, baltymų ir šlakų. Vyriškis nelaikė šlapimo – šis nuolat tekėjo lašeliais. Kraujospūdis buvo 210/110. Ligonis sunkiai alsavo, nes pilve susikaupęs skystis (ascitas) slėgė diafragmą. Tačiau žmogus pasitaikė atkaklus – jis nutarė pasveikti. Laimei, kad juo ištisą parą galėjo uoliai rūpintis vieniša duktė. Pasiaiškinome, ką jis valgo. Pasirodė, jog jis suvalgo labai daug krakmolingo maisto (mano nuomone, tai skaudžiausia šiuolaikinės mitybos rykštė) ir desertų. Pyragėliai, bandelės, keksai, sausainiai, kitokie saldumynai, kalnai virtų ir keptų bulvių – viskas buvo kemšama absoliučiai nederinant, bet kas su bet kuo.
Nors jis ir bandė prieštarauti, kelioms savaitėms jam teko apsiriboti vien vaisių sultimis. Be to, jas gerti leidau tik nedideliais gurkšneliais, bet kas 5-10 minučių.
Jam teko adata išsiurbti apie 8 litrus vandens. Jo kepenys buvo didelio apelsino dydžio, kietos, su mazgeliais, smarkiai pažeistos cirozės. Man dar nebuvo tekę susidurti su tuo, kad toks beviltiškas ligonis pasveiktų.
Po trijų savaičių serozinis kojų patinimas sumažėjo, tačiau ascitas palaipsniui vėl padidėdavo. Jo šlapimas pasidarė šviesus, jame sumažėjo baltymų kiekis, šlakai beveik pranyko.
Jis maitinosi lengvai įsisavinamais baltymais (varške, avokadomis, pasukomis, omletais, virtais ir keptais svogūnais, šparaginėmis pupelėmis ir kt.), virtomis ir šviežiomis daržovėmis bei vaisiais, o krakmolo ir cukraus (miltų ir bulvių) neėmė nė į burną.
Ligonis, aišku, pradžioje pakėlė maištą, bet… po kelių savaičių, kai pamatė, jog savijauta akivaizdžiai gerėja, susitaikė su padėtimi ir laimėsi režimo.
Po pusmečio jo šlapime baltymų jau nebebuvo, jis galėjo išsiversti ir be dukros pagalbos. Pirmaisiais metais tekdavo pradurti jo pilvą kartą per mėnesį ir nutraukti labai daug skysčio. Tuo metu jis jau galėjo nepersitempdamas šiek tiek padirbėti namuose ir sode. Antraisiais metais skystį reikėjo nutraukti kas antrą mėnesį, trečiaisiais – kas tris mėnesius. Ketvirtaisiais metais to daryti jau nebereikėjo.
Šiandien, kai nuo gydymo pradžios jau yra praėję 12 metų, jis atlieka net sunkius darbus savo žemėje ir sode. Jam jau 73 metai. Fenomenalu tai, kad jo kepenys dabar yra normalaus dydžio ir jų sukietėjimai išnyko.
Panašus atvejis iš mano praktikos – 35 metų ligonis, kuris jautė nenusakomą silpnumą, sukosi galva, pykino, jis vėmė, neteko apetito. Akivaizdu buvo, kad jo kepenys apnuodytos. Vėliau tą patvirtino ir tyrimai.
Visiškai nebetekęs nuotaikos, kamuojamas nemigos jis atrodė gana apgailėtinai.
Teko beveik prievarta paguldyti jį penkioms dienoms į lovą. Jam buvo leista valgyti tik daržovių nuovirą. Per tą laiką jo kepenų būklė taip pagerėjo, kad galima buvo pereiti prie kito paskirto maisto: virtų žiedinių kopūstų, brokolių, briuselinių kopūstų, salierų, cukinijų, žaliųjų ir geltonųjų šparaginių pupelių, pastarnokų, petražolių šaknų, kitų žalumynų.
Skiriant tokią dietą jam buvo išaiškinta, kad maisto produktai ir maistingumas – ne tas pats.
Žmogus maitinasi ne produktais, kuriuos jis suvalgo, o tik ta jų dalimi, kurią jo organizmas sugeba suvirškinti ir įsisavinti.
Išvardytuose jam paskirtuose produktuose yra dietinių priešnuodžių, t.y. daržovių ir kitokių augalų sriubose yra šarminių elementų: natrio chlorido, natrio fosfato, natrio jodido, natrio fluorido, natrio karbonato, natrio silikato, natrio borato. Kalis buvo rekomenduotas tokiuose pat junginiuose kaip ir natris, kalcio ligonis turėjo gauti iš kalcio karbonato, kalcio chlorido ir kalcio fosfato, geležies – kaip sudėtinės chlorofilo dalies.
Įsidėmėkite: tai buvo ne “dieta”. Tai buvo organinė terapija, kurios esmė ir paskirtis – suteikti mums gyvybiškai būtinų elementų.
Trumpai apie cukiniją. Mes jau išsiaiškinome, kad kepenys – tai atsarginis organinio natrio, palaikančio organizme rūgščių pusiausvyrą elemento, sandėlis. Be šios pusiausvyros gera sveikata neįmanoma.
Taigi tokioje paprastoje, švelnaus skonio daržovėje kaip cukinija yra labai daug natrio. Cukinija – ir maistas, ir vaistas. Tai idealus būdas papildyti natrio atsargas kepenyse be vaistų ir abejotinos chirurgijos.
Tačiau kad ir kokia vertinga būtų cukinija bei kitos minėtos daržovės, tai jokiu būdu nereiškia, kad jos gali išgydyti bet kokią ligą. Pavyzdžiui, net skystutis sultinys, išvirtas iš cukinijos ar šparaginių pupelių, gali būti labai gailus, dirginantis ir per daug šarminis jautriai virškinamojo trakto gleivinei tų žmonių, kurie serga kolitu, enterokolitu, opiniu kolitu bei ligoniams, turintiems kraujuojančių skrandžio opų. Jiems aš rekomenduoju mažyčius, dviejų centų didumo paprastų mielių paplotėlius ne kaip vaistą, o tiesiog kaip daržovių patiekalą jų valgiaraštyje. Jeigu daržovių sultinys (o ne vištienos, kaip visi įpratę), išvirtas iš pačių geriausių daržovių, vis tiek yra per daug šarminis kraujuojančioms opoms, mielės, praskiestos trupučiu vandens ar pieno, puikiai tinka, jose yra daug augalinių vitaminų, jos švelniai veikia žarnas ir yra tinkamo šarmingumo. Ligoniams, sergantiems skrandžio opa, aš skiriu ne mažiau kaip po dvidešimt du mielių paplotėlius per dieną, ir po trijų keturių dienų opa baigia kraujuoti, užgyja. Tokios mielės gali padėti ir “užkietėjusiems” hipertonikams.
Mielos moterys! Besivaikydamos dietų, ieškodamos mažą svorį ir lieknutę taliją rekomenduojančių receptų, žinoma, radote ir tokį: “šarminės” greipfrutų sultys ir kava. Deja, greipfrutai yra tokie rūgštūs, kad gali visiškai “išvyti” natrį iš kepenų. Man teko susidurti ir su tokių dietų aukomis, kurioms buvo išbyrėję visi dantys… Kava “išplauna” iš kaulų organinį kalcį. Deja, kuo žmogus vyresnis, tuo sunkiau ir mažiau šio elemento įsisavina organizmas, todėl kyla problemų dėl sąnarių, stuburo. Tai ypač turėtų įsidėmėti vyresni nei 45 metų žmonės.
Nekenkite savo filtrams – kepenims, inkstams, jeigu norite, kad jūsų gyslomis tekėtų švarus kraujas. Apnuodytas kraujas ir sutrikusi kraujotaka – tai 23 tūkstančiai šiandien žinomų diagnozių.
Ir atminkite: cheminiai vaistai naudingi tik tiems, kurie juos gamina. Jiems jie neša pasakiškus pelnus. Labiausiai paplitusi visų mūsų ligų priežastis – mūsų… nemokšiškumas!
Mokykimės gyventi kartu. Žinoti – gerai, svarbiausia – kažką daryti. Imkitės darbo!
Baltoji sidabražolė
Baltoji sidabražolė padeda išvengti šių ligų ir jas gydyti:
- Insultą – suteikia kraujagyslių sienelėms lankstumo ir elastingumo, apsaugo jas nuo plyšimų.
- Infarktą, aterosklerozę – puikiai pašalina cholesterolį.
- Hipertoniją – mažina kraujospūdį.
- Visiškai panaikina radiacijos pasekmes, nes jos sudėtyje yra 11 mikroelementų. Jeigu šiandien po Černobylio avarijos turime tūkstančius pasmerktųjų, tai kiek jų bus tada, kai iš radioaktyviųjų atliekų saugyklų pasklis šimtai ir tūkstančiai tokių černobylių?! Tam reikia būti pasirengusiems jau dabar. Kitų veiksmingų vaistų šiuo atveju nėra – tik baltoji sidabražolė.
- Visiškai išgydo skydliaukės ligas ir tada, kai jos funkcija sustiprėjusi, ir tada kai nusilpusi. Tai patvirtinta medicinos tyrimais.
- Gerina širdies darbą – padeda išvengti aritmijos, padidindama amplitudę.
- Kompleksiškai gerina kraujo sudėtį – sustiptina jo gerąsias savybes (eritrocitus ir leukocitus), silpnina blogąsias (cholesterolis).
- Joje, be visų kitų elementų, dar yra: glikozido (svarbiausias gydomasis ženšenio komponentas), aminorūgščių – svarbiausio gyvybinio elemento, įvairių rauginių medžiagų.
- Anemiją – didina eritrocitų kiekį.
- Opas – joje yra sidabro antiseptiko.
- Skatina žarnyno veiklą.
- Gydo kepenis – skatina tulžies išsiskyrimą.
- Geriausia priemonė, jeigu nusileidusi gimda, įsipjovus ar esant pūliniams.
- Geriausia profilaktinė, nekenksminga priemonė, prailginanti gyvenimą.
Akmens taukai
(sinonimai: baltasis mumijus, baltasis akmuo, kalnų vaškas, kalnų ašaros)
Tai unikalus vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas.
Akmens taukai – nuostabi ir labai vertinga gamtinė medžiaga. Jų gydomųjų savybių spektras toks platus, kad juos galima vartoti sergant beveik visomis ligomis, nes jie pirmiausia veikia imuninę sistemą, t.y. stiprina organizmo gynybines jėgas.
Kinų mitologijoje akmens taukai – nemirtingųjų maistas.
Tai puikiai subalansuotas vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas, turintis daugybę mikroelementų.
Akmens taukai neturi šalutinio poveikio organizmui. Priešingai, jie gydo viską iškart! Ir tai ne tik liaudies išsigalvojimas. Tai patvirtino ir žymiausių pasaulio onkologijos institutų mokslininkai.