Kalba
ru lt

Pagrindinis   Knyga   Straipsniai   Kontaktai   Svetainės medis

Baigiamasis žodis: Svarbiausia ligų priežastis – mūsų neišmanymas

Baigiamasis žodis

Svarbiausia ligų priežastis – mūsų neišmanymas

Visa lavina klausimų, kuriais mane užverčia žmonės, lengvai tilptų vienoje frazėje: “Tad kur gi slypi kiekvieno išgijimo paslaptis?” Viešpatie, bet juk tai žinoma jau tūkstančius metų!.. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra sakęs žmonėms, kad bet kurio išgijimo paslaptis glūdi trijuose veiksmuose: pasninkas malda išpažintis (atgailavimas, atleidimas). Bet kokie vaistai tik šiek tiek prisideda prie aukščiau išvardintųjų.

Mes sergame todėl, kad nemokame būti sveiki! Žmogaus sveikata ir likimas yra neatskiriami, vienas be kito jie neegzistuoja. Negalima atskirti žmogaus fizinės veiklos nuo jo dvasios ir psichikos. Žmogus – tai energetinė-informacinė struktūra. Kiekvienas iš mūsų turime savą “biologinį kompiuterį”, todėl ir esame nepertraukiamais saitais susieti visi tarpusavyje ir su visa Visata. Ir tiktai gyvendami vientisoje harmonijoje su kosmosu, gamta, aplinkiniais žmonėmis ir pačiais savimi mes galime išvengti ligų, praradimų, nusivylimų.

Neseniai atsirado nauja alternatyviosios medicinos šaka – kosmoenergetika. Jos gydymo ir organizmo išvalymo metodas grindžiamas vien tik Aukščiausiųjų Dieviškųjų Jėgų energijų panaudojimu. Šis metodas neturi nieko bendro su magija, ekstrasensorika ir Reiki metodu. Nė vienas iš gydančiųjų šiuo metodu neturi tokios galingos Kosmoso apsaugos, kokią turi kosmoenergetikas, perduodantis ją savo pacientui. Šis itin svarbus metodo ypatumas atveria galimybę ne laikinai palengvinti žmogaus būklę, bet išvaduoti jį nuo ligos, įveikti jo problemą visiems laikams.

Jau yra įsteigtas Tarptautinis kosmoenergetikos centras, jo filialų yra ir Lietuvoje.

Bet, dar kartą pasikartosiu, viską reikia pradėti logiškai ir nuosekliai: pasninkas (arba, kaip dabar sakoma, dieta) malda atgailavimas. Ir tik po to jau žolininkas, kosmoenergetikas, kūno terapija, masažas, vonios ir t.t.

Daugelis linkę manyti, jog nieko sudėtingo čia nėra: nuėjai į bažnyčią, per išpažintį atsikratei dvasią slėgusiomis smulkmenomis, priėmei komuniją, užsakei mišias, įspraudei klebonui į delną dešimtinę ir… dabar jau lauk Dievo malonės, atseit, dabar jau Jo eilė apdovanoti tave ir nauja sveikata, ir kitomis malonėmis. Deja, tokiame mūsų elgesyje nėra nei tikrojo tikėjimo, nei tikros išpažinties, nei nuoširdžios atgailos. Juk tai, ką mes darome atžagariai, bet kaip, neatneša naudos nei Dievui, nei mums patiems. Be tikėjimo ir gilaus nuoširdumo nėra ko tikėtis sėkmės!

O svarbiausia tai, jog kažkodėl visi tarsi nepastebi pirmojo išgijimo paslapties punkto – pasninko. Šiandien visuose informacijos šaltiniuose aukštinami unikalūs Tibeto medicinos laimėjimai. Nesiginčysiu, tikra tiesa, jog Tibete visiškai nenaudoja nė vieno cheminio, dirbtinio preparato. Net tokių mums įprastų kaip aspirinas, antibiotikai, migdomieji, raminamieji ir pan. Mat tibetiečiai puikiai suvokia, kokia yra jų vartojimo kaina ir pasekmės.

Taip, Tibete visiškai nėra tos chirurgijos šakos, kuri rūpinasi, kaip nupjauti, išpjauti, išmesti. Mat ji visai ir nereikalinga, nes jie moka įveikti, “išskaidyti” bet kurio organo ir bet kurios kūno dalies negalavimus žolėmis. Tačiau juk visai nerašoma apie tai, ką tibetiečiai valgo, kokia jų gyvenimo ir pasaulio suvokimo filosofija.

Jeigu tokį eilinį tibetietį priverstume valgyti kasdieninį mūsų maistą ir imtume kimšti jam į galvą mūsišką filosofiją, vargšelis nepragyventų ir pusės mums skirtų metų! Ir jokie Tibeto gydytojai niekuo negalėtų jam padėti prieš tai negrąžinę jam Žmogiškosios mitybos ir pasaulio suvokimo.

Kai aš imu aiškinti, kokie yra Žmogiškosios mitybos pagrindai, į mane žvelgia su gailesčiu, kaip į beviltišką ligonį. Atseit, kuo čia dėta dieta, man juk ne pilvą skauda, o kojas. Kojos, matote, kaip toli nuo pilvo, todėl ir neturi su juo nieko bendra. O nuo Dievo jos dar toliau. Rūpinsis čia mat Dievas kiekviena koja, tarsi Jis daugiau neturėtų ką veikti… Štai jums ir pasninkas, ir malda, ir atgaila… Tokiam tereikia tabletėje supresuotų nuodų ir chirurgo peilio…

 

Šiek tiek plačiau aptarkime “pasninko” (dietos arba tiesiog Žmogiškosios mitybos) problemą.

Atrodytų, irgi nieko sudėtingo čia nėra. Vieną kartą ir visiems laikams atsisakai rūkyto ir kepto maisto. Nebevalgai mėsos, kuri provokuoja daugelį ligų (avienos, jautienos, kiaulienos); pradedi valgyti lyg ir ne tokią kenksmingą vištieną, kalakutieną, triušieną; vis dažniau ant tavo stalo atsiranda šviežios žuvies, kiaušinių baltymų, rauginto pieno produktų.

Bet juk sunkiems ir onkologiniams ligoniams visiškai negalima valgyti jokios mėsos ir žuvies, netgi gerti jų nuovirų. Reikia maitintis tik liesais rauginto pieno produktais, kiaušinių tryniais (ir tai ne visiems jie tinka), daržovėmis, vaisiais, uogomis, košėmis, sultimis, riešutais, sėklomis.

Irgi, atrodytų, kokia čia problema? Paaiškėja, jog būtent čia ir prasideda didžiausios problemos!

  • Taip mėgstamų kopūstų (baltųjų ir raudonųjų gūžinių) irgi negalima, netgi

raugintų.

  • Pigių žemės riešutų irgi negalima.

  • Žirnių, pupelių, pupų irgi negalima.

“Tai ką man valgyti? – kelia balsą pasipiktinęs ligonis. – Tie miesto gudručiai

visai iš proto išsikraustė! Jums mieste gerai – ir turguje visko rasi, ir visokių “Minimų”, “Medių”, “Maksimų” prisistatėte, bet kurioj parduotuvėj visko yra. O ką mums kaime valgyti? Juk turime tik pieno, bulvių, tų pačių kopūstų, parduotuvėje yra duonos ir mėsos, kurių valgyti visai negalima, ir viskas. Nieko kito ne tik žiemą, bet ir vasarą nematome, nes nėra kur nusipirkti”.

Ir tai žiauri tiesa. Šiandien kaimo gyventojas niekam nereikalingas. Niekam neįdomu, kokios gyvenimo problemos neduoda jam ramybės, kokia jo sveikata, net tai, ką jis augina savo žemėje. Kam dėl jo sukti galvą, investuoti pinigus į jo mokymą, į techniką, trąšas, sėklas, ūkinius pastatus ir t.t.? Kur kas lengviau pigiai pirkti iš Europos kaimynų nežinia kaip ir kieno išaugintą šlamštą ir jį triskart brangiau parduoti mūsų valstiečiui, kad jis, atleiskite, pats ilgai šioje žemėje nesikankintų ir nesuktų mums galvos savomis problemomis.

Šiandien valstietis pasmerktas – jis pats turi rūpintis, iš kur gauti pinigų savo ūkiui ir kaip išgyventi. Todėl ir tuštėja kaimai, todėl į brūzgynus tampa panašūs apleisti laukai. Kaimas tyliai miršta. Taip nyksta paskutinės mūsų šaknys, davusios pradžią visiems mums… Tad šiandien kaimo atgaivinimo ir valstiečio atgimimo problema kaip niekad aktuali. Žinoma, einant lengviausiu keliu galima atsisakyti kaimo gyventojų produkcijos pertekliaus, mokėti jiems už pieną mažiau, negu patys mokam už gazuotą vandenį. Sunkesnis, bet vienintelis tikras yra kitas kelias: paremti kaimą ir finansiškai, ir pasirūpinti deramu jų auginamų bei gaminamų produktų asortimentu, supirkimu. Tai reiškia, kad reikia sudaryti kaimo žmonėms sąlygas auginti ekologiškai švarius maisto produktus ir patiems sau, ir parazituojančiam miestui. Siekiant šio tikslo miestiečiams reikėtų laikinai atsisakyti kapitalo kaupimo (atlyginimų, vilų, pramogų ir t.t.) ir šitaip suteikti šansą išgyventi ir kaimiečiams, ir patiems miestų ponams.

Reikia išmokti patiems auginti ir gaminti tokius mitybos fenomenus: brokolius, žiedinius, briuselinius, garbanotuosius, Pekino, lapinius ir kitokius kopūstus, ankštines pupeles, salierus, petražolių šaknis, pastarnokus, pašarinius runkelius, lapinius burokus – mangoldus, geltekles, baklažanus, saldžiąsias paprikas, lapines salotas ir špinatus. Maisto produktų gamybos įmones reikia pertvarkyti taip, kad jos gamintų tik pačius vertingiausius iš žinomų pasaulio maisto produktų praktikoje ir būtinai iš savų ekologiškų žaliavų.

Reikia atgaivinti sodus ir uogynus, kuriuose augtų tik genetiškai nepakitusios veislės. Reikia gaivinti mitybos kultūrą ir miestuose, ir kaimuose, skatinti žmones vartoti vien tik Žmogiškajai mitybai būdingus maisto produktus. Reikia skatinti riešutų auginimą, bitininkystės ūkių plėtimą bei mažinti cukrinių runkelių auginimo ir cukraus gamybos mastus. Vadinasi, reikia tiksliai apmąstytos nacionalinio atgimimo programos. Ir pirmuoju smuiku šiame darbe turi groti sveikatos apsaugos sistema, kuriai pačiai pirmiausia reikėtų išsigydyti lėtinę ligą – “vaistų narkomaniją”. Sveikatos apsaugai turi vadovauti žmonės, žinantys sveikatos vertę, jos išsaugojimo be vaistų ir brangių ligoninių kelius. Tik tada ir Lietuva galės tapti europietiškuoju Tibetu. Šiam tikslui pasiekti šalyje pakanka ir gamtos išteklių, ir protingų žmonių. Būtent šito visiems mums optimistiškai linkiu.

 

Visada Jūsų – natūropatas Anatolijus Malovičko

 

Kaunas, 2003 metų lapkritis

plukes.jpg

Baltoji sidabražolė

Baltoji sidabražolė padeda išvengti šių ligų ir jas gydyti:

  1. Insultą – suteikia kraujagyslių sienelėms lankstumo ir elastingumo, apsaugo jas nuo plyšimų.
  2. Infarktą, aterosklerozę – puikiai pašalina cholesterolį.
  3. Hipertoniją – mažina kraujospūdį.
  4. Visiškai panaikina radiacijos pasekmes, nes jos sudėtyje yra 11 mikroelementų. Jeigu šiandien po Černobylio avarijos turime tūkstančius pasmerktųjų, tai kiek jų bus tada, kai iš radioaktyviųjų atliekų saugyklų pasklis šimtai ir tūkstančiai tokių černobylių?! Tam reikia būti pasirengusiems jau dabar. Kitų veiksmingų vaistų šiuo atveju nėra – tik baltoji sidabražolė.
  5. Visiškai išgydo skydliaukės ligas ir tada, kai jos funkcija sustiprėjusi, ir tada kai nusilpusi. Tai patvirtinta medicinos tyrimais.
  6. Gerina širdies darbą – padeda išvengti aritmijos, padidindama amplitudę.
  7. Kompleksiškai gerina kraujo sudėtį – sustiptina jo gerąsias savybes (eritrocitus ir leukocitus), silpnina blogąsias (cholesterolis).
  8. Joje, be visų kitų elementų, dar yra: glikozido (svarbiausias gydomasis ženšenio komponentas), aminorūgščių – svarbiausio gyvybinio elemento, įvairių rauginių medžiagų.
  9. Anemiją – didina eritrocitų kiekį.
  10. Opas – joje yra sidabro antiseptiko.
  11. Skatina žarnyno veiklą.
  12. Gydo kepenis – skatina tulžies išsiskyrimą.
  13. Geriausia priemonė, jeigu nusileidusi gimda, įsipjovus ar esant pūliniams.
  14. Geriausia profilaktinė, nekenksminga priemonė, prailginanti gyvenimą.

Akmens taukai

(sinonimai: baltasis mumijus, baltasis akmuo, kalnų vaškas, kalnų ašaros)

Tai unikalus vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas.

Akmens taukai – nuostabi ir labai vertinga gamtinė medžiaga. Jų gydomųjų savybių spektras toks platus, kad juos galima vartoti sergant beveik visomis ligomis, nes jie pirmiausia veikia imuninę sistemą, t.y. stiprina organizmo gynybines jėgas.

Kinų mitologijoje akmens taukai – nemirtingųjų maistas.

Tai puikiai subalansuotas  vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas, turintis daugybę mikroelementų.

Akmens taukai neturi šalutinio poveikio organizmui. Priešingai, jie gydo viską iškart! Ir tai ne tik liaudies išsigalvojimas. Tai patvirtino ir žymiausių pasaulio onkologijos institutų mokslininkai.