Onko-stop

LIAUDIES GYDYTOJO ANATOLIJAUS MALOVIČKO KELIAS

Tibeto lofantas

Raukšlėtalapis agastachis (Agastachys rugosa), Tibeto lofantas (Louphantus tibeticus). Tai reliktinis daugiavarpių šeimos augalas. Imunostimuliatorius.

Tibeto lofantas – puikus vaistinis medingas augalas, išskiriantis nektarą jau pirmaisiais augimo metais ir žydintis iki pat vasaros pabaigos, kai jau seniai būna pasibaigęs kitų medingų augalų žydėjimo metas. Medus iš jo nektaro turi gydomųjų galių. Lofanto reikšmė medicinoje yra dar didesnė nei bitininkystėje. Nuo neatmenamų laikų jį naudoja Tibete, apskritai Rytų tautos mano, kad lofantas yra labai stiprus biostimuliatorius, galintis varžytis su ženšeniu.

Biocheminių tyrimų duomenimis, jis yra galingas ilgalaikio poveikio imunostimuliatorius, kuriam prilygstančių augalų pasaulyje kol kas neatrasta. Kitaip nei ženšenis, jis švelniau ir ilgiau veikia organizmą, jo gydomosios savybės stiprėja palaipsniui ir trunka kur kas ilgiau. Didžiausias jo pranašumas yra tas, kad tiesiogiai veikdamas imuninę sistemą, jis verčia ją aktyviau stimuliuoti mūsų sekrecijos organus, vadinasi, ir stiprinti mūsų vidines apsaugos jėgas.

Koloidiniai tirpalai

Jie gali būti tik skysti, o jų įsisavinimas siekia 98% (organizmas įsisavina nuo 4 iki 40% tabletėse ir kapsulėse esančių veikliųjų medžiagų).

Koloidinius tirpalus sudaro labai mažytės dalelės‚ net 7000 kartų mažesnės už mūsų kraujo raudonuosius kūnelius eritrocitus. Kiekvienos koloidinio tirpalo dalelės krūvis yra neigiamas, o žarnyno epitelis turi teigiamą krūvį, todėl susidaro elektromagnetinis laukas, kuris koncentruojasi aplink žarnyno sieneles. Štai dėl to juos organizmas taip gerai įsisavina. Koloidinio tirpalo fizinės savybės panašios į organizmo skystąją terpę (kraują, limfą)‚ todėl ląstelės taip lengvai pasisavina jame esančias vaistines medžiagas. Vartojant koloidinius tirpalus palaikomos ir stiprinamos organizmo kompensacinės funkcijos; sėkmingiau įveikiamos ūmios ir lėtinės vidaus organų patologijos; gerokai sumažinamas vartojamų vaistų kiekis ir lengviau išvengiama jų šalutinio poveikio.

Daugiakomponenčiai  vaistažolių mišiniai veiksmingesni už tuos, kuriuos sudaro tik keletas komponentų, o dar labiau – už vienos kurios nors vaistažolės preparatą.

KOLOIDINIS SIDABRAS – veiksminga natūrali antiseptinė priemonė, veikianti bakterijas, virusus ir grybelius. Rekomenduojamas, kai reikia aktyvinti nespecifinį imunitetą, taip pat kaip profilaktikos priemonė prieš virusines infekcijas. Patogeninė mikroflora netampa rezistentiška sidabrui. Sidabras‚ kuris preparate yra itin aktyvios koloidinės formos, - puikus antiseptikas; turintis labai platų veikimo spektrą – jis veikia daugiau nei 650 rūšių bakterijas! Kitaip nei antibiotikams, sidabrui neišsivysto atsparumas. Koloidinis sidabras ne tik kovoja su ligų sukėlėjais, bet ir padaro jų išskiriamus toksinus nekenksmingais, padeda atkurti pažeistus audinius, įveikti uždegimo sukeltus patologinius procesus. Ir niekada nepamirškite – lėtinis uždegimas dažnai virsta vėžiu...

LIAUDIES GYDYTOJO ANATOLIJAUS MALOVIČKO KELIAS

Žmogus prie visko pripranta, ir tai, kas vakar kėlė nuostabą, šiandien tampa neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Ar taip seniai stebėjomės tuo, kiek daug liaudies gydytojų staiga atsirado Lietuvoje? O šiandien tuo jau nieko nenustebinsi. Tokie gydytojai tapo neatskiriama liaudies, pabrėžiu – liaudies sveikatos apsaugos dalimi. Ką turime omeny, kai sakom “liaudies”? Vien tik tai, kad žmonės kreipiasi į juos tikėdamiesi ne nedarbingumo lapelių ir ne receptų vaistams, o, tikrąja to žodžio prasme, sveikatos. Todėl vertinant šiuo požiūriu nesunku paaiškinti ir tai, kodėl vienu metu atsirado daug liaudies gydytojų.

Pirmiausia, tikroji liaudies medicina niekada nebuvo nuėjusi užmarštin. Ištikimi jos puoselėtojai visą laiką tęsė savo darbą – nors ir slapta, nors jų buvo nedaug. Antra, nereikėtų manyti, kad specializacija – tai oficialiosios medicinos atradimas. Liaudies gydytojai, žiniuoniai, žolininkai visada puikiai žinojo savo galimybių ribas, todėl, pavyzdžiui, žolininkai (arba, šiuolaikiškai tariant, fitoterapeutai) niekada nebandė pakeisti kaulų įtvėrėjų arba pribuvėjų. Todėl suprantama, kad anksčiau neregėtas sergančiųjų, kenčiančiųjų žmonių būrys, užplūdęs liaudies gydytojus, ir turėjo nubrėžti jų galimybių pritaikymo ribas. Kartais liaudies gydytojų specializacijos sritis būna netgi siauresnė, negu priimta oficialiojoje medicinoje. Pavyzdžiui, mes žinome genialų bioenergetiką, kuris per fantastiškai trumpą laiką ir labai sėkmingai sugydo lūžius. Ir tegul Dievas duoda jam sveikatos!

Vienok dabar mes kalbame apie kitus dalykus. Vis dėlto labiausiai liaudies gydytojų požiūris į gydymą skiriasi nuo oficialiosios medicinos požiūrio tuo, kad tikras liaudies gydytojas beveik visada renkasi sisteminį gydymą. Ir nors žiniuonis kokiame nors gūdžiame užkampyje apie sisteminį gydymą nė girdėti nėra girdėjęs, bet jis sistemiškai mąsto jau vien dėl to, kad taip elgtis jį verčia pati gamta, iš kurios jis, apsieidamas be farmacijos pramonės, semiasi gydomųjų galių, visiškai atitinkančių metų laikus, klimato sąlygas ir jo tautos ypatumus. Būtent dėl to šis sistemiškumo siekimas anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti ir dabartinių liaudies gydytojų praktikoje. Pirmiausia tai pasireiškė tuo, kad atsirado gydymo sistemų, kurių pagrindas – judėjimas ir mityba. Bet tai buvo tik pirmasis žingsnis. Įvairiausios organizmo valymo metodikos – štai kur plačiausiai pasireiškė liaudies medicinos trauka prie natūralaus sistemiškumo.

Reikia pabrėžti, kad tūkstančių lietuvių susidomėjimas organizmo valymo praktika nebuvo duoklė madai, kaip, tarkime, susidomėjimas liesėjimo sistemomis. Černobylio katastrofa tapo postūmiu baigti diskusijas apie tai, ar visiems reikia valyti organizmą. Dabar jau aišku, kad visiems ir visada.

Gana greitai atsirado organizmo valymo metodikų ir sistemų, pritaikytų prie įvairių organizmo sistemų ypatumų. Toj po jų liaudies gydytojų praktikoje atsirado ir tokių valymo sistemų, kurias kiekvienas galėjo prisitaikyti būtent savo organizmui. Atrodytų, kad toks masiškas nuodų, šlakų ir visokios kitokios bjaurasties valymas turėjo smarkiai pagerinti žmonių sveikatą. Deja. Paaiškėjo, kad valymosi rezultatas yra grįžtamasis. Praeidavo kiek laiko, ir “išsivalęs žmogus” vėl tapdavo “užterštu žmogumi”. Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir nieko baisaus, bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis liaudyje populiarių valymų būtent dėl savo stiprumo yra tikras stresas organizmui. Ir atsakyti į klausimą, kam ir kiek kartų, pavyzdžiui, per metus, reikia atlikti organizmo valymą, labai sunku. Aišku tik tai, kad kiekvienas žmogus turi jausti organizmo valymų dažnumo ribą, kurią peržengus galima smarkiai sau pakenkti. Be to, ore pakimba klausimas: o kaip gi su paties organizmo sugebėjimu atsikurti? Kodėl šių galingų rezervų išvalytas organizmas nepanaudoja? Reikėjo antrojo žingsnio, ir tą žingsnį liaudies gydytojų praktikoje žengė liaudies gydytojas iš Lietuvos Anatolijus Vasiljevičius Malovičko.

Pirmiausia reikia pastebėti, kad retai kuriam liaudies gydytojui tas žodelis “liaudies” tinka taip, kaip A.Malovičko. Pakanka pasakyti vien tai, kad jis kilęs iš liaudies gydytojų giminės, kuri užsiima šia praktika nuo aštuonioliktojo amžiaus. Visai pakankamas laikas, kad sugebėjimas gydyti taptų prigimtine asmenybės savybe. Pats Anatolijus Vasiljevičius jau būdamas penkerių metų atskirdavo žoles, kuriomis gydė jo čigoniško kraujo turėjusi prosenelė Alfiora. Pastebėjusi jo polinkį ir sugebėjimus gydyti, prosenelė dalijosi su proanūkiu visomis žiniuonių paslaptimis, bet mokytis medicinos institute nepatarė. Tai, žinoma, nebuvo susiję su nepasitikėjimu mokslu. Ji tik norėjo išsaugoti unikalius paveldimus sugebėjimus diagnozuoti.

Įdomus dar vienas apribojimas, kurio laikosi Malovičko giminės liaudies gydytojai: nepradėti gydyti žmonių iki to laiko, kol pats nesukursi šeimos.

Taip ir atsitiko, kad siūlomos jums knygų serijos autorius sėkmingai tapo inžinieriumi statybininku, padarė karjerą ir tik po to ėmėsi darbo, kurį dabar laiko savo gyvenimo prasme. Tačiau nereikia manyti, kad prabėgę metai buvo išbraukti iš gydymo praktikos. Tai buvo stebėjimų ir išvadų darymo, klausimų iškėlimo ir atsakymų į juos ieškojimo metas.

Tiesą sakant, kad organizmą būtina valyti, šiam liaudies gydytojui buvo aišku jau seniai. Neveltui pagrindiniais jo gydymo metodais tapo dieta ir gydymas vaistažolėmis. Teisingai parinkta dieta visada reiškia tokį maitinimosi režimą, kuris užtikrina ne tik minimalų šlakų kaupimąsi organizme, bet ir patys šlakai būna tokie, kad žmogaus organizmo šalinimo sistemos sugeba pačios su jais susidoroti. Kita vertus, gydymas vaistažolėmis leidžia iki minimumo sumažinti pramoniniu būdu pagamintų vaistų vartojimą arba net visiškai jų atsisakyti. Mat pramoniniai vaistiniai preparatai beveik visada sudaro tokį stiprų ir slegiantį foną organizme, kad bet koks išgijimas tampa labai abejotinu.

Taigi liaudies gydytojas Anatolijus Malovičko jau savo veiklos pradžioje buvo įsitikinęs organizmo valymo būtinumu, bet negalėjo nematyti ir to, kad visiškas pasveikimas nepasiekiamas, liga sugrįžta. Ir tada, po ilgų apmąstymų, jis padarė išvadą, kad būtina atkurti harmoningą ryšį tarp žmogaus ir viso begalinio pasaulio. Atrodytų, šioje idėjoje nėra nieko nauja – kas tik nėra raginęs žmonių susilieti su gamta. Tačiau A.Malovičko suteikė šiai minčiai naują turinį: Kūrėjo idėjos pripažinimas reiškia ne tik tikėjimą tuo, kad kiekvienas iš mūsų atsirado šiame pasaulyje pagal tobulą Jo sumanymą, bet ir tuo, kad egzistuoja neįtikėtinai galinga energetinė-informacinė struktūra, iš kurios kiekvienas žmogus gali semtis energijos savo ilgam ir rūpesčių netemdomam gyvenimui. Jis tvirtina ir tai, kad žmogus, kaip harmoningos visatos dalelė, buvo sukurtas tobulas ir sugebantis gyventi be ligų. Nuo neišvengiamų teršalų jį turėjo saugoti trys gynybos linijos: virškinamasis traktas, kepenys ir tulžies pūslė bei endokrininė sistema. Efektyviai apsaugodamos, jos atverdavo tuos ryšio su visatos energetine-informacine sistema kanalus, kuriais į žmogaus organizmą plūsdavo visatos energija. “Ne vien duona gyvas žmogus” – ši frazė tampa ypač aiški, kai įsigilini į A.Malovičko teiginius. Žmogus, gyvenantis taip, kaip sumanė Kūrėjas, iš tikrųjų gali tikėtis pačios galingiausios energetinės pagalbos.

Bet kodėl tada šis tobulas žmogus taip kenčia, kodėl jo nepalieka ligos? Esmė ta, tvirtina liaudies gydytojas, kad neteisingos mitybos nuodėmė ir pasaulio teršimo nuodėmė nutraukia žmogaus ir Kūrėjo ryšį. Todėl visa A.Malovičko gydymo sistema ir skirta šiam ryšiui atkurti.

Valymasis pagal Malovičko ir maitinimasis pagal Malovičko leidžia ne tik pašalinti iš organizmo šlakus ir atkurti kiekvieną iš trijų gynybos linijų, bet ir grįžti prie tų sveikų instinktų, kuriais Kūrėjas apdovanojo žmogų iš pat pradžių.

Ilgametės A.Malovičko praktikos rezultatai kalba patys už save. Energetinių-informacinių žmogaus ir visatos ryšių atkūrimas priverčia trauktis net onkologines ligas. Galima drąsiai teigti, kad valydamasis ir palaikydamas organizmą pagal Malovičko, kiekvienas iš mūsų įgyja sąjungininką, apie kurio galimybes mes galime tik spėlioti. Sužinoti ir padaryti – štai ko reikia, kad iš tiesų pasisektų. Perskaitykite jo knygas, ir sužinosite.

 

Žinios suteikia postūmį veikti.

Veikite – ir sveikata sugrįš.

Baltoji sidabražolė

Baltoji sidabražolė padeda išvengti šių ligų ir jas gydyti:

1. Insultą – suteikia kraujagyslių sienelėms lankstumo ir elastingumo, apsaugo jas nuo plyšimų.
2. Infarktą, aterosklerozę – puikiai pašalina cholesterolį.
3. Hipertoniją – mažina kraujospūdį.
4. Visiškai panaikina radiacijos pasekmes, nes jos sudėtyje yra 11 mikroelementų. Jeigu šiandien po Černobylio avarijos turime tūkstančius pasmerktųjų, tai kiek jų bus tada, kai iš radioaktyviųjų atliekų saugyklų pasklis šimtai ir tūkstančiai tokių černobylių?! Tam reikia būti pasirengusiems jau dabar. Kitų veiksmingų vaistų šiuo atveju nėra – tik baltoji sidabražolė.
5. Visiškai išgydo skydliaukės ligas ir tada, kai jos funkcija sustiprėjusi, ir tada kai nusilpusi. Tai patvirtinta medicinos tyrimais.
6. Gerina širdies darbą – padeda išvengti aritmijos, padidindama amplitudę.
7. Kompleksiškai gerina kraujo sudėtį – sustiptina jo gerąsias savybes (eritrocitus ir leukocitus), silpnina blogąsias (cholesterolis).
8. Joje, be visų kitų elementų, dar yra: glikozido (svarbiausias gydomasis ženšenio komponentas), aminorūgščių – svarbiausio gyvybinio elemento, įvairių rauginių medžiagų.
9. Anemiją – didina eritrocitų kiekį.
10. Opas – joje yra sidabro antiseptiko.
11. Skatina žarnyno veiklą.
12. Gydo kepenis – skatina tulžies išsiskyrimą.
13. Geriausia priemonė, jeigu nusileidusi gimda, įsipjovus ar esant pūliniams.
14. Geriausia profilaktinė, nekenksminga priemonė, prailginanti gyvenimą.

Akmens taukai

(sinonimai: baltasis mumijus, baltasis akmuo, kalnų vaškas, kalnų ašaros)

Tai unikalus vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas.

Akmens taukai – nuostabi ir labai vertinga gamtinė medžiaga. Jų gydomųjų savybių spektras toks platus, kad juos galima vartoti sergant beveik visomis ligomis, nes jie pirmiausia veikia imuninę sistemą, t.y. stiprina organizmo gynybines jėgas.

Kinų mitologijoje akmens taukai – nemirtingųjų maistas.

Tai puikiai subalansuotas  vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas, turintis daugybę mikroelementų.

Akmens taukai neturi šalutinio poveikio organizmui. Priešingai, jie gydo viską iškart! Ir tai ne tik liaudies išsigalvojimas. Tai patvirtino ir žymiausių pasaulio onkologijos institutų mokslininkai.