Įžanga
Skambučiai, skambučiai, skambučiai…
Tūkstančiai skambučių nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro… O juose – nerimas, neviltis… Nesulaukę reikiamos pagalbos oficialiose gydymo įstaigose, nesuprasti jų darbuotojų, nematantys jokių gydymo rezultatų ligoniai tiesiog užverčia mane tokiais klausimais: “Ar Jūs galite man padėti, ar galite išgydyti mano ligą? Žinoma, būtų gerai su “garantija”, o dar geriau – tuoj pat, tiesiog telefonu, kuo greičiau, šiandien pat, nes padėtis išties kritiška! Tarkime, IV vėžio stadija, Alzheimerio, Parkinsono liga, visiškas paralyžius…” etc.
Tokiuose skambučiuose ir klausimuose skambančią neviltį suprasti galima – žmonės trokšta padėti savo artimiesiems, giminaičiams, pagaliau patys puoselėja viltį sugrįžti į tuos laikus, kai apie sveikatą retai tesusimąstydavo. Deja…
Kalbėkime atvirai, nes padėti mums gali tik visiškai atvirai išsakyta tiesa. “Mielieji mano ligoniai, jų artimieji, giminaičiai, draugai, ar esate pasirengę sunkiam darbui, kuris jūsų laukia sveikatos susigrąžinimo, jūsų pačių atgimimo kelyje?” Labai dažnai žmonės net neįsivaizduoja, kokie sunkumai jų laukia šioje kovoje už sveikatą. Nemažai ligonių tiesiog “mėgaujasi” savo nesibaigiančiomis ligomis, jiems patinka nuolat varstyti visų bent kiek žymesnių daktarų kabinetų duris. Yra netgi susiformavusi tokių “visažinių gudručių” klasė, kurių išgydyti paprasčiausiai neįmanoma. Juos iškart reikėtų siųsti pas stalių, kad užsisakytų “medinį kostiumą”, nes kaip juos begydytum, jie vis tiek vertins tai su panieka. Tokie ligoniai netiki niekuo ir… nenori nė piršto patys pajudinti, jie be atvangos, iki pat liūdno finalo ieško kažko neįprasto…
Didžioji ligonių dalis, tarp kurių yra nemažai ir tikrai intelektualių žmonių, nepasirengę priimti nei terapijos, nei gydymo praktikos. Jie nesuvokia beviltiškos savo padėties ir netgi stovėdami ties mirties slenksčiu puola prieštarauti, jeigu aš bandau “atimti” iš jų dietos jiems įprastus, bet labai toksiškus produktus.
Štai konkretus pavyzdys. Ligonis G.P. iš Kretingos, 54 metų. Hepatitas B, kepenų cirozė, ascitas. Didžiulis išsipūtęs pilvas. Nuo jo svorio atsirado kirkšnies ir bambos išvaržos. Pilvo spaudžiami vidaus organai pasislinko, todėl iš šlapimo pūslės nenuteka šlapimas, t.y. greitai kaupiasi skystis. Vandens nusiurbimas nieko nebeduoda, jo ir vėl greitai prisikaupia. Prednizolonas nepadeda, jis tik dar labiau pablogina būklę.
Ligoniui buvo pasiūlyta 7 dienas praleisti lovoje badaujant ir geriant vien šlapimą varančią vaistažolių arbatą. Tiktai taip jam buvo galima padėti. Jis griežtai atsisakė! Buvo pasiūlyta alternatyva – daržovių nuovirų ir žolelių antpilų dieta.
Tokius mano patarimus jis nuleido juokais: “Ką, man negalima valgyti mėsos ir rūkytos dešros? Nesąmonė! Visą gyvenimą valgiau ir valgysiu…” Beje, anksčiau jis dar ir alaus nemažai išmaukdavo, bet dabar kažkodėl nebenori…
Ką galima patarti tokiam žmogui? Tik palinkėti kantrybės laukiant tokio beprasmiško gyvenimo kankinančios pabaigos. Mat jis tikėjosi, kad aš duosiu jam kokių nors stebuklingų žolelių, kurias jis galės derinti su alumi ir dešra… Deja…
Apie tai, kaip iš panašios padėties pavyko išsikapstyti kitam, sveikai mąstančiam, ligoniui, sužinosite perskaitę skyrių “Natrio problema kepenų darbe”.
Daugiau kaip keturis dešimtmečius kaupta mano patirtis leidžia tvirtinti: dauguma ligonių yra tiesiog nepasirengę būti sveiki! Jie ir nesugeba, ir nenori ką nors keisti savo gyvenime – jie tikisi pagalbos iš stebuklus darančio gydytojo, žolininko, tikisi gauti stebuklingų vaistų… Jiems netinka nei badavimas, nei dieta, nei organizmo valymas – duok jiems stebuklingų žolelių, ir viskas. Tokių žmonių man išties labai gaila. Jų nepagrįstos viltys jau nebetelpa kapinėse…
Šią knygą skiriu mąstantiems, analizuojantiems, norintiems kartu su manimi dirbti ir tobulėti žmonėms, tiems, kurie patys trokšta būti sveiki, rūpinasi savo artimųjų, būsimųjų kartų sveikata, siekia, kad klestėtų mus išauginusi Žemė.
Linkiu visiems mums kantrybės ir sėkmės žengiant nelengvu Atgimimo keliu!