Onko-stop

Grybas prieš vėžį

Onkologinių ir sunkių ligų gydymo metodai gribais.

Tibeto lofantas

Raukšlėtalapis agastachis (Agastachys rugosa), Tibeto lofantas (Louphantus tibeticus). Tai reliktinis daugiavarpių šeimos augalas. Imunostimuliatorius.

Tibeto lofantas – puikus vaistinis medingas augalas, išskiriantis nektarą jau pirmaisiais augimo metais ir žydintis iki pat vasaros pabaigos, kai jau seniai būna pasibaigęs kitų medingų augalų žydėjimo metas. Medus iš jo nektaro turi gydomųjų galių. Lofanto reikšmė medicinoje yra dar didesnė nei bitininkystėje. Nuo neatmenamų laikų jį naudoja Tibete, apskritai Rytų tautos mano, kad lofantas yra labai stiprus biostimuliatorius, galintis varžytis su ženšeniu.

Biocheminių tyrimų duomenimis, jis yra galingas ilgalaikio poveikio imunostimuliatorius, kuriam prilygstančių augalų pasaulyje kol kas neatrasta. Kitaip nei ženšenis, jis švelniau ir ilgiau veikia organizmą, jo gydomosios savybės stiprėja palaipsniui ir trunka kur kas ilgiau. Didžiausias jo pranašumas yra tas, kad tiesiogiai veikdamas imuninę sistemą, jis verčia ją aktyviau stimuliuoti mūsų sekrecijos organus, vadinasi, ir stiprinti mūsų vidines apsaugos jėgas.

Koloidiniai tirpalai

Jie gali būti tik skysti, o jų įsisavinimas siekia 98% (organizmas įsisavina nuo 4 iki 40% tabletėse ir kapsulėse esančių veikliųjų medžiagų).

Koloidinius tirpalus sudaro labai mažytės dalelės‚ net 7000 kartų mažesnės už mūsų kraujo raudonuosius kūnelius eritrocitus. Kiekvienos koloidinio tirpalo dalelės krūvis yra neigiamas, o žarnyno epitelis turi teigiamą krūvį, todėl susidaro elektromagnetinis laukas, kuris koncentruojasi aplink žarnyno sieneles. Štai dėl to juos organizmas taip gerai įsisavina. Koloidinio tirpalo fizinės savybės panašios į organizmo skystąją terpę (kraują, limfą)‚ todėl ląstelės taip lengvai pasisavina jame esančias vaistines medžiagas. Vartojant koloidinius tirpalus palaikomos ir stiprinamos organizmo kompensacinės funkcijos; sėkmingiau įveikiamos ūmios ir lėtinės vidaus organų patologijos; gerokai sumažinamas vartojamų vaistų kiekis ir lengviau išvengiama jų šalutinio poveikio.

Daugiakomponenčiai  vaistažolių mišiniai veiksmingesni už tuos, kuriuos sudaro tik keletas komponentų, o dar labiau – už vienos kurios nors vaistažolės preparatą.

KOLOIDINIS SIDABRAS – veiksminga natūrali antiseptinė priemonė, veikianti bakterijas, virusus ir grybelius. Rekomenduojamas, kai reikia aktyvinti nespecifinį imunitetą, taip pat kaip profilaktikos priemonė prieš virusines infekcijas. Patogeninė mikroflora netampa rezistentiška sidabrui. Sidabras‚ kuris preparate yra itin aktyvios koloidinės formos, - puikus antiseptikas; turintis labai platų veikimo spektrą – jis veikia daugiau nei 650 rūšių bakterijas! Kitaip nei antibiotikams, sidabrui neišsivysto atsparumas. Koloidinis sidabras ne tik kovoja su ligų sukėlėjais, bet ir padaro jų išskiriamus toksinus nekenksmingais, padeda atkurti pažeistus audinius, įveikti uždegimo sukeltus patologinius procesus. Ir niekada nepamirškite – lėtinis uždegimas dažnai virsta vėžiu...

Anatolijus  MALOVIČKO

 

Sensacingi!

Unikalūs!

 

Onkologinių ir sunkių ligų

gydymo metodai

 

… G R Y B A I S!

Tikroji panacėja

Kaunas

2005

TURINYS

Lietuva – nepakartojamas draustinis Europos centre

Grybai: nuodai ir vaistai!

Grybai – ne tik valgis. Jais gydomasi, jie išgydo!

Itin vertingi gydomieji grybai:

• Juodasis beržo grybas
• Kiti kempininiai grybai (“velnio kanopos”)
• Japoniškas grybas šiitake – XXI amžiaus natūraliosios medicinos viltis
• Reiši – nemirtingumo grybas!
• “Šokantis grybas” – meitake
• Kiti kempininių šeimos grybai

Kiti grybai, naudojami vėžiui gydyti

Žemai nusilenkime paprastajai musmirei

Grybai ir… išsėtinė sklerozė

Kepenų valymas grybais

Lieknėti padės grybai

Viena iš natūralių imuniteto stiprinimo ir jo palaikymo priemonių – grybai

Grybai ir mielės – vėžinių auglių atsiradimo ir vystymosi priežastis

Ar verta parduoti mėlynes užsieniečiams?

Visatą valdo automatinio susireguliavimo mechanizmais pagrįsta simbiozė! EM-Kurunga

Kad žmonija išgyventų, jai būtina skubiai pereiti nuo agrochemijos prie biologinio dirvožemio, augalų, gyvūnų, paties žmogaus atgimimo

Grybų pavadinimų lentelė

Lietuva – nepakartojamas draustinis Europos centre

Kartą klajodamas miškuose prie Druskininkų ir ieškodamas tose vietose paplitusių vaistažolių (marenikės, kriaušlapės, miltinės meškauogės) sutikau poilsiaujančių 80-mečių sutuoktinių porą iš… Australijos. Išsikalbėjome, juolab kad jie pasirodė besą išeiviai iš Rusijos, abu konservatorijos dėstytojai. Labai nustebęs, pirmiausia paklausiau: kodėl jie ilsisi būtent Lietuvoje? Juk, mano akimis žiūrint, pasaulyje yra kur kas įdomesnių vietų. Žvalūs senukai vienas per kitą puolė aiškinti, kad visas tas vietas jie jau senių seniausiai apžiūrėjo, apkeliavo pusę pasaulio, kol galiausiai pasirinko Lietuvą ir štai jau šešeri metai iš eilės poilsiauja čia.

Įgriso, įkyrėjo, sako jie, kruopščiai prižiūrėti, kaip sterilūs parkai sutvarkyti, net išasfaltuoti, tačiau bedvasiai gamtos kampeliai. Taip, atsidūsta jie, čia pas jus uodai, musės, mašalai puola, kartais tenka susidurti su tikrais “anticivilizacijos” reiškiniais. Bet viską atperka tai, kad civilizacija čia dar nesuniokojo Tikrosios Gamtos. Jie džiaugiasi Lietuvoje samanomis, uogomis, grybais, vaistažolėmis, pilna krūtine traukia sveiką pušų bei kadagių kvapą ir vienu balsu tvirtina: jūs patys kol kas visai nevertinate to, kad gyvenate tokiame pasaulyje, apie kokį svajoja daugelio civilizuotų šalių gyventojai.

Negalėjau su jais nesutikti – juk tokia ir mano paties nuomonė. Aš irgi lyg septyniolikmetis įsimylėjęs šiuos kraštus, nes Ukrainos pramonės teršalų esu prisikvėpavęs iki soties. Aš irgi einu į mišką lyg į bažnyčią. Ir kai skaudinama gamta, atrodo, jog skauda man pačiam… Negaliu ramiai žiūrėti, kaip džiūsta neprižiūrimi miškai, man ne tas pats, kad be sąžinės kertami jauni medžiai vien tam, kad įtiktume išlepintiems Europos vartotojams, kad kažkas akimirksniu “prasuktų bizniuką”… Po tokių barbariškų, protu nesuvokiamų atakų miškas panašus į apleistą karo lauką. Jame dešimtis metų nebeaugs bruknės (o juk tai šimtametis augalas!), mėlynės, samanos, grybai. Bujos vien piktžolės… Jeigu tokiais tempais naikinsime mišką, greitai liksime tarp skurdžių karklynų ir piktžolynų. Kas ir ko tada pas mus bevažiuos?…

Dabar po miškus tik ir šmirinėja medienos, vertingiausių pasaulyje uogų, neprilygstamų maistinių ir gydomųjų savybių turinčių grybų supirkinėtojų autobusiukai. Būtų neblogai, jeigu visos supirktos gėrybės pasiektų Lietuvos vartotojus. Kur tau! Šimtai tonų mūsų turto keliauja už šalies ribų, kur jų godžiai laukia Europos ponai. Pusvelčiui pardavę jiems unikalius produktus, mes, kvaileliai, pasitenkiname atvežtiniais surogatais, kurių patys europiečiai jau seniai nė į burną neima. O mes, Europos naujokai, “baltieji negrai”, džiugiai tempiame maišais iš prekybos centrų į savo namus tą maistu vadinamą šlamštą… 

Praeina metai kiti tokio “maitinimosi”, ir uoliausi importinio “gėrio” valgytojai ašarodami ateina pas mane konsultuotis. Situacija išties apverktina: tarkime, vyrui tik 40 metų, o jau prostata, nusišlapinti normaliai negali. Vos ne kas trečiai besikreipiančiai moteriai pašalinta krūtis, gimda, kiaušidės. Nutukimu ir jo pasekmėmis skundžiasi vis daugiau žmonių, tad greitai susidursime su tokiomis pačiomis “civilizuotomis” problemomis, kaip Amerikoje, Anglijoje, Vokietijoje. Pažiūrėkite į saldumynais ir “greitu” maistu permaitintus vaikus, pažiūrėkite į “dar kąsnelį” jiems kemšančias apvalutes mamas… Vaizdelis, keliantis baimę… Kad šeimos turėtų už ką pirkti atvežtinius surogatus, apnuodytus vaisius, daržoves, riešutus ir kt., vyrai, šeimų galvos, pluša – veža į Lietuvą vis naujus, “geresnius produktus”. O virš šito užburto rato tarsi grėsmingas debesis kabo baisi realybė – vėžiu serga bene kas trečias žmogus…

Ramia sąžine mes kvailiname, nuodijame vienas kitą. Kada suvoksime, jog toks elgesys – tikras mitybos terorizmas, nukreiptas prieš savo artimuosius, prieš savo tautą, prieš jos ateitį?

Kas prisiims už tai atsakomybę? Kas pagaliau sustabdys ekologiškai švarių, unikalių produktų pardavimą užsieniečiams ir neribotą mus nuodijančio bei žudančio maisto įsivežimą?

O kol mūsų “giliai mąstantys” valdžios vyrai prisiruoš svarstyti, kaip šioje žemėje tokiomis sąlygomis išgyventi, mums patiems reikia pasukti galvą, kaip išvengti plūstančių civilizacijos atliekų, kaip atsispirti begalei jų sukeliamų ligų.

Keisčiausia šioje situacijoje tai, jog mums ir išradinėti nieko nereikia. Mūsų protėviai ir tėvai gyveno nežinodami baisių šiuolaikinių ligų. Jie mokėjo naudotis Gamtos dovanojamais produktais, kurie juos ne tik maitino, bet ir gydė. Tokiems produktams priskiriami ir grybai.

Aš tik po kruopelytę surinkau liaudies išmintį apie grybus, apie jų gydomąsias savybes.

Apie tai ir visa ši knyga.

Natūropatas Anatolijus Malovičko

Kaunas,

2005 02 16

GRYBAI:

nuodai ir vaistai!

 

Nuo seno žmonės skirstė grybus į valgomus, nevalgomus ir nuodingus. Tačiau, kaip žinia, gyvenime nebūna vien teigiamų ir neigiamų veikėjų. Juk visi turime ir gerųjų, ir blogųjų savybių – vieni daugiau, kiti mažiau. Tas pats ir su grybais: galima apsinuodyti ir valgomaisiais, o kartais ypatingos žalos sveikatai nepadaro ir koks nevalgomas ar net nuodingas. Mat pasekmes lemia daugybė veiksnių. Suprantama, dažniausiai apsinuodijama tais nuodingais grybais, kurie iš išorės labai panašūs į savo valgomuosius “dvynius”. Tačiau ne mažesnė bėda ištinka ir tuos, kurie sumano pasigardžiuoti “klasikiniais”, bet jau peraugusiais, ištežusiais grybais. Jų vaisiakūniuose jau vyksta mums nematomi, bet itin audringi irimo procesai, tad valgyti tokius – tas pats, kaip valgyti pašvinkusią mėsą. Apsinuodijimas baltymais – pats sunkiausias. Be to, tokius “pensininkus” grybus dažniausiai jau būna pažeidę nuodingi pelėsiniai grybeliai. Tad prieš dedant juos į krepšį verta susimąstyti, ar gobšumas neatneš bėdos…

Dėl nežinojimo ar lengvabūdiškumo galima apsinuodyti ir miške ar palaukėje surinktais grybais, jeigu net neįtarėte, kad tie plotai buvo nupurkšti pesticidais ar herbicidais, kuriais naikinami kenkėjai ir piktžolės. Apdžiūvusi žolė, nemalonus kvapas ir negyvi vabzdžiai rodo, kad geriau pasiieškoti “tyliajai medžioklei” kitos vietelės.

Nemalonumais gali baigtis ir grybavimas pakeliais. Mat grybai kaupia sunkiuosius metalus – šviną, kadmį, gyvsidabrį ir kitus.

Vienas iš apsinuodijimą lemiančių faktorių gali būti ir silpna žmogaus sveikata – nesveikas skrandis, kepenys, kasa, inkstai, nusilpęs imunitetas, stresas, individualus grybų netoleravimas (idiosinkrazija). Grybai – netinkamas maistas ir itin garbingo amžiaus žmonėms bei vaikams. Būtent vaikų organizmui labiausiai kenkia apsinuodijimas grybais. Mat jų kepenys dar nesubrendusios ir nesugeba pašalinti mirtinų nuodų. Tad įsidėmėkite: grybai vaikams – nuodingas maistas! Juose susikaupę sunkieji metalai, automobilių išmetamųjų dujų, pramonės ir ekologinių katastrofų teršalai suaugusiam gali nepridaryti itin rimtų nemalonumų, tačiau vaiko kepenys su jais tikrai nesusidoros. Būtent dėl to vaikams iki 7 metų grybų jokiu būdu negalima duoti. O ir vyresniems nepatarčiau skubėti jų ragauti.

Atminkite, jog ne visas grybuose esančias nuodingąsias medžiagas pavyksta pašalinti juos verdant, mirkant, džiovinant ar konservuojant. O jeigu surinktų grybų iškart neišvalėte, palikote dieną kitą pastovėti, tai juose garantuotai atsiras baltymų ir riebalų irimo produktų. Tokie grybai – niekam tikę! Irimo metu susidarę nuodai sukelia nervų sistemos veiklos, širdies ritmo sutrikimus, kvėpavimo ir virškinimo funkcijų pakitimus.

Pagal pavojingumą grybus galima būtų suskirstyti į šias grupes:

1. Grybai, kurie gali būti toksiški per sausrą, ypač jei jie surinkti arti miesto ar pakelėse: baravykai, raudonviršiai, lepšės, kazlėkai, rudmėsės, pievagrybiai, voveraitės, kelmučiai ir kt. Net jie, mūsų pamėgtieji, kaupia iš aplinkos radionuklidus, ypač cezį.
2. Grybai, kuriuose yra lengvai pašalinamų toksinių medžiagų: grūzdai, žaliuokės, baltikai ir kt. Tačiau jie itin linkę kaupti kenksmingus sunkiuosius metalus.
3. Didesnį pavojų keliantys grybai. Juose yra stipriai veikiančių toksinių medžiagų, kurios pašalinamos tik ne kartą juos pavirus. Tai ūmėdės, briedžiukai, juosvieji piengrybiai ir kt. Šie grybai – tikri sunkiųjų metalų ir radionuklidų kaupikai.

Dar kartą norėčiau pabrėžti: sausą ir karštą vasarą grybuose yra dešimtis kartų daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei įprastai. Tuomet net mūsų pamėgti valgomieji grybai gali virsti tikru nuodu, ypač vaikams.

O mes Lietuvoje taip mėgstame pavasarinius briedžiukus! Tačiau nė vienoje naujesnėje knygoje apie grybus nerasite patarimo rinkti juos kibirais. Mat “nekaltuosiuose” briedžiukuose yra helvininės rūgšties, kuri apnuodija kraują. Gydomiesiems tikslams, žinant ir suvokiant jų poveikį, briedžiukai tikrai pravers.

Negailestinga statistika teigia, kad iš šimto grybais apsinuodijusių žmonių miršta 20, o trisdešimt lieka invalidais visam gyvenimui.

Neseniai pasirodė naujos informacijos, kad dažnai ir gausiai besimėgaujantys žaliuokėmis gali susirgti sunkia liga – rabdomiolize, kuri pasireiškia sparčiu raumenų audinio irimu. Raumenims yrant susidaro daug baltymų, kurie prisideda prie didžiulio su mėsos patiekalais gaunamų baltymų kiekio (juk esame pagarsėję mėsėdžiai!), ir užteršia inkstus. Unikalus mūsų organizmo filtras, kuris galėtų mums tarnauti šimtmečius, užkemšamas, dėl to vystosi ūmus inkstų nepakankamumas. Tokiems žmonėms gali padėti tik hemodializė arba dirbtinis inkstas, bet tik tuo atveju, kai išlieka viltis, jog inkstai palaipsniui išsivalys. Praktika rodo, kad tokių stebuklų galima tikėtis labai retai. Ir inkstų persodinimas – deja, tik laikinas atokvėpis. Mat anksčiau ar vėliau “svetimą” donoro inkstą organizmas vis tiek atmeta. O artimų, kraujo ryšiu susijusių giminaičių, kurie galėtų atiduoti savąjį, mažai… Tad verta susimąstyti: žaliuokės ar iškilmingos laidotuvės su dūdų orkestru…

Pirmieji rabdomiolizės požymiai – raumenų silpnumas ir greitas nuovargis, kartais raumenis paskauda. Kas žino, gal viena iš vis dažnėjančių raumenų atrofijos (miopatijos) atvejų priežasčių slypi būtent čia…

Nėra bendros taisyklės, leidžiančios atskirti nuodinguosius grybus nuo valgomųjų. Apsinuodijimo tikrai išvengsite tik tuomet, jei gerai žinosite įvairių grybų rūšių skiriamuosius požymius, mokėsite grybus atpažinti bet kokiomis sąlygomis, tiksliai žinosite, kaip atrodo jauni ir peraugę, kokie jie per lietų ir sausrą. Beje, patyrę grybautojai niekada nerenka grybų po užsitęsusios sausros ir po pirmojo lietaus. Reikia savaitę kitą palaukti, kol drėgmė gerai nuplaus žemę ir prasidės antroji grybų dygimo banga. Juose bus kur kas mažiau toksinių medžiagų, tad ir valgyti juos bus saugiau.

Negalima rinkti grybų netoli aukštos įtampos elektros perdavimo linijų, nes stiprūs magnetiniai laukai ne tik žmonėms sukelia vėžines ligas (ypač smegenų), bet ir skatina grybų mutaciją – pasikeičia ir jų išvaizda, ir nuodingųjų medžiagų kiekis juose.

Man visuomet skauda širdį matant, kaip žmonės statosi namus netoli aukštos įtampos elektros perdavimo linijų… Gal jie ir nežino tokio gyvenimo pasekmių, tačiau išduodantys tokiose vietose leidimus statyboms privalo jas žinoti…

Dėl tų pačių priežasčių geriau negrybauti vadinamosiose geopatogeninėse zonose. Vietiniai žmonės jas dažniausiai žino, o atvykėliai turėtų atskirti pagal pakitusią augmeniją, išsikraipiusius, išsigimusius medžius ir keistą jausmą, tarsi kažkas įdėmiai žiūrėtų tau į nugarą – taip ir norisi apsidairyti…

Reikėtų pastebėti ir dar vieną naują ypatumą. Per pastaruosius 20-30 metų Žemėje be pėdsakų išnyko nemažai aukštesniųjų augalų rūšių, o štai naujų rūšių grybų randasi vis daugiau ir daugiau. Šis mokslininkų įrodytas faktas liudija, jog daugelis grybų, masiškai atsiradusių visai neseniai, yra tarsi sanitarai, kuriuos Gamta pasitelkė į pagalbą iš visų jėgų gindamasi nuo aplinkos užterštumo. Tad grybaudami mes turėtume vadovautis principu “geriau mažiau, bet geriau” ir rinkti tik žinomus, tradicinius grybus, o visokie baltikai, meškutės ir kiti tegul lieka kur buvę, tegul atlieka savo paskirtį – švarina Gamtą. Jų naudojimą gydomiesiems tikslams aptarsime vėliau. 

Ak, gerai būtų rasti tokį grybą, kuris mums visiems pravalytų smegenis ir padėtų suvokti, jog šioje žemėje esame ne šeimininkai, o tik laikini svečiai, tad ir elgtis turime taip, kaip dera svečiui. Niekada nespardykite miške jums nežinomų grybų, šungrybių! Jie auga mūsų labui ir gyvenime dar gali mums padėti.

Dar vienas veiksnys, turintis įtakos apsinuodijimų grybais dažnumui, yra kai kurių juose esančių cheminių medžiagų sąveika su kartu vartojamo maisto komponentais, vaistais (kuriuos geriame kilogramais) bei alkoholiu. Gydantis grybais (nesvarbu, kokia forma vartojame gydomuosius grybus) negalima vartoti daug cukraus, daryti intraveninių gliukozės injekcijų, valgyti maistą, kuriame yra mielių, ir, žinoma, patiekti grybų užkandai prie svaigalų. Šie produktai nesuderinami su grybais, ypač su gydomaisiais. O sakoma, kad su degtinyte galima suvalgyti bet ką… Suvalgyti, žinoma, galima, bet tokios užkandos pasekmės – neprognozuojamos.

Akivaizdžiai tuo galima įsitikinti suvalgius visai nedaug mėšlagrybių. Šių grybų (gauruotojo, rašalinio mėšlagrybių, varpelinio mėšlinuko) po gausaus lietaus kartais pridygsta ištisi tiltai. Kol jauni, jie labai skanūs, o Europoje net priskiriami delikatesiniams grybams. Gurmanai tvirtina, kad gauruotųjų mėšlagrybių troškinys kvapnesnis ir saldesni už putpelių mėsą. Tačiau šie visiškai nekenksmingi ir visai be reikalo retai renkami grybai gali sukelti stiprų apsinuodijimą, jei prieš juos valgydami, valgio metu ar net praėjus dienai kitai po gardžiavimosi mėšlagrybiais išgersite alkoholio!

Mat juose yra cheminės medžiagos koprino, veikiančio panašiai kaip medicininis preparatas teturamas (antabusas) ir nutraukiančio alkoholio skaidymąsi organizme. Dėl to ir apsinuodijama. Tai štai ką geriate, mielieji! Turėtumėt kasdien dėkoti savo kepenims už tai, kad jos tol gelbsti nuo apsinuodijimo alkoholiu, kol ir pačios nuo šio nuodo suserga ciroze, o vėliau ir vėžiu…

Kaip matote, serga ne kepenys, o smegenys… Praėjus pusvalandžiui po to, kai mėšlagrybiai skrandyje susimaišo su alkoholiu, žmogaus veidas ir visas kūnas smarkiai parausta, širdis ima daužytis, skrandį raižo, prasideda viduriavimas ir vėmimas. Šie “malonumai” ne mirtini, po 2-4 valandų jie praeina, bet gali ir vėl pasikartoti išgėrus bent taurelę. Žmogaus gyvybei, kitaip nei teturamas, jie pavojaus nekelia, todėl kartais pasitelkiami į pagalbą, kai reikia įveikti priklausomybę nuo alkoholio. Ypač efektyviai šį darbą atlieka rašalinis mėšlagrybis. Galima specialiai vaišinti brangųjį girtuoklį pirmiausia mėšlagrybiais, o paskui degtine. Grybai veikia 2-3 dienas. O vaišinant “bandomajam triušiui” reikia vis kartoti: “Tu matai, vargšeli, kas darosi! Jau ir 100 gramų negali išgerti… Matyt, jau paskutinioji artinasi, ne kitaip. Kepenys visai nedirba… O be kepenų – sudie, gyvenimėli…”

Patikėkit, po kelių tokių “eksperimentinių pamokėlių”, kai šlapios bus ir girtuoklio kelnės, ir smegenys, jis tikrai pradės vengti taurelės. Gyventi juk norisi…

Čekijoje iš mėšlagrybių sukurtas specialus preparatas, kuriuo efektyviai ir gana pigiai galima gydyti girtuoklius.

Tačiau čia yra vienas labai svarbus niuansas! Reikia atidžiai prižiūrėti gydomąjį, nes tokių “ligonių” dažniausiai silpna širdis, aukštas kraujospūdis, komplikuotos skrandžio opos ir t.t. Čia, kaip bet kurio kito gydymo atveju, galioja principas: nepakenkti, o gal ir dar blogiau… Prieš pradedant girtuoklį gydyti mėšlagrybiais būtina pasitarti su gydytoju, gerai ištirti vargšelį. Kaip sakoma, kas pats saugosi, tą ir Dievas saugo…

Panašiai į alkoholį reaguoja ir kiti grybai: tauriabudės, bronzinis baravykas, valgomoji geltonpintė, baravykas paąžuolis. Beje, paąžuolyje yra medžiagų, kurios sukelia nemalonių pasekmių išgėrus net tik alkoholio, bet ir stiprios arbatos ar kavos.

Būna metų, kai tokie grybai kaip dvokiančioji ūmėdė kaupia ciano vandenilio rūgštį, kuri yra stiprūs nuodai ir gali sukelti apsinuodijimą. Negalavimų, panašių į apsinuodijimą, gali sukelti ir sunkiai įsisavinami grybai – vaškinė tauriabudė, pilkoji stirnabudė, geltonasis baltikas. Pastaruoju dažniausiai apsinuodijama sausringą vasarą, nes tai bene vienintelis per karščius dygstantis grybas.

Tačiau ne visada vienas ar kitas grybų vaisiakūniuose esančias medžiagas galima vertinti vienareikšmiai. Pavyzdžiui, raudongalviuose baltikeniuose, gauruotuosiuose mėšlagrybiuose, pievagrybiuose yra junginių, mažinančių cukraus kiekį kraujyje! Šių grybų poveikis leidžia pakeisti jais insuliną. Būtent čia dar reikėtų gerokai pasidarbuoti tyrinėtojams. Tačiau jeigu kartu su minėtais grybais bus vartojamas ir insulinas, galima smarkiai viršyti šio preparato dozę, o toks neatsargumas kartais baigiasi hipoglikemine koma. Todėl diabetikams ir žmonėms, kurių kraujyje cukraus kiekis yra sumažėjęs, su šiais grybais nereikėtų juokauti. O vartojant juos protingai, galima net šiek tiek sumažinti insulino dozę, vadinasi, apsaugoti kraujagysles ir pratęsti sveiką gyvenimą.

Kai kuriuose grybuose – žaliuokėse, pušynų baltikuose, krūmiškosiose plempėse, kai kuriose pintyse – yra antikoaguliantų, neleidžiančių kraujui sutirštėti ir susidaryti trombams bei krešuliams. Šią jų savybę turėtų įsidėmėti žmonės, sergantys kraujagyslių tromboze, patyrę insultą.

Norėčiau pateikti įdomų gydymosi grybais pavyzdį, kurį aprašė vokiečių specialistas Šeferis. Jį vargino sunkios formos šlaunų ir blauzdų arterijų uždegimas (obliteracinis endarteritas), vaikščiodamas jis kentė stiprius skausmus. Kartą, kai atsitiktinai suvalgė apie 200 g baltikų, jis iškart pajuto palengvėjimą. Atkreipęs į šį faktą dėmesį, Šeferis pabandė vartoti džiovintų baltikų miltelius. Mat kai kuriuos nuodingus grybus išdžiovinus ir palaikius kokį mėnesį daugelis nuodingųjų medžiagų pranyksta. Pasirodė, jog pakanka 2 kartus per dieną išgerti po 2 g miltelių, kad jaustumeisi beveik sveikas. Be ypatingų pastangų jis jau galėjo nužingsniuoti daugiau nei 10 kilometrų, o anksčiau jausdamas baisius skausmus neįveikdavo ir 200 metrų! Nuo to laiko jis 2 kartus per metus po du mėnesius gerdavo šiuos miltelius, ir savo ligą visai pamiršo. Įkvėptas tokios sėkmės, Šeferis pabandė gydyti grybais ir kitas ligas. Pievagrybių milteliais jam pavyko išgydyti žmoną nuolat kamavusią šienligę (alerginę slogą). Be to, paaiškėjo, jog pievagrybių milteliai tinka ir polivalentinei alergijai (žemuogėms, citrusiniams vaisiams), egzemai gydyti.

Labai įdomų gydymo juodkotėmis ugniabudėmis (žieminis grybas) būdą aprašė čekų rašytojas. Jomis jis išgydė sunkios formos diabetą, komplikuotą rankų ir kojų egzemą, lėtinius virškinimo sutrikimus, išeminę širdies ligą ir kt.

Liaudies medicinoje grybai, kaip ir vaistažolės, naudojami nuo neatmenamų laikų. Tačiau dabar senoji patirtis jau gerokai išsibarsčiusi. Žmonės dar šiek tiek žino apie labiausiai paplitusį gydymą musmirėmis, juoduoju beržo grybu. O mūsų protėviai įvairiausioms negalioms gydyti naudojo daugiau kaip 50 rūšių aukštesniųjų grybų, sugebėdavo vien jais įveikti onkologines ligas, be antibiotikų gydydavo komplikuotas infekcijas.

Tarkime, kukurdvelkiu (Calvatia excipuliformis) sustabdydavo kraujavimus ir be jokių supūliavimų užgydydavo žaizdas. Pačiame grybe yra tokios medžiagos kaip kalvacinas, kuris stabdo leukemijos vystymąsi.

Didįjį kukurdvelkį (Langermannia gigantea), kurio skersmuo būna iki pusės metro, anksčiau sėkmingai naudodavo gydydami sarkomą. Kol jaunas, šis grybas skaniausias iš visų kukurdvelkių.

Gluosninės kreivabudės (Pleurotus ostreatus), kaip beveik visi medieną ardantys grybai, turi auglių vystymąsi stabdančių ir virusus naikinančių savybių.

Senatvėje, kai onkologinių ligų pavojus didesnis, reikėtų reguliariai gerti juodojo beržo grybo antpilą. Japonai perka šį grybą iš Rusijos tonomis, nes juos tiesiog pribloškė jo poveikio organizmui efektyvumas. Niekur Azijoje kito tokio nerasi!

Reguliariai vartojant juodąjį beržo grybą sunormalėja visos organizmo funkcijos, žmogus išsaugo žvalumą, tarsi atjaunėja.

Pientakiai grybai, tokie kaip grūzdai (Lactarius), rudmėsės (L. deliciosus), turi reumato vystymąsi stabdančių medžiagų, kurios veikia panašiai kaip kortizonas. Pigmentas, suteikiantis sultims oranžinę spalvą, lektaroviolinas, veikia kaip antibiotikas, stabdo tuberkuliozės lazdelių augimą. Be to, rudmėsėse yra azulenų grupė, gydanti baltmės tipo medžiagų apykaitos sutrikimus. Puikus ir labai skanus vaistas!

Baravykai (ypač augantys eglynuose) stabdo vėžinių auglių (odos vėžio) vystymąsi, o spiritinis jų galvučių antpilas tinka nudegimams ir nušalimams gydyti.

Auksuotasis kazlėkas (pomaumedinis) efektyviai gydo poliartritą.

Briedžiukų (Morchella esculenta) galvučių spiritinis antpilas padeda sergantiems reumatu ir poliartritu.

Žaliuokės stabdo stafilokokų vystymąsi, jos padeda net tada, kai kiti antibiotikai bejėgiai.

Knygoje detaliai aprašysiu gydymo įvairiais grybais būdus, o čia tik supažindinau skaitytojus su tais grybais, kurie yra ir skanus maistas, ir labai vertingi vaistai.

Dabar gydymas grybais, vadinamoji fungoterapija, pergyvena savo antrąjį gimimą: prasidėjo aktyvūs grybų savybių tyrimai, ieškoma naujų gydymo natūraliomis priemonėmis formų. Aš įsitikinęs, jog pasaulis išgirs dar ne vieną sensaciją, kurią mums atvers grybai.

Turiu sukaupęs labai daug duomenų apie gydymą grybais – ir lietuviškais, ir japoniškais. Pasikonsultuoti su manimi galite telefonu.

Kaunas,

2005-03-10

Natūropatas Anatolijus Malovičko

Pašilės g. 84-13, Kaunas

tel. 8-37 335325

Grybai – ne tik valgis.

Jais gydomasi, jie išgydo!

Dar šeštajame dešimtmetyje žymus Rusijos mikologas Vidiajevas stebėjosi: grybų, turinčių stebėtinų gydomųjų savybių, yra ne ką mažiau nei vaistažolių, bet visi tie grybų privalumai nueina perniek, nes apie juos niekas nežino. Iš 150 000 grybų rūšių valgomųjų yra tik apie tris dešimtis, o rimčiau gydomasi, ko gero, vienu – juoduoju beržo grybu. Japonai elgiasi išmintingiau: jie ne tik nuolat valgo grybus, bet ir labai sėkmingai jais gydosi.

Būtent jie sukūrė ir moksliškai pagrindė teoriją apie gydymą grybais, vadinamą fungoterapija. Fun-go – japoniškai “grybas”. Japonų mokslininkai turėjo kuo remtis, nes žmonija gydosi grybais jau bene 2 tūkstančius metų!

Fungoterapija – kol kas mažai žinomas terminas. Tačiau, patikėkit, po kokių 5-10 metų ši natūralaus gydymo kryptis išsikovos ne mažesnį autoritetą už fitoterapiją (gydymą augalais), o gal netgi taps viena iš svarbiausių. Pastarųjų metų moksliniai tyrimai perša tokią mintį, nes jau pasiekta stebėtinų, net sensacingų rezultatų gydant pačias sunkiausias ligas – vėžį, AIDS, autoimunines ir kitas ligas.

Kūrėjas dovanojo mums milžinišką vaistinę, kurios galimybės gerokai didesnės už mums žinomus augalus ir mineralus, tačiau mes jo nesupratome ir pradėjome grybus… valgyti! Net ir virti, kepti, sūdyti, o ypač džiovinti, nuolat juos vartojusiems žmonėms jie buvo ne tik maistas, bet ir vaistas. Tose vietovėse, kur grybai buvo valgomi nuolat, niekas nebuvo girdėjęs nei apie vėžį, nei apie kitas sunkias ligas. O jeigu žmonės būtų žinoję, kaip vartoti kulinariškai neapdorotus grybus, jie būtų buvę dar veiksmingesni.

Reikia pavyzdžių? Prašom!

Kaip žinia, penicilinas buvo išskirtas iš grybelių kolonijos, o visi likusieji antibiotikai – jau iš aukštesniųjų grybų, bazidiomicetų, t.y. aukštesniųjų grybų formų.

Žinoma, jog daugelis grybų (dirvinis pievagrybis, Agrocybe kietoji, rožinis piengrybis, paprastasis kazlėkas, raudongalvis baltikenis, beržo pintis ir kiti) aktyviai veikia kaip antibiotikai, nes juose yra agrocibino, drozofilino, nemotino, biformino, poliparino ir kitų antibiotikų. Antibiotikų savybėmis pasižyminčių medžiagų išskirta iš 500 rūšių valgomųjų ir nuodingųjų grybų. O juk tai tėra pati grybų savybių tyrinėjimo pradžia.

Daugelio grybų, pavyzdžiui, tauriabudžių, baltikų, piengrybių, vaisiakūnių vandens ekstraktai veikia žaizdos mikroflorą panašiai kaip ir identifikuoti antibiotikai levomicetinas, biomicetinas, streptomicinas.

Na, ką pasakysite? Taigi! Ir čia tik pradžia, visa istorija mūsų dar laukia…

Fungoterapija dabar pradeda įsitvirtinti kaip viena iš natūraliosios medicinos sričių. Tačiau turime pripažinti, jog šią kryptį lėmė ne kas kita, o turtinga liaudies medicinos patirtis gydant grybais.

Sensacingus japonų fungoterapeutų ir mokslininkų atradimus, o taip pat tai, kaip grybai veikia žmogaus organizmą, mes dar aptarsime vėliau.

Dabar pasigilinsime į tai, kaip grybai vartojami Baltijos šalių, Rusijos, Baltarusijos liaudies medicinoje.

MAISTINĖ GRYBŲ VERTĖ

Visame Žemės rutulio paviršiuje sausumai tenka apie 13,18 milijonų hektarų. Beveik trečdalį šio ploto (31%) užima miškai. O tai tėra 8% žemės paviršiaus. Visaverčių miškų, kuriuose auga grybai ir uogos, dar mažiau – tik apie 5%. Todėl kiekvienas miško hektaras yra neįkainojama vertybė. Gaila, kad žmonės vis dar neįstengia to suvokti, o sprendžiant iš jų elgesio – nesuvoks niekada… Ko gero, ateis toks laikas, kai šį suvokimą teks kalte įkalti į galvas drebuline lazda. Tai vis geriau už drebulinį kryžių…

Žemėje auga apie 7 tūkstančius kepurėtųjų grybų. Iš jų mūsų teritorijoje – apie 3000 rūšių, o valgomųjų tarp jų – kokie 200. Tačiau žmonės renka tik apie 60 rūšių. Mes gi pažįstame vidutiniškai 15-20 rūšių, o renkame dažniausiai 4-5 rūšių grybus… Vadinasi, vis labiau tolstame nuo Gamtos, užsisklendžiame tarp miesto mūrų. O iš balkono ne ką tepamatysi – nebent gudresnį kaimyną iš miško su grybais grįžtantį…

Lietuvoje gausu grybų, kurių skonis, aromatas, kaloringumas ir gydomosios savybės yra išties unikalios. Tačiau grybus, kuriuose baltymų yra dukart daugiau nei jautienoje ir žuvyje, parduodame į užsienį, o už tuos pinigus perkame “šlapią” dešrą, kurią net šunys ėda tik iš didelio bado.

Džiovintuose baravykuose kalorijų yra tiek pat ar net daugiau nei mėsoje, beveik dukart daugiau nei kiaušiniuose, virtoje dešroje, rūkytuose šprotuose ir sūdytoje mėsoje. Grybų sultinys beveik 7 kartus maistingesnis, kvapnesnis ir skanesnis už mėsos sultinį. Mineralinių medžiagų kiekiu grybai prilygsta vaisiams, o maistingumu ir vandens kiekiu (iki 90%) jie artimi daržovėms.

Mėsa labiau už bet kurį kitą produktą žaloja žmogaus sveikatą, o grybai gydo ir maitina geriau už bet kurį kitą produktą.

Nevardysiu visų vitaminų, mineralų ir kitų naudingų medžiagų, kurių yra grybuose. Pasakysiu tik tiek, kad visos jos labai naudingos žmogui ir gydo daugybę ligų, kurios užpuola mus, nes valgome surogatinį maistą, be saiko mėgaujamės mėsos patiekalais.

Baravykuose yra daugiau kaip 5% itin vertingų baltymų, kituose grybuose – 2-3%, tačiau vis tiek daugiau nei mūsų kasdienėse bulvėse, kurių krakmolas sunaikina vis jaunesnių žmonių kraujotakos sistemą.

Grybai vertinami už tai, kad juose yra tokių mikroelementų kaip varis, jodas, manganas, cinkas ir kt., kurie labai svarbūs žmogaus organizmo ląstelių medžiagų apykaitos procesuose. Vario grybuose yra tiek pat, kiek šokolade ir kakavoje, o cinko daugiau nei bet kuriuose kituose augalinės kilmės produktuose. Gerbiamieji vyrai, įsidėmėkite tai: be cinko nėra nei sveikos prostatos, nei geros potencijos. Šiandien tai labai svarbu ne tik mūsų sveikatai, bet ir kišenei, nes dirbtiniai vitaminai bei mineralai brangūs ir ne itin efektyvūs. Be to, grybuose yra įvairių aminorūgščių: pavyzdžiui, raudonviršiuose biochemikai atrado 19 aminorūgščių, baravykuose – 20. Tarp jų yra ir nepakeičiamųjų, kurių žmogaus organizmas nesintetina.

Angliavandenių ir riebalų grybuose mažai, o krakmolo nėra apskritai. Ir tai labai svarbu, nes mes kasdien jo prisivalgome dešimtis kartų daugiau, negu gali perdirbti ir įsisavinti organizmas. O paskui dejuojame, kad prisikaupė “šlakų”, vargina ligos.

Tačiau nors grybuose riebalų nedaug, juose yra visų reikalingų komponentų: lecitino, kurio organizmas gauna su gyvulinės kilmės produktais (kiaušinių tryniais, sviestu ir kt.), nesočiųjų riebiųjų rūgščių, glikogeno, kurio yra tik gyvuose organizmuose. Juk ne veltui kartais grybus vadina pusiau gyvūnais, pusiau augalais…

Neblogai būtų įsisavinti Lietuvoje grybų micelio gamybą iš jų liekanų. Juk micelyje yra iki 58 % baltymų (!), nepakeičiamųjų aminorūgščių ir kitų vertingų medžiagų, kurios reikalingos ir žmogui, ir gyvūnams.

Štai ir pamąstykime kartu, ar verta visko pertekusiai Europai parduoti tai, kas vertinga ir reikalinga mums patiems. Gal verčiau Lietuvoje statyti grybų ir uogų džiovyklas, sveikai maitinti savo žmones, o ne svetimus “dėdes”.

SENOVINĖ GRYBŲ VAISTINĖ

 I. Gydomieji valgomi grybai

1. Tikrinis baravykas (Boletus edulis)

Šiuose grybuose yra visa vitamino D grupė, labai reikalinga gydant rachitą, žaizdas, nudegimus, artritus, stenokardiją, odos ligas, virškinimo sutrikimus, stiprinant imunitetą.

Baravykuose yra medžiagų, turinčių tonizuojančių ir priešvėžinių savybių. Taip pat rasta antibiotikų, sunaikinančių Kocho tuberkuliozės lazdelę.

Reguliarus baravykų valgymas – puiki virškinamojo trakto ir onkologinių ligų profilaktika.

Jeigu baravykus šiek tiek pavytintume, o paskui pagamintume jų ištrauką (ekstraktą), juo galima būtų gydyti net stiprius nušalimus. Ekstraktą galima labai ilgai, net keletą metų, laikyti šaldytuve.

2. Gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus)

Kreivabudėse yra iki 6,3% baltymų, 3,8% riebalų, daugiau kaip 20% angliavandenių ir nemažai aminorūgščių.

Gluosninėje kreivabudėje atrasta veiklioji medžiaga pluoratinas, kuri naudojama prieš bakterijas, padeda gydant įvairias skrandžio ir žarnyno ligas. Gluosninėmis kreivabudėmis gydomos ir onkologinės ligos.

3. Tauriabudės (stirnabudės) (Clitocybe)

Pilkojoje stirnabudėje (Clitocybe nebularis) aptiktas antibiotikas nebuliarinas, stabdantis mikrobų vystymąsi. Stambiojoje tauriabudėje (Clitocybe geotropa) – antibiotikas klitocibinas, aktyviai veikiantis tuberkuliozės lazdelę. Auginamos dirbtiniu būdu jos turi antibiotiko diatretino, slopinančio patogeninių grybelių vystymąsi. Apie jų priešvėžines savybes pakalbėsime atskirai.

4. Kukurdvelkiai (ilgasis ir didysis) (Calvatia excipuliformis ir Langermannia gigantea)

Maistingumu jie nenusileidžia baravykams. Itin vertinamas kukurdvelkių sultinys, kuris maloniai ir stipriai kvepia grybais. Visi kukurdvelkiai turi gydomųjų savybių. Nuo seno didžiojo kukurdvelkio sporų milteliais gydydavo (ir dabar kartais gydo) odos vėžį, sunkiai gyjančias, kraujuojančias žaizdas ir opas. Milteliai greitai sustabdo kraujavimą, skatina greitesnį žaizdų gijimą, apsaugo nuo supūliavimo.

Liepinis ir rutuliškasis kukurdvelkiai naudojami kaip sterili žaizdų kraujavimą stabdanti priemonė. Tuo nuo seno naudojosi Meksikos ir Afrikos gentys.

5. Grūzdai (Lactarius)

Vartojami tik labai jauni. Jie pirmiausia išmirkomi, o paskui sūdomi arba marinuojami. Šis delikatesas beveik dukart kaloringesnis už jautieną ir vištieną, triskart – už nenugriebtą pieną.

Jų gydomoji vertė ta, kad grūzdais galima be žalos sveikatai pakeisti mus žudančią mėsą.

6. Pumpotaukšliai (Lycoperdon)

Šiuos grybus vadina dūminukais, parakiniais, kukurdvelkiais ir vilko tabaku.

Iš 520 jų rūšių geriausiai žinomi kriaušinis, karpotasis, dygliuotasis ir didysis. Užaugęs grybas gali sverti 3-14 kg. Pumpotaukšliai valgomi virti, o džiovinti naudojami gydymui.

Pumpotaukšliai turi priešvėžinių savybių! Iš jų išgaunamas preparatas kalvacinas, kurio gydomosios savybės patvirtintos bandymų su gyvūnais metu. Eksperimentais nustatyta, jog grybų vaisiakūnis stimuliuoja gimdos motorinę funkciją.

Liaudies medicinoje pumpotaukšlių vaisiakūnis ir sporos nuo seno buvo naudojami kaip efektyviai kraujavimą stabdanti ir dezinfekuojanti priemonė. Pabarsčius žaizdą šių grybų sporų milteliais, kraujas nustoja bėgti jau po kelių minučių. Per karus partizanai ir paprasti žmonės ne tik patys jais gydėsi, bet ir gyvulius gydė.

Šie grybai turi ir dar vieną unikalią savybę – sugerti sunkiuosius metalus, radioaktyvias medžiagas, nuodingus lakiuosius junginius. Iš tiesų, kur nors prie chemijos gamyklos esančiame miškelyje visuose grybuose susikaupia tokių elementų, kurių yra gamyklos išmetamuose į aplinką taršaluose. Tokią jų savybę net pradėjo išnaudoti kai kurių šalių ekologinės tarnybos, pasitelkiančios grybus dirvožemiui švarinti. O pačiu uoliausiu “švarintoju” pripažintas pumpotaukšlis, kuriam neprilygsta joks kitas grybas. Ir tai ne viskas. Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad žmogaus organizme šio grybo milteliai elgiasi lygiai taip pat: grybo ląstelės tarsi galingas dulkių siurblys sutraukia sunkiųjų metalų atomus, radionuklidus, fluoro ir chloro junginius. Vadinasi, profilaktiškai vartojant pumpotaukšlio miltelius galima apsisaugoti nuo tokių ligų kaip sarkoidozė, endokrininės ligos, nepiktybiniai augliai, leukozės bei kraujo ligos.

7. Žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre)

Labiau paplitęs šio grybo pavadinimas – žaliuokės. Jas miškas dovanoja mums rugsėjo-spalio mėnesį. Net jų sriuba būna žalsvos spalvos.

Žaliuokių ekstraktas naikina stafilokokus – įvairiausių pūlingų ir net kraujo ligų sukėlėjus.

Žaliuokėse, kaip ir juodkotėse ugniabudėse, yra ypatingų fermentų, padedančių ištirpinti trombus žmogaus kraujyje. Medicina vis dar mąsto, kaip šį liaudies medicinos atradimą panaudoti praktiškai, o žmonės, nieko nemąstydami, valgo jas pilna burna.

8. Kazlėkas (slidukas) (Suillus bovinus)

Skaniausi – marinuoti kazlėkai, bet ne ką blogesni ir virti ar kepti.

Liaudies medicina nuo seno laiko kazlėkus gydomaisiais grybais, o tyrimai visai neseniai patvirtino, kad juose tikrai yra antibiotikų, stabdančių grybelinių ligų vystymąsi. Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad grybelinės ligos – tai tiesioginė vėžinių auglių grėsmė…

9. Valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius)

Voveraitės marinuojamos, kepamos, sūdomos. Tačiau prieš tai jas būtinai reikia 5-10 minučių pavirti pasūdytame vandenyje, o tą vandenį išpilti lauk. Nevisiškai išvirusios voveraitės gali sutrikdyti skrandžio ir žarnyno veiklą. Liaudies medicinoje voveraitės irgi laikomos gydomaisiais grybais, nes jos gerina regėjimą.

Džiovintas ar šviežias voveraites reikia susmulkinti, užpilti degtine ir palaikyti 10 dienų. Toks spiritinis antpilas – puiki įvairiausių parazitų ir jų kiaušinėlių (spalinių, askaridžių, plaukagalvių, kirmėlių, kaspinuočių ir kt.) naikinimo žmogaus organizme priemonė.

Tačiau labiausiai voveraitės tinka kepenims gydyti: hemangiomai (kraujagysliniam navikui), riebalinei kepenų distrofijai, hepatitams, o taip pat visokiausio plauko parazitams kepenyse ir visame organizme naikinti.

Spiritinio antpilo receptas: 2 šaukštus smulkiai supjaustytų šviežių voveraičių arba 3 kupinus šaukštelius džiovintų užpilti 150 ml degtinės ir palaikyti 2 savaites tamsioje vėsioje vietoje. Paskui, neperkošus, o tik kaskart suplakant, gerti po 1 šaukštelį su grybų tirščiais prieš miegą, sumaišius su 20 ml vandens. Taip gydytis mėnesį.

Šių grybų sporose ir minkštime yra unikalios medžiagos chitinmanozės, kurios kaip velnias kryžiaus baidosi visokie vabalėliai ir kirminėliai, taip pat ir mumyse tarpstantys. Ši medžiaga ištirpdo net jų kiaušinėlius. Štai todėl voveraitės ir nekirmija. Būtent dėl šios jų savybės užsienio gudruoliai ir supirkinėja už grašius šiuos unikalius grybus.

Džiovintas voveraites labai sunku išlaikyti – nuo menkiausios drėgmės jos supelija. Sūdytos netinka gydymui, nes druska suardo jų veikliąsias medžiagas, o ką jau kalbėti apie kaitinimą didesnėje nei 40 ^oC temperatūroje. Tad virtas galite tik valgyti – ir skanu, ir naudinga.

10. Baravykas kazlėkas (Suillus luteus)

Itin maistingi grybai, valgomi virti, kepti ir marinuoti. Pomaumediniuose kazlėkuose (Suillus grevillei) yra ypatingos dervingos medžiagos, kuri malšina galvos skausmą, padeda sergantiems lėtine podagra.

11. Piengrybiai (Lactarius)

Valgomi sūdyti prieš tai gerai išmirkius arba išvirus.

Juose yra kortizono, todėl jie naudingi visiems sergantiems sąnarių uždegimu, reumatu.

12. Mėšlagrybiai (baltasis – gauruotasis, pilkasis, išsėtinis) (Coprinus)

Tai labai įdomūs grybai. Žmogus, pavaišintas tokiais grybais, o paskui išgėręs degtinės, netrukus pradeda be perstojo vemti. Toks grybo sukeltas poveikis trunka 3 dienas, t.y. tris dienas jis nė į burną negali imti degtinės. Taip kaimuose visais laikais gydydavo alkoholikus: nuolat užduodavo šiek tiek grybukų ir degtinyte pavaišindavo. O paskui tarsi apgailestaudami sakydavo: “Na štai, vargšeli, jau ir degtinė nelenda, matyt, greitai galas tavęs laukia…” Ir kaip padėdavo!

13. Kelmučiai

Šie grybai labai skanūs. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna visą reikalingą paros mineralinių medžiagų kiekį. Vadinasi, užtikrinama normali medžiagų apykaita ir kraujo gaminimosi procesas. Geriausiai tinka marinavimui.

Pievinis kelmutis (Marasmius oreades). Bandymais nustatyta, kad šio grybo vaisiakūnio košelė stabdo bakterijų augimą.

Paprastasis kelmutis (Armillaria mellea). Turi stiprių antibakterinių savybių.

Juodkotė ugniabudė (žieminis kelmutis) (Flammulina velutipes). Joje yra flamulino – medžiagos, aktyviai stabdančios sarkomos, labai agresyvios vėžio formos, vystymąsi! Taip pat stabdo ir anginą bei votis sukeliančių mikrobų augimą. Grybuose yra fermentų, tirpdančių trombus kraujyje.

14. Piengrybis rudmėsė (Lactarius deliciosus)

Tai delikatesiniai I kategorijos grybai, kuriuos galima paruošti įvairiausiais būdais. Rudmėsėse yra laktariovolino, kuris stabdo įvairių kenksmingų bakterijų augimą. Be to, rudmėsės neleidžia organizme gamintis riebalams ir taip padeda suliesėti.

15. Ūmėdės (Russula)

Ūmėdžių grybienoje išskirtas fermentas rusulinas. Pasirodė, jog jis labai gerai pakeičia kitą fermentą, gaunamą iš veršelių tikrojo skrandžio (šliužo fermentą) ir naudojamą sūrių gamyboje pienui rauginti.

Rusulinas – puikus fermentas: kad per pusvalandį surūgtų 100 litrų pieno, tereikia 0,5 g rusulino. Su šiuo fermentu pagaminti sūriai yra labai skanūs, juos galima ilgai išlaikyti.

16. Pievagrybiai (Agaricus)

Nuo seno buvo įprasta: vos tik prasideda šiltinės epidemija, visi stengiasi valgyti kuo daugiau pievagrybių. Kas šios taisyklės laikėsi – tas ir nesusirgdavo. Be to, liaudies medicinoje pievagrybiai buvo naudojami kepenims (geltligei), alerginei šienligei, polivalentinei alergijai gydyti.

Teko ir mokslininkams imtis tyrimų – juk nenusileisi ramybės neduodantiems ir viską išmanantiems paprastiems kaimo šviesuoliams… O tyrimų metu paaiškėjo, kad pievagrybių (paprastųjų) sultys labai aktyviai naikina bakterijas, gali padėti ne tik infekcinių ligų epidemijų metu, bet ir apsinuodijus, ypač nekokybiška mėsa. Sumaišytos su sedulos, gysločio, šermukšnių ir kitų augalų antpilais ar nuovirais, pievagrybių sultys padeda sutrikus virškinimui, pučiant pilvą, viduriuojant. Tyrinėjant dirbtinėje terpėje išaugintų pievagrybių ekstraktą nustatyta, kad jis labai gerai stabdo auksinio stafilokoko ir šiltinės lazdelės augimą.

Geltonuojančiojo ir paprastojo pievagrybio kultūros ekstraktuose buvo aptiktas antibiotikas kapestrinas, kuris irgi aktyviai veikia auksinį stafilokoką bei šiltinės lazdelę.

 II. Sąlyginai valgomi grybai

 1. Kartusis grūzdas

Vartojamas tik sūdytas, tačiau prieš tai grybus reikia penkias dienas pamirkyti šaltame vandenyje (vandenį keisti kasdien), o paskui 2-3 kartus pavirti, irgi vis nupilant vandenį.

Karčiajame grūzde yra medžiagų, iš kurių gaminami preparatai, naikinantys šiltinę sukeliančius mikrobus. Tad šie grybai gali būti žaliava priešmikrobinių medžiagų gamyboje.

 

2. Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta)

Vartojami tik išvirus ir nupylus skystį. Išvirtus galima pakepinti Jų galima rasti nuo balandžio vidurio, gegužės mėnesį.

Džiovintus briedžiukus reikia palaikyti bent mėnesį, nes tik po to jie būna nebenuodingi ir įgyja gydomųjų savybių.

Briedžiukai gerina apetitą ir skatina virškinamojo trakto veiklą, stimuliuoja kraujotaką ir lytinių liaukų veiklą, skatina pieno išsiskyrimą žindančioms krūtimi moterims, o taip pat turi antiseptinių ir priešmikrobinių savybių. Vartojami ir kaip tonizuojanti priemonė.

Tačiau labiausiai briedžiukai vertinami už itin retą savybę: jie padeda atsinaujinti sąnarinėms kremzlėms ir gerina regėjimą (gydo trumparegystę, senatvinę toliaregystę, tinka kataraktos ir glaukomos profilaktikai). Jų spiritinis antpilas gaminamas taip pat, kaip ir bobausių.

Įdomu tai, kad briedžiukų savybė gerinti regėjimą buvo žinoma jau labai seniai. Rusų archeologai, Novgorodo srityje kasinėdami Šventojo Panteleimono cerkvės griuvėsius, jos požemiuose rado ant tošies surašytą vienuolyno “planą”, kuriame numatyta, kiek reikia surinkti gydomųjų grybų, juodojo beržo grybo ir briedžiukų. Tame “grybų plane” pateikiami ir receptai, kokias ligas, kokiais grybais ir kaip reikia gydyti. Būtent akims gydyti ir rekomenduojami briedžiukai. Ir nieko čia nuostabaus: akiniai dar nebuvo išrasti, o regėjimas silpdavo ir senosios Rusios gyventojams.

Tik vėliau briedžiukuose buvo atrasta ne tik akies raumenis stiprinančių medžiagų, bet ir tokios medžiagos, kuri tiesiogiai veikia akies lęšiuką ir neleidžia jam susidrumsti. Dabar jau netgi yra iš briedžiukų pagamintas preparatas, kuris aprobuotas oftalmologijos klinikoje, pasiekta gerų rezultatų. Vienintelis šio preparato trūkumas tas, kad jį reikia gana ilgai vartoti (ne mažiau kaip pusmetį, net metus), o tuo metu negalima gerti jokių tetraciklino grupės antibiotikų.

3. Valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta)

Liaudies medicinoje bobausiai naudojami ir jų preparatai gaminami taip pat kaip ir briedžiukų.

Biochemikai atrado bobausiuose ypatingos medžiagos – girometrino, kuris veikia panašiai, kaip šiuolaikiniai analgetikai. Jis ne apmalšina ne tik sąnarių skausmus, bet ir palengvina skausmų kamuojamų onkologinių ligonių būklę.

Amerikos mokslininkai bobausiuose atrado polisacharidą CT-4, kuris veikia taip pat kaip chondroitinas, gaminamas iš kanopinių gyvūnų sąnarių (brangus preparatas). Šis polisacharidas padeda atsinaujinti sąnarių kremzlėms, tinka artrozėms gydyti. O tai itin reta ir vertinga savybė.

O šią bobausių savybę pastebėjo paprasti kaimo žmonės. Pasirodo, ankstyvą pavasarį briedžiai kur tik radę suėda visus bobausius – gydosi sąnarius.

Bobausiai tinka daugeliui sąnarių ligų gydyti: radikulitams, reumatui, poliartritams, osteochondrozėms ir… raudonajai vilkligei, nes jos atveju imunitetas panašiai pradeda atakuoti savąjį organizmą. Be to, spiritinis bobausių antpilas – gera priemonė įtrynimams, kai sergama sunkiu bronchitu, plaučių uždegimu, neuralgija, kai po operacijos skauda suaugimus.

Bobausiuose yra reumatinius skausmus malšinančios medžiagos, kuri veikia panašiai kaip kortizonas. Todėl gydymas būna veiksmingas, o be to, organizmas apsaugomas nuo cheminio hidrokortizono poveikio pasekmių.

Spiritinis bobausių antpilas ne tik numalšina sąnarių skausmus, bet ir pašalina jų patinimą.

Receptas:

• 100 g džiovintų (arba 150 g šviežių) bobausių susmulkinti, užpilti 0,5 l degtinės, palaikyti 2 savaites. Gerti po 30 lašų su 100 ml vaistažolių, naudojamų sąnariams ir plaučių ligoms gydyti, antpilo.

• Pašildytų avižų, smėlio, druskos kompresais sušildyti sąnarius, įtrinti juos spiritiniu bobausių antpilu ir šiltai apvynioti iki ryto.

Receptas sergantiems pankreatitu ir kasos ligomis:

50 g džiovintų (arba 75 g šviežių) bobausių užpilti 250 ml degtinės, išmaišyti, indą sandariai uždaryti ir laikyti dvi savaites šaldytuve. Kasdien būtinai reikia 2-3 kartus stipriai suplakti.

Gerti lašais pagal tokią schemą:

2 lašus su 1 šaukštu pieno – pirmąją dieną;

4 lašus su 1 šaukštu pieno – antrąją dieną;

6 lašus su 1 šaukštu pieno – trečiąją dieną;

8 lašus su 1 šaukštu pieno – ketvirtąją dieną;

10 lašų su 1 šaukštu pieno – penktąją dieną;

12 lašų su 1 šaukštu pieno – šeštąją dieną;

14 lašų su 1 šaukštu pieno – septintąją dieną;

vėliau savaitę gerti atitinkamai mažinant lašų skaičių;

vėliau savaitę gerti atitinkamai didinant lašų skaičių;

vėliau savaitę gerti atitinkamai mažinant lašų skaičių.

Mėnesį pailsėti, ir vėl viską pakartoti iš naujo.

III. Nevalgomi grybai

Jie nėra itin nuodingi, tačiau jų kvapas ir skonis nemalonūs, o maisto medžiagų juose mažai.

1. Geltonraudė kelmabudė (Hypholoma sublateritium)

Senosiose gydymo knygose yra aprašytas kelmabudžių (geltonraudės ir puokštinės) naudojimas gydant virškinamojo trakto ligas. Ten jos minimos kaip vidurius laisvinanti ir vėmimą sukelianti priemonė.

Nepatarčiau nė vienam iš jūsų nei pačiam, nei ant kitų kailio šių kelmabudžių savybių išbandyti.

2. Kartusis kazlėkas (Boletus piperatus)

Šie grybai panašūs į kazlėkus, tik mažesni, o jų vamzdelių sluoksnis išsiskiria gelsvai raudonu atspalviu.

Senosiose gydymo knygose kartusis kazlėkas minimas kaip plaučių džiovos (tuberkuliozės) gydymo priemonė.

3. Šetonbaravykis (Boletus satanas)

Visai panašus į baravyką, skiriasi tik kepurėlės apačios spalva.

Senovėje žmonės mokėjo juo gydyti užkrečiamąsias ligas, o dabar iš šio grybo išgaunamos medžiagos, kurios naudojamos antibiotiko boletolo gamyboje. Šis antibiotikas stabdo mikrobų ir bakterijų vystymąsi.

IV. Nuodingieji grybai

Įsidėmėkite: grybuose esantys nuodai gali kauptis organizme. Žmonės paprastai valgo nedaug grybų, todėl pradžioje nepastebi apsinuodijimo požymių. Jie išryškėja po kelių valandų ar net dienų. Grybų toksinams ypač jautrūs vaikai, paaugliai, nėščios moterys, vyresnio amžiaus žmonės. Apsinuodijimas pasireiškia raižančiais skrandžio skausmais, pykinimu ir vėmimu. Kartais jaučiamas bendras silpnumas, išpila šaltas prakaitas, svaigsta galva, žmogus smarkiai išblykšta. Vėliau ima smarkiai skaudėti galvą, gali prasidėti kliedesiai, traukuliai. Ypač sudėtingais atvejais 3-4 dieną po apsinuodijimo gali ištikti mirtis.

Pirmoji pagalba apsinuodijus – gerti daug šalto, šiek tiek pasūdyto vandens ir šaltos, nesaldžios, bet stiprios arbatos, pieno. Apsinuodijusiam grybais galima duoti ricinos aliejaus, angliškos druskos, daryti klizmas, pasūdytu vandeniu plauti skrandį sukeliant vėmimą. O svarbiausia – skubiai kreiptis į gydytojus!

Laisvinamuosius vaistus galima gerti tik po to, kai išplaunamas skrandis. Ir jokiu būdu negerti nė lašelio alkoholio, nes tai – tiesus kelias į kapus!

1. Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides)

Ji tik vadinama žalsvąja, bet kepurėlė gali būti ir balta, geltona, žalia.

Senovėje liaudies medicinoje itin mažomis žalsvosios musmirės dozėmis buvo bandoma apsisaugoti nuo siautėjusių choleros epidemijų. Homeopatai ir dabar gamina labai praskiestus preparatus su žalsvąja musmire.

2. Musmirės (Amanita)

Valgoma tik karališkoji musmirė (Amanita caesarea). Sąlyginai valgomos ir kai kurių kitų rūšių musmirės, bet jei nesate tikras jų žinovas, geriau netampyti likimo už ūsų. Musmires dar vadina “briedžių vaistais”, nes jais gydosi briedžiai ir stumbrai. Homeopatai ir dabar atsargiai naudoja jas preparatų gamyboje, o liaudies medicina žino daug receptų, išmanantys šį reikalą žmonės gana sėkmingai gydo musmirėmis.

Apie gydymą musmirėmis plačiau papasakosiu atskirame skyriuje apie gydymo grybais būdus, pateiksiu receptų.

3. Meškutės (Paxillus)

Geriausiai žinomos pilkoji meškutė (Paxillus involutus) ir juodkotė meškutė (Paxillus atrotomentosus). Anksčiau šie grybai buvo laikomi valgomaisiais, visi juos tempė į namus maišais. Deja, dar dažnai ir šiandien grybautojų krepšiuose matau meškučių, ypač tada, kai kiti grybai menkai dygsta…

Tačiau visiems reikėtų žinoti: be kitų kenksmingų medžiagų, neseniai meškutėse buvo rastas labai toksiškas junginys muskarinas, kuris verdant grybus nesuskyla.

Be to, rastas antigenas, kuris, patekęs į žmogaus organizmą, skatina antikūnų gamybą kraujyje ir keičia jo sudėtį, o tai kelia grėsmę ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Juodkotėse meškutėse (jų storas kotas apžėlęs rudai juodais pūkeliais) yra rudo pigmento atromentino, veikiančio kaip antibiotikas (poliporeno rūgšties, turinčios priešvėžinį poveikį, darinys).

Savarankiškai vartoti negalima – labai pavojinga.

4. Pavasarinis bobausis

Nemaišyti su rudeniniu, kuris yra valgomas ir turi gydomųjų savybių.

Dar neseniai jie buvo priskiriami sąlyginai valgomiems grybams, nemažai žmonių renka juos ir dabar. Tačiau jų nuodai kaupiasi organizme palaipsniui ir gali sukelti sunkių pasekmių, o kartais net mirtį. Palikite jį ramybėje.

5. Nuodingasis pievagrybis (Agaricus xanthoderma)

Trenkia karboliu, tad jį pauosčius galima pasijusti kaip vaistinėje. Labai nuodingas.

Tačiau jame buvo atrasta antibiotikų – peoliotino ir kapestrino.

Sąmoningai nepaminėjau daug grybų, kurie nuo seno naudojami liaudies medicinoje, nes specialiai norėjau plačiau apžvelgti gydomosios žaliavos rinkimo, paruošimo, preparatų gaminimo ir vartojimo sergant kai kuriomis ligomis klausimus.

Pirmiausia pakalbėsime apie grybus, augančius pas mus, Lietuvoje, o vėliau grįšime prie žymiųjų Japonijos fungoterapeutų patirties ir jų sensacingų atradimų gydant pačias sudėtingiausias šių dienų ligas.

Juodasis beržo grybas

Pats žymiausias ir garsiausias gydomasis grybas – stebuklingasis juodasis beržo grybas! Jau daugelį šimtmečių garsas apie jį sklinda nuo Europos iki Sibiro. Šį pinčių šeimos grybą dar vadina beržine kempine (Inonotus obliquus, arba Fungus betulinus, arba Polyporus obliquus).

Juodasis beržo grybas buvo žinomas dar senovės slavams, iš jo jie gamino indus, kuriuose laikė skystus produktus. Be to, naudojo jį ir gydymo tikslais – juo gydė visas skrandžio ir žarnyno ligas (skausmus, opas, gastritus, rėmenį ir kt.), antpilą gėrė norėdami susigrąžinti jėgas ir pakelti nuotaiką.

Palaipsniui juodasis beržo grybas tapo pačiu populiariausiu ir svarbiausiu vaistu. Juo gydė skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, gastritus, virškinamojo trakto negalavimus, piktybinius auglius, nervų bei odos ligas, vartojo kaip priemonę nuo uždegimų, kaip visą organizmą stiprinantį gėrimą. Neveltui juodasis beržo grybas vadinamas beržo balzamu. Aš jį netgi beržo stebuklu pavadinčiau.

Beržo grybas auga ir ant kitų lapuočių medžių: ant uosių, bukų, alksnių, guobų, šermukšnių ir kt. Nuo šių medžių kempinių rinkti negalima, nes jos ne tik neturi gydomųjų savybių (o gal tik kol kas jos neištirtos?), bet ir gali sukelti apsinuodijimą. Tačiau mokslininkams reikėtų padirbėti ir su kitų lapuočių kempinėmis. Manau, jog čia slypi dar daug neatrastų netikėtumų…

Juodąjį beržo grybą galima rinkti nuo pavasario iki rudens, tačiau pats geriausias laikas jo atsargoms ruošti – lapkritis. Per 10-15 metų grybo svoris gali pasiekti 3-5 kilogramus.

Ant balto beržo kamieno grybą nesunku pastebėti – jis tarsi juoda medžio išauga grublėtu paviršiumi. Kempinė paprastai būna 30-40 cm ilgio ir 10-20 cm storio. Viršutinė jos dalis juoda ir tarsi dervota, o vidinis audinys kietas, tamsiai rudas. Kartais juodasis beržo grybas auga prie pat medžio šaknų. Toks grybas netinka, nes jis greitai trupa ir neturi gydomųjų savybių. Nerinkite ir senų, trupančių grybų, o taip pat augančių ant nudžiūvusių, mirusių medžių. Juodojo beržo grybo negalima nuo kamieno pjauti, jį reikia tiesiog nukirsti kirviu. Kertant medienos poros persidengia, todėl nepatenka mikrobų ir susidaro specifinė gydomoji terpė. Jei grybas pjaunamas, pažeidžiama jo struktūra, patenka mikrobų ir jis greitai, per 2-3 savaites, netenka gydomųjų savybių.

Nuo beržo kamieno nukirsta kempinė nuvaloma, pašalinama vidinė trapi dalis, žievė ir mediena. Paskui ji supjaustoma į nedidelius gabalėlius (iki 10 cm), kad greičiau išdžiūtų. Džiovinama 50-60 ^oC temperatūroje. Išdžiovintą grybą reikia laikyti sausai, nes gavęs drėgmės jis greitai pradeda pelyti, o sugedęs grybas gydomųjų savybių nebeturi. Tinkamai laikomas išdžiovintas juodasis beržo grybas gydomąsias savybes išsaugo 5-6 mėnesius.

Kad grybas netoksiškas, patvirtino ilgametė jo vartojimo praktika. Teisingai vartojamas grybas tikrai nepakenks, tačiau jeigu jį vartosite ilgai, nedarydami pertraukų, gali padidėti dirglumas. Tad po mėnesio vartojimo būtinai reikia padaryti vienos dviejų savaičių pertrauką.

VARTOJIMAS

Iškart pasakysiu, jog juodojo beržo grybo negalima vartoti sergantiems lėtiniu kolitu ir lėtine dizenterija.

Būkite atidūs!

• Juodojo beržo grybo vartojimas nesuderinamas su penicilinu ir gliukozės lašinimu į veną.

Šis dėsnis taikomas ir visoms onkologinėms ligoms.

• Kartu su juoduoju beržo grybu negalima vartoti mielių ir mielinių produktų, o ypač su

cukrumi, kokiuose produktuose jis bebūtų. Suprantama, jog neleistina ir gerti alkoholį.

• Vartojant juodąjį beržo grybą būtinai reikia laikytis dietos, kurią sudaro pieno produktai

(tik rauginti) ir vaisiai bei daržovės, iki minimumo sumažinti mėsos ir gyvulinių riebalų kiekį, atsisakyti aštrių patiekalų bei prieskonių. Draudžiama gerti bet kokius alkoholinius gėrimus.

Šių taisyklių laikosi ne kiekvienas, todėl ir gydymas būna ne itin efektyvus, o kartais

apskritai nepasiekiama teigiamų rezultatų.

Aš sąmoningai nepateikiu labai sudėtingos juodojo beržo grybo biologiškai aktyvių medžiagų formulės. Grybo sudėtyje yra tiek daug medžiagų, jų junginiai tokie sudėtingi, kad eilinis skaitytojas vargu ar susigaudytų. Pasakysiu taip: sudėties unikalumą lemia įvairių medžiagų biosintezė su beržo tošimi ir medienos ligninais.

Sibire yra tokių sričių, kurių senieji gyventojai reguliariai vartoja juodąjį beržo grybą. Jie yra sveiki kaip ridikai, tose srityse žmonės net nežino, kas yra vėžys.

Juodojo beržo grybo nuovirai ir antpilai labai gerai veikia sunkius ligonius – pagerėja jų savijauta, apmalšta skausmai. Jie naudojami įvairios lokalizacijos vėžiui gydyti, jeigu nerekomenduojama operacija ar radioterapija. Antpilas pagerina bendrąją ligonių būklę, stabdo metastazių vystymąsi.

Visi onkologiniai ligoniai, nutarę vartoti juodąjį beržo grybą, turi įsisąmoninti:

1. Tai, ar pavyks gauti gerų gydymo rezultatų ir ar sveikatos pagerėjimas bus stabilus, priklauso nuo pradinės ligonio būklės ir nuo gydymo juoduoju beržo grybu trukmės.
2. Juodojo beržo grybo poveikį galima suskirstyti į dvi fazes:

I fazė – prasideda gana greitai, per 1-4 savaites (išskyrus ypač sunkius ligonius), o vėliau ligonio savijauta ir būklė jau sparčiai gerėja.

II fazė – išryškėja po 1,5-2 metų. Auglys didėja gerokai lėčiau, sumažėja polinkis į metastazių išplitimą.

       3. Kai ligonis ilgą laiką vartoja juodąjį beržo grybą, daug lėčiau senka jo jėgos, susilpnėja vėžinės intoksikacijos reiškiniai, gerokai rečiau vargina skausmai, o kartais jie ir visai išnyksta.

Ilgalaikis gydymasis juoduoju beržo grybu padeda ilgiau išgyventi, nei, tarkime, sergantiems IV stadijos vėžiu, kurie juoduoju beržo grybu gydosi trumpai.

       4. Juodasis beržo grybas efektyvus gydant sergančiuosius IV stadijos plaučių, stemplės, krūties, virškinamojo trakto, skrandžio vėžiu.

       5. Pagerėjimas, išryškėjęs ilgą laiką vartojant juodąjį beržo grybą, yra stabilesnis ir ilgiau trunka, rečiau atsiranda auglio metastazių, nors liga jau būna gerokai pažengusi.

       6. Tiems skrandžio vėžiu sergantiems ligoniams, kuriems periodiškai pasireiškiakraujavimas, rekomenduojama gydymą juoduoju beržo grybu derinti su spiritiniu rūgties gyvatžolės šaknų antpilu. Sumaišyti po 3 šaukštus juodojo beržo grybo ir rūgties gyvatžolės šaknų, užpilti 0,5 litro degtinės ir palaikyti 2-3 savaites. Gerti po 1 šaukštą 3-6 kartus per dieną. Sergantys IV stadijos vėžiu taip turėtų gydytis ne trumpiau kaip 1-2 metus.

       7. Sergantiems gerklų vėžiu, kilus uždegimui po gerklų ar skydliaukės operacijų, paūmėjus būklei po radioterapijos gerklų srityje tikslinga naudoti juodojo beržo grybo ekstraktą skalavimams, o dar geriau būtų gauti tokį aerozolį. Tinka daryti inhaliacijas: 40 g juodojo beržo grybo ekstrakto įpilama į 200 ml vandens. Tokio gydymo kursą sudaro 10 procedūrų, trunkančių po 5-6 minutes. Dažniausiai jau po 5 inhaliacijų pagerėja bendra savijauta, pranyksta skausmai gerklų srityje, praeina disfagija, pagerėja miegas ir kvėpavimas, atsiranda apetitas, žmogus jaučiasi daug geriau. Juodojo beržo grybo aerozolio veikimas gydant gerklų ligas būna toks efektyvus, kad kartais gerklų uždegiminius procesus pavyksta įveikti vien juo.

       8. Juodojo beržo grybo antpilo gaminimas namų sąlygomis Išdžiovintus juodojo beržo grybo gabalus užpilti karštu (ne karštesniu kaip 50 ^oC) vandeniu ir palaikyti 4-5 valandas. Paskui išmirkusius gabalus sutarkuoti arba sumalti mėsmale. Susmulkintą grybą vėl reikia užpilti ne karštesniu kaip 50 ^oC vandeniu, panaudojant ir tą, kuris buvo nupiltas mirkant grybo gabalus pirmąjį kartą. Proporcija: 1 dalis susmulkinto grybo – 5 dalys vandens. Dabar kambario temperatūroje reikia laikyti 48 valandas, po to perkošti, nuspausti. Tirščių neišmeskite, juos panaudosite nakčiai uždėdami kompresą ant auglio vietos. Tokio antpilo reikia gerti kasdien, ne mažiau kaip tris stiklines per dieną likus 0,5-1 valandai iki valgymo. Jis tinka visų rūšių augliams gydyti. Kadangi antpilą galima laikyti ne ilgiau kaip keturias paras (paskui surūgsta), tai ir gaminti jo reikia atitinkamą kiekį. Dažniausiai imama 100 g juodojo beržo grybo ir 0,5 litro vandens. Jeigu auglys yra mažajame dubenyje (prostatos, tiesiosios žarnos vėžys), papildomai prieš miegą ir anksti ryte reikia daryti šiltas mažas klizmutes – po 50-100 ml antpilo.

   9. Sergant tokiomis ligomis, kurių metu organizme kaupiasi skysčiai (pilvo srities ascitas

sergant kepenų ligomis bei susiformavus jose augliui, skysčio kaupimasis pleuros srityje sergant plaučių ligomis ar atsiradus augliui plaučiuose ir t.t.), reikia gerti dvigubai stipresnį antpilą (200 g juodojo beržo grybo užpilti 500 ml vandens), bet jo kiekis turi būti dukart mažesnis, t.y. po 100 ml 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Sudėtingais atvejais, ypač kai pažeisti inkstai (dėl įvairių priežasčių nuolat sutrikusi jų filtravimo funkcija), irgi reikia gerti dvigubai stipresnį antpilą, bet po gurkšnelį per visą dieną, t.y. mažais gurkšneliais per dieną išgerti 300 ml antpilo.

Toks koncentruotas juodojo grybo antpilas kartais gali sukelti arterinio kraujospūdžio sumažėjimą. Jeigu dėl kraujospūdžio sumažėjimo pablogėja savijauta arba jis nukrinta per žemai, reikia gerti antpilą, pagamintą iš 1 dalies juodojo beržo grybo ir 5 dalių vandens (100 g grybo ir 0,5 litro vandens).

Receptų su juoduoju beržo grybu yra daugybė. Paminėsiu tik pačius geriausius:

1. Sergant gastritu, skrandžio opa virti juodojo beržo grybo arbatą: plonai pridrožti grybo gabalėlių, 2 šaukštelius užpilti 0,5-0,7 litro virinto vandens (50-60 ^oC temperatūros), palaikyti per naktį termose. Gerti kaip arbatą 30-60 minučių prieš valgį 3 kartus per dieną. Tokia arbata ne tik gydo, bet ir yra puiki onkologinių ligų profilaktikos priemonė. Beje, ji gydo ne tik virškinamojo trakto ligas. Patikėkite, ji tūkstančius kartų naudingesnė ir efektyvesnė už įvairiausias importines arbatas bei maisto papildus, kuriuos mums įkyriai perša gydytojai ir farmacininkai.

         2.  Labai geras priešvėžinis antpilas, kuris ypač tinka karščiuojantiems ligoniams:

Juodasis beržo grybas – 5 dalys

Ajero šaknys – 1 dalis

Susmulkinti, užpilti termose 60 ^oC virintu vandeniu, palaikyti 8-12 valandų, perkošti. Į perkoštą karštą antpilą įberti 1 šaukštą medetkų žiedų, palaikyti dar 45 minutes, perkošti. Gerti po 100-150 g prieš valgį ir po jo 1-3 mėnesius. Per dieną išgerti 0,5-1 litrą antpilo. Temperatūra būtinai turėtų nukristi, o jeigu ne, reikia griebtis spiritinio eleuterokoko antpilo arba kitų priemonių.

Labai efektyvus priešvėžinis mišinys:

100 g juodosios tuopos pumpurų

100 g beržo pumpurų

100 g juodojo beržo grybo

100 g susmulkintų alijošiaus lapų

100 g debesylo šaknų

100 g medaus

1 litras 40-50^o degtinės

Viską sumaišyti, supilti į stiklainį, uždaryti hermetiškai metaliniu dangteliu ir, uždėjus ant dangtelio 2-3 kg svorį, užkasti į žemę 0,7-1 metro gylyje. Palaikyti 30 dienų.

Gerti po 1 šaukštą 1 valandą prieš valgį 3 kartus per dieną. Niekuo neužsigerti ir neužkąsti. Kai suvartosite visą mišinį, padarykite mėnesio pertrauką. Jos metu gydykitės kitokiais augaliniais priešvėžiniais preparatais. Kursą kartokite 5 kartus per metus.

      4.Per žmones keliauja daug šio recepto modifikacijų ir variantų, dažniausiai kiekvienas daro kaip išmano. Čia pateiksiu patį veiksmingiausią, ilgametės praktikos patikrintą. Jis dažniausiai naudojamas kaip papildoma sergančiųjų IV stadijos vėžiu gydymo priemonė, jau po chemoterapijos, spindulinio gydymo, operacijos. Tinka jis ir tada, kai bet koks oficialus gydymas jau pavėluotas, kai medikai nebesiima gydyti ir nesuteikia jokių vilčių.

 a) 200 g susmulkinto juodojo beržo grybo užpilti termose 0,5 litro virinto vandens (ne karštesnio kaip 60 ^oC), palaikyti 48 valandas, perkošti, nuspausti.

 

b) 100 g pušies pumpurų

100 g erškėtuogių vaisių (susmulkinti)

5 g džiovintų pelynų

20 g jonažolių

20 g kraujažolių

10 g saldymedžio šaknų (susmulkinti)

Mišinį užpilti 2 litrais šalto švaraus vandens, palaikyti 2-8 valandas, o paskui pakaitinti vandens vonioje 2 valandas. Po to indą šiltai apvynioti ir, palaikius taip 24 valandas, perkošti, nuspausti.

 c) sumaišyti “a” ir “b” komponentus, pridėti 200 g alijošiaus sulčių, 250 g konjako, 500 g medaus. Gerai išmaišyti, kad ištirptų medus. Laikyti 1-3 dienas.

Gerti: 6 dienas po 1 šaukštelį 3 kartus per dieną 2 valandas prieš valgį. Vėliau gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną 1 valandą prieš valgį.

Vartoti: bent 2-3 savaites, o ilgiausiai – 2-4 mėnesius. Vartojimo trukmė priklauso nuo ligos sudėtingumo. Paskui padaryti 2-3 savaičių pertrauką. Jos metu vartoti kitas natūralias priešvėžines priemones. Per metus gydymo kursą reikėtų pakartoti 5 kartus.

Kadangi juodasis beržo grybas neturi citostatinių (slopinančių vėžinius auglius) savybių, jį būtina vartoti kartu su augalais, kurie pasižymi būtent tokiomis savybėmis – mauda, kurpele, nuodingąja nuokana ir kitais. O geriausiai tinka artimi juodojo beržo grybo “giminaičiai” – šiitake, paprastoji poniabudė, musmirė, kempininiai grybai.

 Receptai kiekvienai dienai – gydymui ir profilaktikai

1. Juodojo beržo grybo spiritinis antpilas

Pusę stiklinės sutarkuoto grybo suberti į tamsaus stiklo butelį ir užpilti ½ stiklinės karšto

(60 ^oC) virinto vandens. Palaikyti 8 valandas, po to iki viršaus pripilti 13-14^o stiprumo portveino ar raudonojo sauso vyno ir laikyti 2 savaites. Šio antpilo gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną po valgio, jei vargina kokios nors virškinamojo trakto problemos.

         2. Tonizuojanti ir visą organizmą stiprinanti arbata

1 šaukštelis susmulkinto juodojo beržo grybo

2 šaukštai juodųjų serbentų lapų

2 šaukštai žemuogių lapų

Mišinį užpilti 1 litru virinto vandens (60^o), palaikyti per naktį termose. Gerti kaip šaltą

arbatą po 150-200 ml 3-4 kartus per dieną valandą prieš valgį arba praėjus 1-1,5 valandos po valgio.

       3. Stiprinančios, gydomosios vonios sergantiems nervų ir odos ligomis

juodųjų serbentų lapų

beržo lapų

ramunėlių

lakišiaus

Sumaišyti komponentus lygiomis dalimis, užplikyti kaip arbatą, į antpilą įberti juodojo

beržo grybo (1 stiklinę į 5 stiklines vandens). Vonioje pagulėti 20-30 minučių kas antrą dieną.

    4. Kitoks tokio pat pobūdžio receptas

juodųjų serbentų lapų

buožainių žolės

erškėčio lapų

juodojo beržo grybo antpilo (1:5)

Gaminti ir naudoti kaip 3 recepte.

     5. Odos ligos (įskaitant ir psoriazę)

Reikia gana ilgai gerti dilgėlių ir juodojo beržo grybo antpilą. Šaukštą dilgėlių užplikyti stikline verdančio vandens, palaikyti kol atauš, perkošti. Paskui įpilti 1 šaukštą juodojo beržo grybo antpilo (1:5). Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

1. Yra daugybė tepalų, skirtų psoriazei ir kitoms odos ligoms gydyti, kurie gaminami naudojant vertingąjį juodąjį beržo grybą. Tačiau tepalai su šiuo grybu veiksmingai padeda tik tada, kai gydymas jais derinamas su juodojo beržo grybo antpilo gėrimu ilgą laiką.

• Dvejus metus reguliariai gerti juodojo beržo grybo antpilą (1:5) – po 50 g 3 kartus per dieną praėjus valandai po valgio. Gerti 3 mėnesius, paskui padaryti 7 dienų pertrauką, ir t.t.

• 3 šaukštus juodojo beržo grybo antpilo (2:5) užsigerti pašildytu tikro kaimiško sviesto ir bičių pikio mišiniu (250 g sviesto ir 75 g pikio kaitinti vandens vonioje 2 valandas). Kaskart prieš geriant sviestą reikia pašildyti. Puikiai padeda sergantiems plaučių vėžiu, tuberkulioze, psoriaze, įvairiomis virškinamojo trakto ligomis, skrandžio ir žarnyno opomis, malšina stiprų galvos skausmą, padeda moterims įveikti daugelį problemų.

• Juodojo beržo grybo antpilas (2:5) + 2 šaukštai barsuko (žąsies) taukų + 2 lašai beržo deguto.

Sumaišyti, gerti 3 mėnesius, padaryti 7 dienų pertrauką, ir t.t. Padeda sergantiems ankstesnėje pastraipoje išvardytomis ligomis.

1. Tepalas psoriazei ir kitoms sunkioms odos ligoms gydyti

Vištos taukų – 1 stiklinė

Beržo deguto – 2 šaukštai

Juodojo beržo grybo (sutrinti į miltelius) – ½ stiklinės

Ūkinio muilo (natūralaus) – 2 šaukštai

Kalcinuotosios (techninės) sodos – 1 šaukštelis

3 švieži kiaušinio tryniai

Gyvulinės tulžies – 2 šaukštai

Taukus išlydyti, perkošti, ataušinti iki 50 ^oC, paeiliui (kaip išvardyta recepte) sudėti

juodąjį beržo grybą, degutą, muilą, trynius, sodą, tulžį. Kad geriau “kvepėtų”, įpilti 1 šaukštą kėnių aliejaus arba arbatmedžio aliejaus, arba rožių aliejaus, arba levandų aliejaus – kurio nors vieno iš jų.

Paskui mišinį 20 minučių kaitinti vandens vonioje. Tuo metu melstis Mergelei Marijai daug kartų kartojant savo vardą.

Pažeistas vietas patepti tepalu 3 valandas prieš miegą. Rytą nuplauti pieno išrūgomis.

• Maudytis kartą per savaitę su degutiniu arba ūkiniu muilu, o po maudynių kūną apiplauti garstyčių vandeniu (1 šaukštą garstyčių miltelių išmaišyti 6 litruose vandens).

Pakartosiu dar kartą: tepalų ir visokiausių antpilų yra be galo daug, aš čia vardiju tik geriausius, veiksmingiausius, praktikos patikrintus.

• Rusijoje pagamintą vaistinį preparatą “Befunginą” (juodojo beržo grybo ekstraktą) galima beveik taip pat sėkmingai vartoti, kaip ir natūralų grybą.

Kiti kempininiai grybai (“velnio kanopos”)

 

Jų nesuskaičiuojama daugybė. Nuodingųjų tarp jų nėra, kai kurie iš jų valgomi, kiti – nevalgomi. Tarp pastarųjų yra ir gydomųjų grybų. Vieną iš jų – juodąjį beržo grybą – jau aptarėme.

Šių grybų vaisiakūnį sudaro tokia kieta kempinė, kad peiliu jos įveikti neįmanoma, o ir kirviu tenka iš peties pasidarbuoti.

Nuo senų laikų, kol dar nebuvo išrasti degtukai, žmonės naudojo kempininius grybus vietoje pinties (matyt, iš čia kilęs ir kitas jų pavadinimas – pintys), mat gerai išdžiovinti jie užsidega nuo titnagu įskeltos kibirkšties.

• Valgomieji kempininiai grybai: valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus);

žvynuotoji skylėtbudė (Polyporus squamosus); ąžuolinė kepenė (Fistulina hepatica) – 100 g šio grybo yra tiek vitamino C, kiek jo mūsų organizmui reikia per dieną.

Visus šiuos kempininius grybus galima valgyti tik labai jaunus.

• Nevalgomųjų kempininių grybų yra labai daug, apie juos plačiau nekalbėsime.

• Gydomieji kempininiai grybai (kiti).

• Beržo pintis (Piptoporus betulinus). Šio grybo kepurėlė yra pumpuro arba suplotos kanopos formos, į pagrindą siaurėjanti.

Beržo pinties nuoviras vartojamas sergant skrandžio vėžiu.

Vieną šaukštą džiovinto susmulkinto grybo užplikyti 1 stikline verdančio vandens ir, supylus į sandariai uždengiamą indą, pusvalandį pakaitinti vandens vonioje. Paskui palaikyti 10 minučių kambario temperatūroje, kad pravėstų, ir perkošti.

Gerti po ¼ stiklinės 3-4 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Šį nuovirą reikia gerti ilgai.

• Maumedinė pintis (Phellinus hartigii) dažniausiai parazituoja ant sibirinių maumedžių,

kedrų.

Šį grybą yra aprašęs rusų medicinos pradininkas, asmeninis Jekaterinos II gydytojas Maksimovičius-Ambodikas. Nuo medžio žievės ar kelmo jį galima atplėšti tik tada, kai pintis gerai išdžiūsta ir joje atsiranda įtrūkimų. Reikia atsargiai nuimti viršutinę luobelę, o kempinę saulėtomis dienomis džiovinti ore 2-3 savaites, kol ji pabals. Paskui sutrinti į miltelius.

Plačiausiai šios kempinės savybes yra aprašęs Romos imperijos gydytojas Galenas, gyvenęs II mūsų amžiaus šimtmetyje. Jis pastebėjo, jog šis grybas puikiai laisvina vidurius ir valo virškinamąjį traktą, apsaugo nuo vidurių užkietėjimo, užsikimšimų, sukietėjimų, auglių. Jis išvalo iš žarnyno lipnias ir tirštas sankaupas bei kirmėles, skatina šlapimo išsiskyrimą, neleidžia žarnyne kauptis dujoms, padeda sergantiems akių ligomis, nuoalpiu dėl blogo skrandžio darbo, šienlige,  gelta, gimdos ligomis, varginamiems dusulio su karkalais, įsisenėjusio sąnarių skausmo.

Štai koks ilgas sąrašas mus pasiekė dar iš senovės laikų.

1879 metais iš Rusijos į užsienį buvo parduota apie 8 tonas džiovintos kempinės! Prekyba šiuo grybu klestėjo valdant carui Ivanui Rūsčiajam, šimtai pūdų šio grybo keliaudavo į Švediją, Kiniją, Persiją bei kitas šalis.

O kai atsirado cheminių vaistų, šį grybą visi pamiršo. Tik Sibire, Altajuje išliko žiniuonių receptai. Jiems reikia dėkoti, kad išsaugojo unikalų vaistą, kurį dabar aktyviai vartoja Kinijos, Japonijos gyventojai. Beje, nenuskriausdami ir mūsų. Kaip visada – mūsų mums grąžina…

Šiandien maumedine pintimi gydomos šios ligos:

-        plaučių uždegimai, pleuritai, lėtiniai bronchitai, plaučių sarkoidozė, tuberkuliozė;

-        infekcinės ligos (gripas, virusinės ligos, ŽIV);

-        inkstų ir kasos ligos;

-        kepenų ligos: hepatitai, kepenų cirozė;

-        skydliaukės ligos;

-        vidurių užkietėjimas, disbakteriozė, kitos virškinamojo trakto ligos;

-        apsinuodijimai, be to, vartojama norint pašalinti iš organizmo nuodingąsias medžiagas;

-        vartojama norint suliesėti (kartu su japonišku grybu šiitake);

-        onkologinės ligos – nepiktybinės ir piktybinės (kartu su kitais grybais);

-        grybo milteliais barstomos pūlingos žaizdos ir opos.

Kaip šis grybas paruošiamas vartojimui, pakalbėsime vėliau.

Virškinamojo trakto valymas

Maumedinės pinties miltelius reikia pradėti vartoti nuo labai mažų dozių – 1 cm miltelių ant peilio galiuko. Pradžioje geriama 1 kartą per dieną (prieš miegą). Jeigu po kelių dienų nepaleidžia vidurių, tokią pat dozę galima išgerti dar ir rytą. Kiekvieno žmogaus organizmas reaguoja individualiai, tad ir dozę reikia pasirinkti sau tinkamą, t.y. ją didinti ar mažinti atsižvelgiant į tai, kaip reaguoja viduriai. Jeigu tuštinatės 1-2 kartus per dieną, viskas gerai; jeigu dažniau – miltelių dozę reikia mažinti.

• Spiritinis antpilas vidiniam vartojimui gaminamas iš 5 g džiovintos maumedinės pinties miltelių ir 150 ml degtinės. Palaikyti užpiltą 2 savaites.
• Išoriniam naudojimui 10 g džiovinto grybo užpilti 150 ml degtinės ir laikyti tiek pat.
• Gaminant aliejinį antpilą 5 g džiovinto grybo užpilti 150 g pašildyto alyvuogių aliejaus ir laikyti tamsioje vėsioje vietoje 7 dienas. Paskui galima laikyti šaldytuve.

Norintiems suliesėti

Reikia protingai derinant vartoti maumedinę pintį, kuri auga tik Rusijoje, ir japonišką

grybą šiitake, kuris auga ne tik Japonijoje, bet ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Apie sensacingas šiitake savybes pakalbėsiu atskirai, o kartu pateiksiu ir kitokių liesėjimo receptų.

Susiformavo tokia nuomonė, kad storuliai todėl stori, jog nuolat persivalgo, o liesieji linkę badauti ir taupyti maisto sąskaita. Teisybės čia yra tik dalelė. Viskas, mielieji mano, priklauso nuo to,  aktyvi ar pasyvi jūsų hormonų sistema:  kepenys, skydliaukė, antinksčiai. Šiam trejetui “diriguoja” skydliaukė. Tai ji lemia, kad storulių kepenys yra “tingios”, neaktyvios, o liesųjų – tikras “atominis reaktorius”, kuriame viskas sudega kur kas greičiau nei įsisavinama. Kaip žmonės sako, “nuo stalo – į tualetą”. Skydliaukės tiroksinas reikalingas kepenims, kad jos galėtų atkurti savąsias ląsteles, t.y. be skydliaukės kepenys negali normaliai funkcionuoti. Plačiau apie šiuos procesus galite pasiskaityti autoriaus knygoje rusų kalba “Skydliaukės valymas ir gydymas”, kurią 1999 m. išleido Maskvos leidykla “Oniks”, 2004 m. – Sankt Peterburgo leidykla “Respeks”.

Be to, kepenys – ilgai augantis ir besivystantis organas. Jos labai palaipsniui “lavina” savo aktyvumą ir gebėjimą nepriekaištingai atlikti visas funkcijas, tad galutinai susiformuoja tik maždaug 11 žmogaus gyvenimo metais. Fermentai, kuriuos gamina kepenys, irgi įgyja aktyvumą ir gebėjimą atlikti funkcijas tik laikui bėgant. Pavyzdžiui, vaikų organizmo gebėjimas skaidyti baltymus susiformuoja iki 5-6 metų. Vaikų kepenų fermentai skaido baltymus ir angliavandenius (padedant skydliaukės, kuri irgi lėtai auga ir “mokosi”, fermentams) tik iki riebiųjų aminorūgščių, kurias kepenys vėl lengvai įsisavina, paversdamos jas riebalų ląstelėmis. Štai kodėl mūsų vaikai iki 4-5 metų būna apvalučiai storuliukai. O kalti mes patys, nes per anksti pradedame jiems duoti daug mėsos ir krakmolo turinčių produktų. Kadangi jie neįsisavinami, tampa ankstyvųjų diatezių, dermatitų, egzemų ir kitokių odos problemų priežastimi, o kartais net paskatina diabeto vystymąsi, lemia kepenų funkcijos sutrikimus, lėtines slogas, bronchitus, persišaldymo ligas.

Neaktyvios suaugusiųjų kepenys elgiasi taip pat – viską paverčia riebalais, net pačios kartais virsta “lašinių gabalu”, ir iš čia įvairiausios liūdnos pasekmės.

Moterų kepenys “užmiršta”, kad reikia gaminti fermentus, po hormonų sukrėtimų gimdymo metu, atėjus “hormonų štilio” metui. Būtent dėl to po gimdymo moterys pilnėja, prasidėjus klimakteriniam laikotarpiui storėja ir pradeda sirgti įvairiausiomis ligomis.

Bet kokiais moterims brukte brukamais “liesinančiais” preparatais stengiamasi sudeginti jau susidariusias riebalų sankaupas. Ir niekam nešovė į galvą, kad reikia stimuliuoti endokrinines liaukas – skydliaukę, kepenis, antinksčius. Tačiau pirmiausia reikia, kad šios liaukos bent jau būtų sveikos, išvalyti iš jų šlakus ir riebalus, o tik paskui stimuliuoti.

Pasirodė, kad šiuos organus labai gerai valo ir skatina aktyvią jų veiklą… grybai. Būtent šiam tikslui Kinija ir Japonija perka iš Rusijos retus ir kempininius grybus.

Jeigu maitinsitės vegetariškai ir vartosite šiuos grybus, ilgalaikė sėkmė – užtikrinta!

Japonijoje labai populiarus liesėjimo receptas

Grybo šiitake – 2 dozės (1 dozė – 1 cm ant peilio galiuko)

Maumedinės pinties – 1 dozė.

Tokį miltelių mišinį reikia praryti su 100 ml šilto vandens rytą ir vakare 20-30 minučių prieš valgį.

• Norint išsivaduoti iš intoksikacijos ir palengvinti kepenų darbą, labai tinka valgio metu 1-

2 kartus per dieną išgerti po šaukštelį margainio sėklų. Margainis naudingas visiems, nes kiekvienas savo kepenyse nešiojamės visokių “civilizacijos” nuodų…

• Išvalius virškinamąjį traktą bei kepenis šio recepto reikėtų nepamiršti 1-3 mėnesius

(viskas priklauso nuo pradinio svorio). Kad būtų sugrąžinta visavertė ir sveika visų organizmo gyvybinių jėgų pusiausvyra, mėnesį laiko reikėtų gerti rūgusio pieno gėrimą kurungą, padedantį atgaivinti žarnyno mikroflorą. Kurungoje yra bene geriausiai pasaulyje parinktas apie 90 naudingųjų mikrobų derinys. Kituose panašiuose gėrimuose jų tebūna 2-3.

Apie kurungą papasakosiu knygos pabaigoje, nes šis gėrimas tikrai to vertas.                    

Maumedinė pintis ir onkologinės ligos

Abu žemiau pateikiami receptai labai populiarūs Japonijoje (beje, kaip pas mus receptai su juoduoju beržo grybu).

Pirmasis receptas:

5 g džiovintų paprastųjų poniabudžių (apie šiuos grybus, mūsų miškų stebuklą, papasakosiu vėliau)

5 g džiovintų valgomųjų bobausių

5 g džiovintų maumedinių pinčių

Šį grybų mišinį užpilti 1 litru raudonojo sauso vyno, ne silpnesnio kaip 13%, palaikyti tamsoje 2 savaites. Gerti po 30 g prieš miegą (bet nevalgius). Kursas – ne trumpiau kaip 3 mėnesiai. Aš rekomenduoju vartoti šį mišinį kompleksiniame vėžinių ligų gydyme pačioje gydymo pradžioje arba pabaigoje (viskas priklauso nuo ligos sudėtingumo).

Antrasis receptas:

5 g džiovintų grybų šiitake (tai irgi viena iš kempininių grybų rūšių)

5 g džiovintų grybų reiši (kempininių grybų rūšis, apie šį grybą kalbėsime atskirai)

5 g džiovintų maumedinių pinčių

Šį grybų mišinį užpilti labai silpna ryžių degtine (jau galima nusipirkti didžiuosiuose prekybos centruose). Gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Jeigu ryžių degtinės nepavyks gauti, galima daryti antpilą su sausu vynu.

Sergantieji kepenų vėžiu, kai situacija labai sudėtinga, gali vartoti šių gerai sumaišytų miltelių mišinį po 1 cm ant peilio galiuko. Gerti irgi 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį ir užsigerti vandeniu. Prieš geriant grybų miltelius reikia išgerti 1 šaukštelį (jeigu viduriai neužkietėję) arba 1 šaukštą (jeigu viduriai užkietėję) linų sėmenų aliejaus. Tik būtina įsitikinti, kad aliejus nė kiek nekarstelėjęs, kartus aliejus – nuodai!

JAPONIŠKAS GRYBAS ŠIITAKE – XXI AMŽIAUS

NATŪRALIOSIOS MEDICINOS VILTIS

Duok, Dieve, kad ši viltis nebūtų apgaulinga – mums visiems labai reikia nišos, pro kurią galėtume išsiveržti iš šio vis labiau žlungančio pasaulio.

Šis grybas Kinijoje ir Japonijoje žinomas jau daugiau kaip 2 tūkstančius metų. Lotyniškas jo pavadinimas – Lentinus edodes, japoniškas – Shiitake, She-tah-key.

Šiandien šiitake – pasaulinė sensacija, apie kurią per metus paskelbiama per 4 tūkstančius publikacijų. Pasakojimai apie šį grybą net pritemdė ženšenio šlovę.

Jau pirmieji išsamūs šiitake tyrimai, atlikti Japonijoje ir Amerikoje, atskleidė nemažai sensacingų duomenų:

1)     šiitake atrastos neįtikėtinos “panašios į virusus dalelės”, kurios buvo pavadintos “grybo fitoncidais”. Jos lengvai prasiskverbia į bet kokius virusus ir juos sunaikina. Nieko panašaus lig tol pasaulio mokslas nežinojo. Tyrimai tebesitęsia ir, manau, mūsų dar laukia ne vienas sensacingas pranešimas.

Šie “grybo fitoncidai” gali kovoti beveik su visų rūšių virusais: herpeso, hepatito, netgi AIDS. Jau pasiekta praktiškų rezultatų kovoje su citomegalovirusu ir kitais. Tokijo imunologijos instituto mokslininkai, tyrinėjantys AIDS gydymo perspektyvas, rengia dar vieną sensaciją – iš šiitake pagamintus vaistus nuo šios amžiaus bėdos, kurie, tikimasi, bus veiksmingesni už visus iki šiol žinomus.

2)     grybe šiitake atrasta ir naujų, iki šiol nežinomų polisacharidų, tokių kaip lentinonas, labai kryptingai veikiantis vėžinius darinius.

Juos atradęs japonų mokslininkas Ikekava mano, jog būtent jie užtikrina labai efektyvų auglių gydymą. Atliktų bandymų duomenimis, 6 iš 9 pelių buvo išgydytas vėžys.

Net nedidelės polisacharido lentinono dozės labai aktyviai slopina auglius. Pavyzdžiui, 1 kg svorio taikyta 0,5 mg dozė 80% pelių paveikė taip, kad sarkomos tipo vėžys smarkiai regresavo, o 1mg/kg doze pavyko visiškai sustabdyti auglių vystymąsi visais atvejais.

Tyrimai parodė, jog lentinonas skatina T limfocitų veiklą, o šie, savo ruožtu, suteikia aktyvumo makrofagams. Pastarieji, pasitelkę fermentą perforiną, sunaikina svetimas organizmui ląsteles. Būtent perforinas padaro angelę svetimos ląstelės membranoje, iš ląstelės išteka skystis, todėl ji galiausiai žūva.

Tai itin vertingas atradimas. Japonų profesorius Goro Čichara dar 1998 metais aršiai kritikavo vėžinių auglių gydymą agresyviais cheminiais preparatais. Jis įrodė, kad būtent lentinonas paskatina perforino gamybą organizme, o šis ne tik sunaikina vėžinius darinius, bet ir gana ilgai palaiko apsauginių organizmo jėgų aktyvumą.

• Šiitake – visiškai nenuodingas grybas, puikiai derantis su bet kuriais vaistais, išskyrus aspiriną ir kurpelės tinktūrą. Kurpelė liaudies medicinoje vartojama panašiai kaip mauda, tik ji keletą kartų stipresnė už maudą ir labai veiksminga gydant sunkių formų vėžį.

• Nereikia maišyti restoranų delikateso šiitake (auginamo ant alksnių ir bukų) ir gydomojo grybo. Deja, apsukrūs pirkliai neretai kvailina žmones. Net Rusijoje gydomuosius grybus šiitake nedideliais kiekiais augina 1-2 gamintojai. Gydymui naudojami Japonijoje pagal specialias technologijas išauginti grybai. Jie auginami tik ant kaštonų, pagal labai seną ir sudėtingą technologiją.

Ką gydo šiitake?

1. Užkerta kelią vėžinėms ligoms ir nepiktybinių navikų formavimuisi.

2. Gydo piktybinius ir nepiktybinius navikus.
3. Gydo daugelį virusinių ligų: herpesą, hepatitus, gripą, AIDS.
4. Pašalina iš organizmo cholesteriną, ir kraujospūdis vėl būna normalus.

Maskvos kardiologijos tyrimų centre atliekant tyrimus, kuriems vadovavo žymūs japonų specialistai, gauta stulbinančių rezultatų: praėjus 5 valandoms po vienintelio grybo šiitake antpilo arba spiritinės tinktūros vartojimo toksiškas kraujo serumas “jau nebegalėjo kaupti cholesterino”. Dar geresnių rezultatų pasiekta vartojant grybą reiši (apie jį papasakosiu vėliau).

5. Slopina patogeninę mikroflorą organizme.
6. Gydo bet kokius uždegimus – inkstų, kepenų, kasos ir t.t.
7. Padeda kovoti su žemesniaisiais grybeliais.
8. Užgydo virškinamojo trakto erozijas ir opas.
9. Geriau už kitus žinomus preparatus stiprina imunitetą.
10. Gydo neurologines ligas – epilepsiją, psichikos sutrikimus.
11. Gydo insulto ir infarkto pasekmes.
12. Skystina kraują, rekomenduotinas esant mazginiam venų išsiplėtimui.
13. Gydo autoimunines ligas – raudonąją vilkligę, sklerodermiją.
14. Gydo kraujo ir limfos ligas.
15. Gydo išsėtinę sklerozę (naudojant specialų kompleksą).
16. Gydo tokius nepiktybinius navikus kaip mastopatija, fibromos, miomos, prostatos adenoma, lipomos.

 

Man, kaip knygos autoriui, pastarasis punktas labai įdomus. Mat įprasta, kad makrofagai “ryja” svetimas, vėžines, ląsteles. Į nepiktybines jie reaguoja kaip į savas, tad su jomis nekovoja. Todėl ir sakoma, kad nepiktybinius auglius labai sunku gydyti. Oficialioji medicina juos be gailesčio operuoja, pašalina, taip kastruodama ir vyrus, ir moteris… Liaudies medicinos priemonėmis nepiktybiniai augliai gydomi ilgai ir atkakliai, bet ne visada sėkmingai. Mat kantrybės dažniausiai pritrūksta pacientams.

Lentinono poveikis kelia tikrą nuostabą, nes netelpa į šiandieninio mūsų imuninės apsaugos suvokimo ribas. Ir tai dar kartą patvirtina, jog tebesame ilgame nesibaigiančio savęs pažinimo kelyje, o ką jau kalbėti apie globalinių problemų suvokimą.

Ir dar vienas svarbus momentas. Tyrinėjant juodojo beržo grybo ir šiitake cheminę sudėtį, buvo nustatyta, jog jie turi vieną bendrą medžiagą – vandenyje tirpų polisacharidą. Būtent jis padeda organizmui išskaidyti auglius, kurie kartais bando virsti piktybiniais.

Tad nepamirškite, jog puiki vėžio profilaktikos priemonė yra ir mums prieinamesnis juodasis beržo grybas.

• Grybo šiitake vartojimo metodika labai individuali, todėl visais jo vartojimo klausimais geriau kreiptis į knygos autorių.

• Dažniausiai natūropatai ir grybais gydantys žmonės (beje, ir aš) naudoja kelių grybų derinius: šiitake, reiši, meitake, juodojo beržo grybo, poniabudžių, briedžiukų, bobausių, maumedinės pinties, kukurdvelkių, voveraičių, musmirių ir kt.

• Ne specialistui šias kombinacijas sunku suprasti, žinoti jų paskirtį. Jeigu kas nors labai nori savarankiškai išbandyti, geriau vartoti vieną kurį nors grybą.

Kontraindikacijos: nėštumas, kūdikio maitinimas krūtimi, individualus netoleravimas. Nepageidauti duoti antpilų jaunesniems nei 5 metų vaikams!

Kai kurie grybo šiitake veikimo ypatumai (skeptikams)

1. Grybas šiitake netoksiškas. Per 20 metų, kai jis vartojamas gydymui, neaprašyta nė vieno šalutinio poveikio. Todėl šiitake priskiriamas ne vaistams, o mitybos preparatams, papildams. Faktiškai tai yra delikatesinių grybų, tūkstančius metų valgomų Rytuose, komponentas. Mane šis faktas žavi ir kaip žmogų, ir kaip natūropatą, nes jis patvirtina seną tiesą: maistas – mūsų vaistas!

2. Šiitake aktyviai stimuliuoja ląstelinio imuniteto sistemą, ypač ląsteles-kovotojas. Tyrėjai pastebi, jog po šiitake vartojimo padidėja leukocitų, makrofagų, natūraliųjų kovotojų, T kovotojų, limfokinezės aktyvuotų kovotojų. Šis reiškinys susijęs su tuo, kad šiitake stimuliuoja I tipo T kovotojas ir skatina jas išskirti daugiau interleikino 12 (perforino) bei gama interferono.

3. Šiitake sudėtyje esanti aminorūgštis eritodeninas padeda sujungti ir pašalinti iš organizmo cholesteriną. Kanadoje atlikti klinikiniai tyrimai parodė, kad cholesterino kiekis sumažėja net 45%.

4. Šiitake, deja, ne toks veiksmingas gydant smegenų, kraujo vėžį (leukozes, limfomas). Visais kitais atvejais grybas pakankamai efektyvus. Šiitake veiksmingumą šių rūšių vėžio gydyme galima smarkiai padidinti derinant jį su kitais grybais ir specifinėmis natūraliomis priemonėmis, vartojamomis šių rūšių navikams gydyti, t.y. kombinuojant įvairias priemones.

5.  Spaudoje plačiai minimas vienas japonų mokslininkų atliktas tyrimas. Vartodami šiitake po 2,4 gramo per dieną (galima sakyti, valgydami!) per keletą mėnesių visiškai pasveiko (!) 24 pacientai, sirgę įvairiomis vėžio formomis, o dar 29 ligonių augliai sumažėjo 50%. Dažniausiai šiitake greitai pagerina sunkiai vėžiu sergančių žmonių gyvenimo kokybę.

Jeigu vartojant šiitake nepasiekiama teigiamų rezultatų, tai bent jau nė vienu atveju nepastebima ir naviko augimo pagreitėjimo, o taip pat šalutinių poveikių. O to jokiu būdu nepasakysi apie chemoterapiją ar spindulinį gydymą.

• Gaila, bet paciento organizmo atsakas į šiitake priklauso nuo jo genų, t.y. imuninio atsako

genų. Pacientams, kurie tokius IR genus turi, organizmo atsako ilgai laukti netenka:  gerokai paspartėja perforino gamyba, daug aktyvesnės tampa natūraliosios ląstelės kovotojos, padidėja jų skaičius, tad galima tikėtis, jog gydymas bus sėkmingas.

• Geriausiai šiitake tinka kepenų vėžiui gydyti!

Perforiną gamina T limfocitai ir natūraliosios ląstelės kovotojos. Svarbiausias jo privalumas tas, kad jis “padaro skylutes” vėžinėse ląstelėse ir virusuose, o toks prakiurdymas baigiasi jų žūtimi.

Taigi šiitake veikia vėžines ląsteles tiesiogiai ir jas sunaikina, visiškai nepakenkdamas sveikoms ląstelėms. Tuo ir skiriasi grybo šiitake veikimas nuo šiuolaikinių chemoterapijos ir spindulinio gydymo metodų, naikinančių ne tik vėžines, bet ir sveikąsias organizmo ląsteles. Todėl gydant vėžį cheminiais vaistais labai svarbu apsaugoti sveikąsias ląsteles. Reikėtų vartoti po 1-3 dozes šiitake ne mažiau kaip tris mėnesius iš eilės.

• Itin svarbu! Šiitake apsaugo pacientus nuo šalutinio chemoterapijos poveikio: nuo kepenų pažeidimo, kraujavimų, leukocitų gamybos, imuninio atsako sutrikimų, alopecijos (plaukų nuslinkimo).

• Užfiksuota nemažai atvejų, kai sergantiems 3 ir 4 stadijos vėžiu pacientams chemoterapija buvo neefektyvi, o po to, kai kartu pradėtas vartoti ir grybas šiitake, vėžiniai dariniai išsiskaidė, vėliau galima buvo net atsisakyti chemoterapijos (laimė, mąstantys ir suvokiantys gydytojai pasitaikė), pacientai vartojo vien šiitake arba kompleksiškai su kitais grybais, kol visiškai pasveiko.

• Stebėtina, bet tokių laimingų išgijimų japonų gydytojų praktikoje pasitaikė net gydant labai sudėtingą vėžio formą mielomą (čiulpų naviką).

• Kepenys – bene stipriausiai į gydymą šiitake reaguojantis žmogaus organas. Šiitake saugo kepenis net nuo tokio baisaus nuodo kaip anglies tetrachloridas. Japonų gydytojai pateikia duomenis, kad per 4-6 terapijos mėnesius jiems pavyko išgydyti 30% sergančiųjų hepatitu C, kurie tris kartus per dieną vartojo po 2,4 g šiitake.

• Šiitake saugo pacientų kepenis nuo neigiamo chemoterapijos ir alkoholio poveikio.
• Stebėtina ir šiitake savybė gerinti insulino gamybą sergančiųjų cukriniu diabetu organizme! Aprašyta nemažai atvejų, kai vartojant po 2,4 gramo šiitake per dieną pavyko visiškai atsisakyti insulino injekcijų.

Galima daryti išvadą, kad šiitake stabdo antikūnų autoimuninio atsako susidarymą į kasos Langerganso salelių beta ląsteles, su kuriomis ir siejamas I tipo diabeto vystymasis. Tačiau jei dėl autoimuninio proceso arba ilgalaikio dirbtinio insulino vartojimo paciento beta ląstelės visiškai sunaikintos, greičiausiai nėra ko laukti stebuklų ir iš šiitake.

• Visiškai dėsningas ir šiitake veiksmingumas gydant lėtinio nuovargio sindromą. Mat šiam negalavimui būdinga stipri imuninė depresija, kurią sukelia tam tikri virusai.

• Grybo šiitake preparatai buvo kuriami kaip priemonė nuo hipertonijos. Japonų gydytojo M.Tappo nuomone, šiitake išgydomos hipertonijos atvejai susiję su tuo, kad pacientų organizme yra auglių, gaminančių hormonus (adrenaliną, noradrenaliną, aldosteroną, reniną).

• Šiitake veiksmingas ir kitų ligų atveju, pavyzdžiui, hiperlipemijos, galvos skausmų ir kt.
• Aš įsitikinęs, jog gydomasis poveikis gali būti daug geresnis, kai šiitake vartojamas derinant su kitų rūšių grybais, su kitais imunitetą reguliuojančiais preparatais, ypač tais, kurie veikia storosios žarnos mikroflorą (apie puikų preparatą “EM-Kurunga” – knygos pabaigoje), o taip pat preparatais, veikiančiais auglius bei mikroorganizmus, įskaitant ir virusus.

 “Šokantis grybas” – MEITAKE

Lotyniškas pavadinimas – Grifola frondosa.

Natūraliai gamtoje augančių grybų meitake galima aptikti Rytų Kanadoje, JAV, Japonijoje, Kinijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Jie auga ir ant lapuočių, ir ant spygliuočių medžių, galima rasti didelį, iki 30 grybų, pilkai rudą jų būrį. Meitake kepurėlės panašios į šaukštą. Šių grybų patiekalai išsiskiria sodriu, pikantišku skoniu, šiek tiek primenančiu kurapkos mėsos skonį.

O “šokančiu” grybas, matyt, vadinamas juokais. Mat jį radęs grybautojas pats turėjo pradėti šokti iš džiaugsmo tarsi lobį atkasęs. Tikrą lobį, nes senovėje už meitake duodavo tiek sidabro, kiek sverdavo patys grybai…

Meitake “giminaitis” šiitake – be abejonių, nugalėtojas, nes įrašytas į Gineso rekordų knygą. Ir nors meitake gydomosios savybės šiek tiek silpnesnės, vis dėlto “bronzos” jis vertas.

Džiovinti grybai meitake būna pilkos dūmų spalvos ir labiau primena medžių kerpes. Kerpės tai kerpės, bet kodėl meitake toks populiarus tarp Japonijos moterų – nuo geišų iki garbių matronų? Pasirodo, grybo populiarumą lemia keturios jo savybės.

Tad apie viską iš eilės.

• Pirmoji savybė – gebėjimas mažinti kūno svorį.

Dėl šios meitake savybės jis dar vadinamas Japonijos geišų grybu. Viduramžiais trapiosios geišos, užeigų padavėjos, pagal japonų etiketą turėdavo ragauti visus svečiui patiekiamus valgius. Taip norėta įrodyti, kad toje užeigoje niekas neketina suvedinėti sąskaitų su garbingais svečiais. Mat jeigu kas nors įsigeis į prašmatnų patiekalą įdėti nuodų, pirmiausia nukentės niekuo dėta geiša. Gal toks nuolatinis ragavimas ir nebuvo pavojingas sveikatai, bet trapiai figūrai jis tikrai būtų pakenkęs, jeigu ne meitake. Kiekviena geiša visada turėdavo po ranka šio grybo miltelių – arba berdavosi jų į valgį, arba gerdavo antpilą. Šitaip jos išsaugodavo savo trapumą ir grakštumą net tada, kai maiste esančių kalorijų būdavo su kaupu.

Pirmieji moksliniai meitake tyrimai buvo atlikti tik XX amžiuje, pirmiausia išbandyta, kaip grybai veikia žiurkes. Kiek vėliau vienoje iš Tokijo klinikų rimtame tyrime dalyvavo 30 nutukusių žmonių, kuriems buvo duodamas meitake. Per 8 savaites pacientai atsikratė nuo 3 iki 14 kg svorio, nors valgė viską, nekeisdami įprastinio raciono. Gal reikėtų pastebėti tik tiek, kad mums įprastos mėsos ir lašinių jie tikrai nevalgė.

• Antroji savybė – pagalba moterims, kurias vargina klimakterinio laikotarpio reiškiniai.

Medicinos daktaras ginekologas Kasuko Isudze teigia, kad šio grybo antpilo ar tinktūros vartojimas gali sumažinti kraujo priplūdimų dažnį, prakaitavimą, sušvelninti dirglumą, kai moters organizmas pereina į jam naują menopauzės laikotarpį. Be to, meitake padeda pašalinti iš organizmo cholesterolį, o tai šiuo laikotarpiu irgi neblogai.

• Trečioji savybė – gebėjimas sušvelninti ar net padėti išvengti nemalonių priešmenstruacinio sindromo reiškinių: dirglumo, maudžiančių skausmų, galvos skausmų, silpnumo ir greito nuovargio.

Dar XIV amžiuje kinų gydytojas Vu Rui tvirtino, kad meitake labai padeda gydant įvairiausius moterų negalavimus. Jau mūsų laikais, 1981 metais, Vengrijos mikrobiologų draugijos kongrese vengrų mokslininkas daktaras L.Gleiti kartu su kolegomis pareiškė, jog grybus meitake žiniuoniai jau nuo seno naudoja moterų ligoms gydyti. Remdamiesi pačių atliktais meitake poveikio gydant ginekologines ligas rezultatais, jie taip pat tvirtino, kad tai yra naujos kartos vaistai, kurie turėtų padaryti perversmą požiūryje į šias problemas. Žinoma, gerai būtų, jei tas perversmas įvyktų ir medikų sąmonėje.

• Ketvirtoji savybė – svarbiausia ir unikaliausia. Grybai meitake padeda išskaidyti auglius moterų organizme: miomas, fibromiomas, įvairiose vietose atsiradusias cistas. Jie puikiai gydo mastopatiją! Šiuo atveju nėra efektyvesnės priemonės už meitake!

Be to, meitake normalizuoja moterų gyvybinės veiklos reguliaciją per hormonus.

Prie šių grybų nepriprantama, todėl juos galima vartoti ilgai. Vartojami minimaliomis dozėmis, po 0,5-0,8 g per dieną, jie išskaido net dideles miomas. Tiesa, šio fenomeno kol kas dar niekas moksliškai nepagrindė, bet gal todėl, kad tai iš tiesų fenomenas. Svarbiausia, kad yra puiki priemonė, o teorijos galime ir palaukti… Moterys dėl to tikrai nepyks, nes jų nebereikės žiauriai kastruoti…

O kol kas bendromis mikologų (grybų specialistų) ir farmacininkų pastangomis buvo nustatytos vertingos gydomosios meitake savybės: be priešvėžinių savybių, leidžiančių gydyti nepiktybinius ir piktybinius navikus, šie grybai padeda sergantiems tokiomis ligomis kaip arterinė hipertonija, diabetas, aterosklerozė, nutukimas, hepatitas, lėtinio nuovargio sindromas. Amerikos Nacionalinio vėžio instituto tyrimai, atlikti dar 1992 metais, patvirtino prielaidą, kad meitake aktyvumą prieš virusus galima panaudoti gydant ŽIV (AIDS).

Gydomąjį meitake poveikį labiausiai lemia tai, kad jų sudėtyje yra daug polisacharido beta 1,6 glikano. Eksperimentiniais tyrimais buvo nustatyta, kad ši medžiaga stabdo daugumos vėžinių auglių augimą bei neleidžia jiems atsirasti, suardo ŽIV virusus, skatina T limfocitų ir CD4 ląstelių aktyvumą.

• Įdomus tyrimas buvo skirtas vaistų priešvėžinio aktyvumo didinimui, kurio metu grybai meitake buvo vartojami kartu su chemoterapijoje taikomais preparatais. Atliekant bandymus su pelėmis, kurioms dirbtinai buvo sukeltas auglių vystymasis, grybo meitake d-frakcija (dieninė) pasirodė kur kas geriau slopinanti navikų augimą už cheminius preparatus (naudingumo santykis maždaug 70% ir 30%). Kai d-frakcija ir cheminiai preparatai buvo duodami kartu, kiekvieną dozę pavyko sumažinti perpus, o auglių slopinimo efektyvumas pasiekė beveik 98%.

Mūsų onkologai, visas pastangas sutelkę į tai, kad sėkmingai judėtų operacijų “konvejeris”, apie tai nieko nežino ir, manyčiau, nė žinoti nenori – kam jiems tas galvos skausmas…

Visas “naujoves” šiuolaikinė medicina savinasi iš tūkstantmetės liaudies patirties ir vėliau parduoda jas tiems patiems žmonėms, tik jau už pasakiškus pinigus. Farmacijos biznis šiuo metu pelningiausias – juk visiems ligoniams norisi gyventi. Todėl mokėk, mokėk, mokėk…

Kaip vartoti grybus meitake

1. Mastopatija

Po 1 dozę (1 cm ant peilio galiuko) arba 2 kapsules vakare 15 min. prieš valgį. Gerti 1-

1,5 metų, papildomai kartą per pusmetį – vitamino B₁ kursas. Dozę užsigerti 100 ml vandens.

2. Miomos, fibromiomos

Po 1 dozę (arba 2 kapsules) vakare 15 min. prieš valgį, užsigerti 100 ml vandens.

Papildomai – po 1 dozę poniabudės ryte prieš valgį. Kursas – 1-2 metai.

3. Nepiktybiniai skydliaukės navikai

½ dozės (1 kapsulė) vakare 15 min. prieš valgį, užsigerti 100 ml vandens. Papildomai –

po ½ dozės (1 kapsulė) šiitake ryte prieš valgį. Kursas – 6-12 mėnesių.

4. Lipomatozė (dauginės lipomos)

Po 1 dozę (2 kapsules) rytą ir vakare, papildomai – po ½ dozės (1 kapsulė) šiitake ryte

prieš valgį. Kursas – 6-12 mėnesių.

5. Kiaušidžių ir krūtų cistos

Po 1 dozę (2 kapsules) rytą ir vakare, papildomai – po ½ dozės (1 kapsulė) šiitake ir

maumedinės pinties ryte prieš valgį. Kursas – 6-12 mėnesių.

6. Kepenų, inkstų ir kitų organų cistos (ir vyrams, ir moterims)

Taip pat, kaip 5 punkte.

7. Priešmenstruacinis sindromas

Po 1 dozę (2 kapsules) rytą ir vakare, papildomai – “tranų pienelio” po 6 granules vakare

prieš valgį.

8. Klimakso sindromas

Taip pat, kaip 7 punkte.

9. Piktybiniai moterų lyties organų navikai

Deriniai:

meitake + šiitake + poniabudės

meitake + reiši + poniabudės

šiitake + reiši + pintis

pintis + poniabudė + bobausiai

Kursas – 3-6 mėnesiai.

10. Nevaisingumas

Po 1 dozę (2 kapsules) rytą ir vakare, papildomai – “tranų pienelio” + “bičių duonelės”.

11. Suliesėjimui

Po 1 dozę (2 kapsules) vakare 15 min. prieš valgį. Užsigerti 100 ml vandens. Kursas – 2 mėnesiai.

Kiti kempininių šeimos grybai

Užsienyje aktyviai tyrinėjama, kaip galima būtų panaudoti medicinoje ir kitokius grybus.

1. Gluosninę kreivabudę (Pleurotus ostreatus) bandoma pritaikyti vaistų nuo hipertonijos, aterosklerozės, tromboflebito gamyboje. Manoma, o aš tuo esu įsitikinęs, kad šiame grybe yra aktyviai veikiančių navikus medžiagų.

Žmonės jau šimtus metų iš gluosninių kreivabudžių gamina ir skanius patiekalus, ir vaistus. Juk ne veltui įvairiose pasaulio šalyse jos auginamos šiltnamiuose.

Baltarusijoje yra įmonė, auginanti ekologiškai švarius grybus – gluosnines kreivabudes. Jos ne tik skanios, bet ir maistingos: 1 kg grybų yra tiek kalorijų, kiek ir baravykuose, energijos jos suteikia ne mažiau už daržoves. O svarbiausia – gluosninėse kreivabudėse yra nemažai medžiagų, užtikrinančių labai reikalingą ir naudingą įtaką mūsų sveikatai. Jos padeda skydliaukei susidoroti su kenksmingu radiacijos ir nitratų poveikiu. Pastarieji yra tikri skydliaukės veiklos blokatoriai. Gluosninės kreivabudės stabdo auglių vystymąsi, didina organizmo atsparumą radionuklidams, apsaugo nuo aterosklerozinių plokštelių formavimosi.

 2. Dar viena kempininių grybų rūšis – Auricularia aurocularia-judae.

Stambūs, panašūs į ausies kaušelį drebučių pavidalo grybų vaisiakūniai yra saprofitai ir

auga ant negyvų medžių. Tačiau Vakarų Europoje yra rūšių (pavyzdžiui, A. mesenterica), kurios kaip parazitai išbujoja ant vaismedžių, juos nualina ir pražudo.

Auricularia auricularia-judae dažnai galima pamatyti Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Matyt, iš Pietryčių Azijos ir Vidurio Amerikos ten yra patekusios subtropinės šių grybų rūšys (A. conea, A. polytricha).

Japonai šiuos grybus labai mėgsta, juos valgo ir meiliai vadina “medžių ausytėmis”. Rusai griežtesni – vadina juos “Judo ausimis”.

Dar XVIII amžiuje šių grybų galima buvo nusipirkti Europos vaistinėse – juos pardavinėjo kaip vaistus nuo gerklės skausmo. Buvo manoma, jog jie veiksmingai gydo krūtinės anginą (stenokardiją), liežuvėlio, tonzilių ir gerklų auglius, jais gydė akių ligas, įvairiausius išorinius auglius. Smulkiai sutrintus grybus mirkydavo vandenyje, virdavo piene, acte, o paskui kaip kompresus dėdavo ant auglių.

Užpilti rožių vandeniu ar gysločių antpilu, jie labai padėdavo kilus akių uždegimui.

• Kordicepsas – grobuonis grybas!

Lotyniškas šio grybo pavadinimas – Cordiceps chinensis.

Jis auga labai atšiauriomis sąlygomis Tibeto Cinchajaus kalnyne, maždaug 2000-4000 m aukštyje virš jūros lygio, kur laikosi žema temperatūra ir trūksta deguonies. Šių aukšliagrybių paprastai galima rasti saulėtuose, miškais neapaugusiuose kalnų šlaituose. Jų vystymosi ciklas išties unikalus: jie parazituoja ant… drugelių Hepialide lervų. Vasarą prasikalęs grybo vaisiakūnis visą laiką po žeme išlieka susijęs su vikšru, kurį žiemą užkrėtė savo sporomis. Iš čia ir kilęs kiniškas šio grybo pavadinimas “dun čun sia cao”, kuris reiškia “žiemą – vikšras, vasarą – grybas”.

Kinų medicinoje vaistai gaminami išdžiovinus grybo vaisiakūnį kartu su vikšru.

Gal ir jums teko susidurti su įvairiausiais “platintojais”, kurie įkyriai lenda į akis su šių grybų antpilo buteliukais ir įtikinėja, jog tai – vaistas nuo visų ligų, ypač nuo vėžio. Noriu perspėti onkologinius ligonius ir jų giminaičius – kordicepsas vėžio negydo! Šioje srityje jis apskritai nevartojamas! Tad nesileiskite kvailinami.

Fungoterapijos centras rekomenduoja vartoti kordicepsą kaip natūralų biologinį stimuliatorių įvairioms imunodeficito rūšims gydyti.

Kordicepsas rekomenduojamas šioms ligoms gydyti:

1. Kvėpavimo organų ligoms – bronchitui, pneumonijai, bronchų astmai, plaučių emfizemai, tuberkuliozei ir kt.
2. Širdies ir kraujagyslių ligoms – išeminei širdies ligai, stenokardijai, miokardo infarktui.
3. Šlapimo ir lytinių organų sistemos ligoms.
4. Kepenų ligoms – hepatitui (labiau jo pasekmėms), kaip profilaktinė kepenų cirozės priemonė.
5. Profilaktiškai sveikatai pagerinti.
6. Onkologinių ligų atvejais kordicepsą tikslinga vartoti tik kartu su kitais japoniškais grybais, kad sunkiai sergantys ligoniai greičiau atgautų jėgas po operacijos, chemoterapijos ar spindulinio gydymo.

O dabar nuo japoniškų grybų ir sensacingų atradimų grįžkime į gimtuosius Lietuvos miškus. Čia mūsų laukia ne mažesnės sensacijos, nes mūsų miškuose daugiau ir įvairesnių grybų nei Japonijoje… Deja, vaikštinėdami miške mes kartais juos tiesiog paspiriame: nežinomas – taukšt su koja. Taip elgtis negalima, mielieji mano. Juk Gamtoje viskas auga ir klesti ne be reikalo, viskas joje Aukščiausiasis apgalvojo ir suplanavo mūsų pačių gerovei. Tik mums vis trūksta įžvalgos, sugebėjimo išsiaiškinti ir suvokti Kūrėjo išmintį. Kas žino, kiek dar sensacijų gali pateikti mums augmenija, jeigu nesutrypsime jos kojomis, neišpjausime galingomis miško pjovimo mašinomis ir nesutraiškysime sunkiasvorių sunkvežimių ir savųjų automobilių ratais? Orą ir vandenį jau apnuodijome. Miškai suvirpėjo iš nuostabos, matydami mūsų neūkiškumą, tarsi pritilo, lėčiau stiebiasi link saulės. Tačiau jie vis tiek valo mums vandenis ir orą, gelbėdami mus nuo mūsų pačių kvailumo… Mes turėtume melstis miškui, o ne švaistytis kirviu pačiose gražiausiose vietose. Dieve, atleisk mums, neišmanėliams, nes mes patys nesuvokiame, ką ir kodėl išdarinėjame. Jeigu visi mūsų darbai neprideda sveikatos mums patiems ir kenkia mus saugančiai ir globojančiai Gamtai, vadinasi, tesame laikini grobuonys šioje žemėje, gyvename veltui, todėl ir sergame, silpstame, degraduojame, mirštame – gauname, ko nusipelnę…

Grybai – labai svarbūs ir darbštūs miškų švarintojai.  Tad grįžkime prie jų.

• Paprastoji poniabudė – mūsų miškų karalienė

Tai pats keisčiausias ir pats paslaptingiausias mūsų miškų grybas. Tarsi paparčio žiedas, kurio lyg lobio traukiama ieškoti Joninių naktį. Poniabudė – jau savaime lobis, o kur dar gydomoji jos galia!

Senovinėse knygose ir žiniuonių iš kartos į kartą perduodamuose pasakojimuose atskleidžiamos gydymo šiuo grybu paslaptys. Mat už paprastąją poniabudę nėra efektyvesnio vaisto nuo vėžio ir nepiktybinių auglių. Tačiau labiausiai mane stebina tai, kad šį grybą mažai kas žino.

• Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) – nevalgomas grybas, tačiau kai kuriose vietovėse poniabudžių “kiaušinius” smulkiai sukapodavo, užpildavo grietine, pabarstydavo druska ir valgydavo jas žalias… Ir ką sau manote? Tie “neišmanėliai” nevalgomų grybų mėgėjai apie vėžį buvo tik girdėję, bet niekas juo nesirgo…

Paprastoji poniabudė iš tikrųjų visai ne paprasta: ji įrašyta Gineso knygoje kaip augimo greičio rekordininkė: per minutę iš kiaušinio formos vaisiakūnio, kurį žmonės dar vadina “velnio kiaušiniu”, “šėtono akimi”, “vilko grybu”, išauga kojelė, kuri kas minutę pailgėja 5 mm! Šis nepaprastas gydomasis grybas taip skuba augti, nes jo “gyvenimas” labai trumpas – viena dvi dienos. Pirmąją dieną poniabudė tėra nedidelis pilkšvas drebutinis kiaušinis, o antrąją dieną iš šio kiaušinio išlenda ir greitai auga tuščiavidurė kojelė su varpelio formos kepurėle. Į pavakarę grybas virsta dvėsena dvokiančia gleivėta mase, prie kurios puotauti suskrenda visos musės. Jos ir išnešioja grybo sporas. Kitą rytą iš poniabudės lieka tik šlapia vieta.

Kur ir kada išdygs šis grybas – nenuspėjama, mat jis niekada neauga toje pačioje vietoje. Kartais poniabudžių galima rasti jau balandį, vos tik iš savo žiemojimo vietų išrėplioja apsnūdusios skruzdėlės, o kartais – spalį, kai iš spygliais nuklotos žemės nedrąsiai kyšo tik sustirusios žaliuokių kepurėlės.

XIX amžiuje šis grybas buvo labai populiarus tarp žiniuonių. Poniabudžių siųsdavo Anglijos karaliaus dvaro gydytojams, kurie iš jų gamindavo vaistus podagros kamuojamiems aukščiausiems karalystės asmenims…

Žymus Rusijos caro Nikolajaus II gydytojas Piotras Badmajevas poniabudėmis gydė dvariškius ir net Rasputiną, jomis jis išgydė auglį pačiai carienei!

Onore de Balzakas skrandžio opą išsigydė spiritiniu poniabudžių antpilu, kurį jam pagamino Sankt Peterburge. A. Puškinas, kuris sirgo tromboflebitu, irgi gerdavo poniabudžių tinktūrą.

Tik XX amžiuje, po sensacingų publikacijų apie šiitake, paprastoji poniabudė pagaliau atsidūrė biochemikų laboratorijose. Ir iškart tapo sensacija, nes jos gydomosios savybės pasirodė esančios stipresnės už šiitake ir kitų užjūrio grybų. Pavyzdžiui, ji išskiria 3 kartus daugiau nei šiitake lakiųjų medžiagų, vadinamų grybų fitoncidais. Šie fitoncidai įsiskverbia į virusus ir juos tiesiog susprogdina.

Paprastosios poniabudės priešvėžinį veiksmingumą patvirtino ir laboratoriniai tyrimai, ir praktika. Poniabudės polisacharidai skatina fermento perforino gamybą organizme, o jis naikina vėžio ir nepiktybinių navikų ląsteles: ląstelių membranoje padaro skylutę, iš vėžinės ląstelės išbėga skystis ir ji tiesiog žūva. Taip fermentas perforinas neleidžia vėžinėms ląstelėms dalintis ir formuoti auglius.

Sveikas organizmas turėtų pakankamai pagaminti šių fermentų ir be poniabudės pagalbos. Tačiau mūsų laikais, matyt, yra daugybė faktorių, lemiančių jų gamybos sumažėjimą. Kuo šių fermentų mažiau, tuo liga sunkesnė.

Bandymais buvo nustatyta, jog priversti organizmą gaminti pakankamai šių fermentų gali… grybai. Poniabudė šioje srityje – tikras lyderis: jos stimuliuojančios ir gydomosios savybės pačios geriausios.

Paprastosios poniabudės ypač rekomenduojamos moterų lytinių organų piktybiniams ir nepiktybiniams augliams gydyti. Pavyzdžiui, miomų ir fibromų dydis per du mėnesius sumažėja beveik ketvirtadaliu, išsiskaido krūtų sukietėjimai!

Aš įsitikinęs, kad poniabudės gydomasis spektras dar platesnis nei garsiosios šiitake. Tiesiog šiitake, reiši, meitake ir kiti japoniški grybai tyrinėjami ir jais gydoma jau daugiau kaip 20 metų, juos pompastiškai reklamuoja Amerikos ir Japonijos farmacijos kompanijos, nes joms labiausiai rūpi biznis. O liaudies medicinoje šie grybai tyliai ramiai vartojami jau per 2 tūkstančius metų…

Tad viską, ką kalbėjome apie šiitake, galima pasakyti ir apie paprastąją poniabudę. Ir dar pridėti naujausių tyrimų duomenis. Paaiškėjo, kad poniabudė dukart geriau už šiitake padeda pašalinti iš organizmo cholesterolį ir mažina kraujospūdį. Aktyvesni ir poniabudės fitoncidai, galintys sunaikinti herpeso, gripo, hepatito ir net AIDS virusus. Mūsų miškų vertybė nusileidžia japoniškajai konkurentei tik imuninės sistemos stimuliavimo aktyvumu. O priešvėžinėmis savybėmis – nė per žingsnį!

• Nuo seno poniabudėmis gydė sunkiai gyjančias žaizdas, opas, fistules, vėžines opas, baisiausias pragulas. Toks gydymas ypač efektyvus, jeigu poniabudė derinama su žaizdų apdorojimu jonizuotuoju sidabru.

• Poniabudė padeda varginamiems senatvinio bejėgiškumo ir nevaisingiems žmonėms. Lotyniško grybo pavadinimo žodis “phallus” reiškia penį, t.y. vyro lytinį organą, o pats grybas į jį stebėtinai panašus. Beje, poniabudėje yra medžiagų, gebančių jį labai sužadinti.

• Paprastai poniabudes džiovina ne aukštesnėje kaip 40 ^oC temperatūroje, saulėtoje vėjuotoje vietoje ar tiesiog prie ventiliatoriaus. Džiovintus grybus sumala į miltelius, kuriuos reikia laikyti hermetiškai uždarytame inde, nes gavę drėgmės jie tuoj supelija ir netenka gydomųjų galių.

• Vartojimas:

1. Milteliai: 1 cm ant peilio galiuko – tai 1 dozė (arba 1 kapsulė).
2. Miltelius galima užpilti degtine, konjaku, sausu raudonuoju vynu: 5 g miltelių (arba 50 g šviežių grybų) užpilti 200 ml degtinės, palaikyti 2 savaites. Perkošti nereikia, kuo ilgiau antpilas laikomas, tuo jis geresnis. Išoriniam naudojimui 10 g miltelių arba 100 g šviežių grybų reikia užpilti 200 ml degtinės.

1. Tie, kuriems alkoholio vartoti negalima, gali gaminti tokiomis pat proporcijomis aliejinį (linų ar alyvuogių aliejaus) antpilą: sumaišyti dalis, pakaitinti vandens vonioje ne aukštesnėje kaip 40 ^oC temperatūroje dvi valandas, paskui dar 5 dienas palaikyti šaldytuve.

• Liaudies medicinoje dažniausiai švieži grybai užpilami degtine. Deja, taip prarandamos kai kurios gydomosios grybo savybės.

• Reikia naudotis ir fermentuotais grybais. Jie smulkiai supjaustomi, pridedama pusė indo (pavyzdžiui, trilitrinio stiklainio) susmulkintų grybų, stiklainis hermetiškai uždaromas metaliniu dangteliu ir užkasamas į žemę maždaug 1 metro gylyje (uždėjus ant dangtelio 2 kg svorį) arba laikomas šaltame rūsyje. Taip grybai laikomi 1-2 mėnesius. Per tą laiką jie išskiria sultis, kurias reikia nusunkti ir užkonservuoti: į 1 litrą sulčių pridedama 200 ml degtinės ar konjako arba 0,5 litro vyno. Likusi drebutinė masė irgi konservuojama degtine ir naudojama kompresams, kurie dedami ant skaudamų sąnarių, išorinių auglių ir tose vietose, kur yra vidiniai augliai, o ant opų ir žaizdų 2-3 kartus per dieną dedami pavilgai.

 Kaip gydyti konkrečias ligas

1. Virškinamojo trakto ligos (skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, kolitai, enterokolitai, gastritai dėl padidėjusio rūgštingumo). Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo (arba 1 dozę) rytą ir vakare nevalgius. Kursas – 40 dienų, paskui daroma mėnesio pertrauka ir, jeigu reikia, vėl kartojamas gydymas.
2. Kepenų (hepatitai, suriebėjimas, cirozė) ir kasos ligos. Po 1 šaukštelį aliejinio antpilo nevalgius prieš miegą. Kursas – 1-2 mėnesiai.

3. Inkstų (nefritas, pielonefritas), šlapimo pūslės, moterų lytinių organų (endometriozė, kiaušidžių ir kiaušintakių uždegimas, nevaisingumas) ligos.

Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo (arba 1 dozę, miltelių kapsulę) rytą ir vakare nevalgius. Kursas – 1-2 mėnesiai.

4. Širdies ir kraujagyslių ligos (kai kraujospūdis nepadidėjęs), aterosklerozė, distonija. Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo (arba 1 dozę, miltelių kapsulę) rytą ir vakare nevalgius.

Užsigerti citrinų sultimis. Kursas – 1 mėnuo, paskui 2 savaičių pertrauka ir, jeigu reikia, gydymas kartojamas. Geresnių rezultatų pasiekiama vartojant kartu su reiši.

5. Hipertonija, būklės po infarkto ir insulto.

Po 1 šaukštelį konjako antpilo rytą ir vakare nevalgius (arba 1 dozę, miltelių kapsulę).

Kursas – 1 mėnuo, paskui 2 savaičių pertrauka ir vėl kartoti.

6.Nepiktybiniai augliai, mastopatija, fibromos, miomos, prostatos adenoma, lipomos.

Po 1 šaukštą spiritinio antpilo rytą ir vakare nevalgius (arba po 2 dozes, 2 kapsules).

Kursas – 3 mėnesiai, paskui 2 savaičių pertrauka ir vėl kartoti. Geresnių rezultatų pasiekiama vartojant kartu su šiitake.

7. Piktybiniai augliai.

Po 1 šaukštą spiritinio antpilo 2-3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Kursas – 3 mėnesiai, paskui 2 savaičių pertrauka ir vėl kartoti. Geresnių rezultatų pasiekiama vartojant kartu su šiitake.

8. Smegenų augliai.

Po 1 šaukštą aliejinio antpilo 2-3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Kursas – 3 mėnesiai, paskui 2 savaičių pertrauka ir vėl kartoti.

Geresnių rezultatų pasiekiama vartojant kartu su šiitake. Pertraukose vartoti kitus natūralius priešvėžinius preparatus.

9. Imuninės sistemos stimuliavimas sergant persišaldymo ligomis.

Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo rytą ir vakare nevalgius. Kursas – 1 mėnuo (kasmet).

10. Profilaktinis kursas

Po 1 šaukštelį spiritinio antpilo vakare – 1 mėnesį.

11. Sąnarių ir odos ligos.

Po 1 šaukštelį spiritinio (arba aliejinio) antpilo rytą ir vakare nevalgius. Papildomai ant sąnarių, žaizdų, opų ir kt. dėti poniabudės kompresus, pavilgus. O džiovintų bobausių spiritinio antpilo pavilgus galima dėti tik ant sąnarių. Kursas – 1-2 mėnesiai.

12. Autoimuninės ligos (raudonoji vilkligė, sklerodermija, herpesas ir kt.), kraujo ir limfos

ligos.

Po 1 šaukštą spiritinio antpilo 2 kartus per dieną, rytą ir vakare. Kursas – 3 mėnesiai su pakartojimais po 2 savaičių pertraukos. Pertraukose – kiti natūralūs vaistai.

1. Poniabudes tinka vartoti kartu su kitais knygoje aprašytais grybais.
2.  Poniabudes galima vartoti su bet kuriais vaistais, išskyrus aspiriną.

Kontraindikacijos: nėštumas, kūdikio maitinimas krūtimi, individualus netoleravimas. Negalima duoti jaunesniems nei 5 metų vaikams.

Kiti grybai, naudojami vėžiui gydyti

Bendrai aptardami kai kurių grybų gydomąsias savybes, mes tik išvardijome jų galimybes liaudies ir oficialiojoje medicinoje. Dabar plačiau panagrinėsime, kaip šiuos grybus galima panaudoti gydant onkologines ligas, pateiksiu konkrečių receptų, grybų vartojimo būdų.

Specifinį priešvėžinį grybų poveikį lemia gana sudėtinga jų vaisiakūnių ir micelio (grybienos) cheminė sudėtis. Mat juose yra įvairiausių fermentų, vitaminų, lipidų ir riebiųjų rūgščių. Tyrinėjant grybus juose rasta ir organinių rūgščių, polisacharidų bei kitų biopolimerų, stabdančių vėžinio proceso vystymąsi. Grybuose yra ir daug azoto, įvairių retų mikroelementų bei kitų sudėtingų cheminių medžiagų, kurių čia dėl vietos stokos nevardysiu.

Specialiai nesigilinu ir į sudėtingą grybų cheminę sudėtį, palikdamas šį darbą profesionalams. O mums, mielieji skaitytojai, svarbus grybų poveikis, padedantis įveikti ligas.

Šiandien mūsiškius grybus godžiai ir labai pigiai superka įvairios užsienio firmos, tarp kurių pirmauja japonų ir kinų verslininkai. O paskui grąžina juos mums atgal, bet jau perdirbtus į sultinio kubelius, įvairius padažus ir vaistus, kuriuos pirkdami turime gerokai pakrapštyti piniginę. Juk vien juodasis beržo grybas ko vertas, o šiandien jis tapęs tarptautinio biznio objektu. Juodajame beržo grybe yra tiek vertingų biologiškai aktyvių medžiagų, kiek neturi nė vienas Rytų medicinoje naudojamas augalas. Juodojo beržo grybo rūgštis sureguliuoja medžiagų apykaitą, o jo gydomojo poveikio spektras toks platus, kad privertė stebėtis net visko mačiusius tyrinėtojus. Šiame grybe rasta daug pterinų, užtikrinančių priešvėžinį veikimą, o taip pat natūralaus gamtinio antiseptiko betulino ir fenolio junginių, tad juoduoju beržo grybu galima gydyti daugelį ligų. Neseniai nustatyta, jog jis padeda ir sergantiems mazginiu venų išsiplėtimu, sąnarių ligomis, kurie geria juodojo beržo grybo preparatus ir naudoja iš jo pagamintus tepalus, balzamus.

Pasaulio mokslas atskleidžia mums grybų paslaptis – imkite ir naudokitės…

Ilgasis kukurdvelkis (Calvatia excipuliformis)

Po ilgo ir šilto lietaus gerai patręštose pievose ir ganyklose pabyra kukurdvelkiai. Kai kurių kepurėlės skersmuo kartais pasiekia 30-50 cm, o grybas sveria net 6-8 kilogramus! Jaunų kukurdvelkių vaisiakūnis valgomas ir visai skanus. Suaugusių grybų luobelės viršutinė dalis pratrūksta, ir vėjas išnešioja sporų miltelius. Bet kurios brendimo stadijos grybo gabalėlį uždėjus ant šviežios žaizdos kaipmat nustoja bėgti kraujas, žaizda neužpūliuoja ir greičiau užgyja.

Kukurdvelkių vaisiakūnyje rasta kalvacino, turinčio stiprių priešvėžinių savybių. Liaudies medicinoje navikai gydomi jaunų šviežių grybų nuoviru (netaikant ypatingo dozavimo) ar džiovinto grybo minkštimo (arba subrendusių sporų) spiritiniu antpilu. Viena dalis džiovinto minkštimo užpilama 5 dalimis degtinės, palaikoma 2 savaites. Gerti po 1-2 šaukštelius su 20 ml vandens 3-4 kartus per dieną 30-60 minučių prieš valgį. Sporų milteliais galima pabarstyti sunkiai gyjančias ir pūliuojančias žaizdas, vėžines opas.

 Paprastoji ankštenė (Scleroderma citrinum, Aurantium vulgare)

 Paprastųjų ankštenių galima rasti visuose miškuose, saulėtose ir šiltose pamiškėse, prie kelių ir kanalų. Grybo vaisiakūnis suplotas, prigludęs prie žemės. Koto dažniausiai neturi, o rutulišką vaisiakūnį dengia stora, tarsi karputėmis nusėta geltonai ruda luobelė. Ankštenės minkštimas kvapnus, įpjautas pamėlynuoja, o vėliau pajuoduoja. Šis grybas nevalgomas, nuodingas.

Vėžiui gydyti naudojamas šviežias grybas (minkštimo gabaliukai dedami ant pažeistų vietų odos), o taip pat gaminami nuovirai ir spiritiniai antpilai, kurie geriami pagal schemą: nuo 1 lašo iki 30 ir atgal iki 1 lašo. Dideli preparatų kiekiai nuodingi, jie sukelia galvos svaigimą ir skausmingus skrandžio spazmus. Reikia labai tiksliai laikytis dozės, didinti ją palaipsniui ir atminti, kad kiekvienam žmogui dozė parenkama individualiai.

Rausvasis žvaigždulis (žemės žvaigždė) (Geastrum badium)

Tai nevalgomas grybas. Jis priskiriamas saprofitams, nes minta įvairiomis augalų atliekomis. Žvaigždulis auga tiesiog ant žemės arba ant senų, gerokai patrūnijusių kelmų ir nuvirtusių medžių kamienų.

Vaisiakūnis išauga iki 2-5 cm aukščio ir 10 cm skersmens. Suaugęs grybas panašus į žvaigždę. Subrendusio grybo maišelio viršuje atsiranda skylutė, pro kurią išbyra sporos.

Sutrūkinėjęs viršutinis grybo sluoksnis, primenantis 5-8 žvaigždės skilteles, būna mėsingas ir kietas, todėl ilgai išlieka. Žvaigžduliai auga po vieną, dažniausiai spygliuočių, rečiau lapuočių miškuose. Vasarą ir rudenį jų galima rasti po maumedžiais.

Gydymui naudojamos vaisiakūnio “žvaigždės” ir sporų milteliai, iš kurių, užpylus degtine, gaminamas spiritinis antpilas santykiu 1:5 (pagal svorį). Antpilas geriamas po 30-40 lašų su 30-50 ml vandens 3-5 kartus per dieną 40-60 minučių prieš valgį.

Išoriniam naudojimui gaminamas tepalas iš sporų miltelių ir kiaulienos taukų (lygiomis dalimis). Juo gydomos žaizdos, opos, vėžinės opos, odos vėžys.

Aitrusis baravykas (Tylopilus felleus)

Šis grybas nevalgomas. Jį dar vadina netikruoju baravyku, nors jis labiau panašus į paberžį (Leccinum scabrum). Aitrusis baravykas nenuodingas, bet yra toks kartus, kad ir mirštantis iš bado jo nevalgytų. Dažniausiai auga spygliuočių miškuose, rūgščiose smėlėtose dirvose nuo vasaros iki vėlyvo rudens. Kartais galima aptikti ištisus aitriųjų baravykų tiltus. Tamsiai rudos spalvos, aksomiškai švelni grybo kepurėlė užauga iki 12 cm skersmens. Jaunų grybų vamzdelių kraštai būna balti, vėliau tampa dulsvai rožiniai. Rudas, į apačią platėjantis, stambiu rusvu tinkleliu padengtas grybo kotas siekia 10-15 cm. Aitriojo baravyko minkštimas baltas, prapjautas nekeičia spalvos ir maloniai kvepia grybais.

Aitriajame baravyke yra priešvėžinės medžiagos, veikiančios panašiai kaip antibiotikas aktinomicinas, kuris naudojamas gydant piktybinius navikus.

Mūsų protėviai sergančiuosius vėžiu gydė aitriojo baravyko milteliais – duodavo jų išgerti po žiupsnelį keletą kartų per dieną. Arba 2-3 paras pamirkydavo šviežią grybą šaltame piene, truputį pavirdavo ir valgydavo nedidelėmis porcijomis. Senieji žiniuoniai gamindavo ir spiritinį aitriojo baravyko antpilą: užpildavo grybus degtine santykiu 1:10. Tokio antpilo gerdavo po 20-30 lašų 3-4 kartus per dieną valandą prieš valgį, o užsigerdavo juodojo beržo grybo antpilu. Manau, jog toks gydymas buvo labai protingas, logiškas ir perspektyvus.

Pilkoji stirnabudė (Clitocybe nebularis)

Dėmesio! Šviežios pilkosios stirnabudės nuodingos. Gydytis jomis reikia labai atsargiai.

Dygsta nuo rugpjūčio mėnesio iki vėlyvo rudens visuose miškuose. Pelenų pilkumo grybų kepurėlės skersmuo siekia 7-15 cm. Jų plokštelės balsvai geltonos spalvos, o maždaug 10 cm ilgio ir 3 cm skersmens kotas – balsvas arba pilkas. Grybų minkštimas kvapnus ir šiek tiek rūgštokas. Sporos – kremo spalvos.

Pilkosiose stirnabudėse buvo atrastas baltymas nebularinas, turintis stiprų priešvėžinį poveikį. Šių grybų preparatai naudojami įvairios kilmės ir lokalizacijos vėžiui gydyti, o taip pat profilaktikos tikslais.

 

Vartojimas

Spiritinis antpilas

Vidutinio didumo grybų kepurėles susmulkinti, pridėti jų į stiklainį iki viršaus ir užpilti degtine. Palaikius tamsioje vietoje 30 dienų perfiltruoti.

Gerti su 20 ml vandens didėjančia tvarka nuo 5 iki 25 lašų 3-4 kartus per dieną 1 valandą prieš valgį.

Be to, pilkosiose stirnabudėse yra antibiotiko klitocibino, padedančio sergantiems tuberkulioze. Prancūzijoje šiais grybais gydo epilepsiją.

Tikrinis baravykas (Boletus edulis)

Visų rūšių baravykai slopina piktybinių navikų vystymąsi, tačiau tikrinio baravyko priešvėžinės savybės stipriausios. Tai patvirtinta net eksperimentais, kurių metu buvo tiriama, kaip tikrinių baravykų ekstraktas slopina piktybinių auglių vystymąsi.

Šiuos puikius grybus galima reguliariai valgyti šviežius, virtus, keptus, marinuotus.

Spiritinis antpilas

Stiklainį iki pat viršaus pridėti baravykų kepurėlių ir užpilti degtine. Tamsioje ir šiltoje vietoje palaikyti ne trumpiau kaip 3 savaites, perkošti.

Gerti po 1 šaukštelį su 20 ml vandens 3-4 kartus per dieną 1 valandą prieš valgį. Antpilas geriamas kursais: 3 savaites gerti, paskui padaryti 7 dienų pertrauką.

Šį antpilą galima naudoti ir išoriškai odos vėžiui gydyti. Be to, jis padeda nuo nušalimų ir nudegimų.

Juodkotė ugniabudė (Flammulina velutipes)

Šis grybas dar vadinamas žieminiu kelmučiu, nes gali augti ir žiemą. Nuo rugsėjo iki sausio mėnesio galima pamatyti didelį kuokštą grybo vaisiakūnių, dažniausiai augantį ant išvirtusių medžių. O, pavyzdžiui, Ukrainoje, kai būna šilta žiema, šių grybų galima rasti iki pat balandžio. Jeigu žiema labai šalta, juodkotės ugniabudės neauga. Bet vos tik šalčiai praeina, jos iškart pradeda dygti, tarsi patvirtindamos, kiek gyvybinių jėgų turi šis grybas! Išdygusios jos gali išlaikyti ir didesnes oro permainas, kai atlydį vėl keičia šaltas laikotarpis.

Juodkotės ugniabudės auga ant gyvų ir išvirtusių lapuočių medžių kamienų, dažniausiai ant topolių, gluosnių, liepų. Slidžios gelsvai rudos spalvos šių grybų kepurėlės būna iki 9 cm skersmens, jaunų grybų jos pūstos, vėliau išsitiesia. Kreminės arba gelsvos plokštelės silpnai priaugusios prie koto, kuris išauga iki 3-10 cm. Kotas apžėlęs, stangrus, viršutinėje dalyje – purvinai balto ar kreminio atspalvio, per vidurį – rūdžių spalvos, o apačioje – tamsiai ar net juodai rudas. Minkštimas gelsvas, maloniai kvepiantis grybais.

Tyrinėdami šį grybą japonų mokslininkai (ir vėl, kaip visada, mus aplenkę…) išskyrė priešvėžinį baltymą flamuliną, kuris sėkmingai stabdo vėžinių darinių augimą. Japonijos ir Didžiosios Britanijos mokslininkai šiuos atradimus užpatentavo. Be to, flamulinas padeda pasiekti gerų rezultatų gydant diabetą, egzemą, išeminę širdies ligą.

Štai kokį įdomų atvejį aprašė čekų rašytojas F.Čechlovskis. Jis sirgo sunkios formos diabetu, dėl kurio ant rankų ir kojų atsirado egzema, sutriko medžiagų apykaita, vargino išeminė širdies liga. Nei įprasti vaistai, nei vaistažolės beveik niekuo nepadėjo, tad jis pabandė gydytis grybais pagal liaudies medicinos receptus. Bandymų metodu jis nustatė, kad po to, kai per savaitę suvalgė apie 2 kg juodkočių ugniabudžių, savijauta žymiai pagerėjo.

Kiek vėliau mokslininkų tyrimai patvirtino, kad juodkotėse ugniabudėse yra trombus tirpdančių medžiagų ir stipriai veikiančių antibiotikų. Be to, šie grybai pasižymi aktyviu priešvėžiniu veikimu. Gautasis preparatas – flamulinas – gali būti naudojamas onkologinių ligų gydymui ir profilaktikai. Juodkotės ugniabudės jau seniai auginamos pramoniniu būdu Japonijoje, Korėjoje, Olandijoje. Pasaulyje per metus išauginama dešimtys tūkstančių tonų šių grybų. Jų auginimo technologiją bandau įsisavinti ir aš. Ir ne tik ugniabudžių, bet ir japoniškųjų “įžymybių”, tokių kaip šiitake, bei kitų grybų, palaikančių normalias organizmo funkcijas iki gilios senatvės ir padedančių pratęsti jaunystę!

Maumedinė pintis (gydomoji pintis) (Phellinus hartingii)

Šis grybas yra baisus parazitas! Jis pažeidžia kėnių ir sibirinių kedrų šaknų sistemą bei apatinę kamieno dalį ir išguldo dar nebaigusius nudžiūti medžius.

Jau nuo seniausių laikų Rusioje šį grybą labai vertino dėl jo gydomųjų savybių. Juo gydydavo sutrenkimus, reumatą, podagrą, astmą, tuberkuliozę, gimdos ir kitų vidaus organų vėžį.

Maumedinės pinties nuoviras stabdo kraujavimą, laisvina vidurius, mažina prakaitavimą, ramina.

Vartojimas

Nuoviras

1 šaukštą susmulkintos žaliavos užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens, pavirti 15-20 minučių, palaikyti 3-4 valandas, kad gerai pritrauktų, ir perkošti.

Gerti po 1-2 šaukštus 3-4 kartus per dieną 20-30 minučių prieš valgį.

Spiritinis antpilas

1 stiklinę susmulkintų grybų užpilti 0,5 litro degtinės, palaikyti 30 dienų ir perfiltruoti.

Gerti po 30-40 lašų 3-4 kartus per dieną 20-30 minučių prieš valgį.

Beržo pintis (Piptoporus betulinus)

Beržo pintis – irgi parazituojantis grybas. Ji auga ant nudžiūvusių ir gyvų medžių. Pinties grybiena įauga į kamieno vidų ir sukelia puvinį. Mediena pasidaro raudonai ruda, pradeda trūnyti, trupėti, ją galima sutrinti tarp pirštų į smulkiausius miltelius.

Grybo vaisiakūnis turi žiedinę ovalią kepurėlę, kurios ilgis siekia iki 10 cm, aukštis – 5-7 cm. Ją dengia plonytė, lygi, į pilkai rudą popierių panaši luobelė, kuri grybui senstant sutrūkinėja. Vaisiakūnio poros labai smulkios, balkšvos, o grybui augant įgyja oranžinį atspalvį. Baltas minkštimas pradžioje primena kempinę. Būtent tada beržo pintį reikia rinkti, nes vėliau ji sukietėja ir pasidaro panaši į kamštį. Beržo pintis yra rūgštoko skonio ir kvapo.

Vartojama taip pat, kaip ir maumedinė pintis: vidinių organų augliams, gastritams, skrandžio opai, kepenų ligoms gydyti.

Vartojimas

Nuoviras

Jaunus grybus (kempinės stadijoje) susmulkinti ir išdžiovinti. Du šaukštus džiovintos pinties užpilti 0,5 litro vandens ir virti ant silpnos ugnies 25 minutes, paskui perkošti.

Gerti po 2 šaukštus 3-4 kartus per dieną 30-40 minučių prieš valgį.

Spiritinis antpilas

1 stiklinę (dėmesio!) suirusios medienos su grybo miceliu (raudonai rudais milteliais) nuimti nuo grybo prisitvirtinimo vietos, užpilti 0,5 litro degtinės, palaikyti 30 dienų ir perfiltruoti.

Gerti po 30-50 lašų su 20 ml vandens 3-4 kartus per dieną 40-60 minučių prieš valgį.

Dar kartą apie šiitake

Rėksminga reklamos kampanija neregėtai padidino susidomėjimą šiuo grybu. Dabar jį augina ne tik Japonijoje, Kinijoje, Taivane, Malaizijoje, Filipinuose ir kitose Azijos šalyse, bet ir šiaurinėse valstybėse, taip pat ir Rusijoje. Džiovinti grybai šiitake siunčiami į Prancūziją, Vokietiją, Angliją, JAV ir kitas šalis, kur jų nekantriai laukia… gurmanai. Ir išvaizda, ir skoniu šiitake labai panašūs į gluosnines kreivabudes. Pasaulyje pramoniniu būdu daugiau išauginama tik pievagrybių.

Tačiau būkite budrūs! Maistui skirti šiitake netinka gydymui. Gydomųjų grybų auginimo technologija smarkiai skiriasi, todėl jų išauginama mažai, juos tiekia tik seniausios Japonijos firmos. Vertelgos tuo naudojasi ir tonas maistinių šiitake parduoda kaip gydomuosius grybus…

Jau atsirado šiitake ir Lietuvoje. Tik neaišku, kas ir iš kur jų atvežė. Tad pirkdami pirmiausia įsitikinkite, jog tai gydomieji šiitake, pagaminti Japonijos fungoterapijos centruose.

Priešvėžinės šiitake savybės jau gerai ištirtos, jas patvirtina eksperimentų metu gauti rezultatai. Šie grybai stabdo navikų augimą 80% ir net labiau! Įrodyta, kad net reguliarus maistinių šiitake vartojimas padeda išsaugoti jaunystę ir atitolina organizmo senėjimo procesus.

 Spiritinis antpilas

2 šaukštus džiovintų susmulkintų grybų užpilti 0,5 litro degtinės, palaikyti tamsioje šiltoje vietoje 30 dienų. Daugelis praktikuojančių rekomenduoja antpilą perfiltruoti, tirščius nuspausti ir išmesti. Aš patarčiau gerti antpilą kartu su nuosėdomis. Blogiausiu atveju, jeigu jums taip gerti labai nemalonu, panaudokite nuosėdas kompresams ant auglių, opų, limfmazgių ir kt.

Ir dar kartą pakartosiu: visi užjūrio grybai geri, bet nereikia pamiršti to, kad mokslininkai juos tyrinėja jau ne vieną dešimtmetį! Aš įsitikinęs, jog mūsų grybai ne prastesni, o gal net kur kas geresni už įvežtinius. Bėda ta, kad jų savybės įdomios tik paprastiems kaimo žmonėms, kurie gydosi liaudiškomis priemonėmis. Juk būtent jiems turime būti dėkingi už tai, kad atrado tokius grybų pasaulio fenomenus kaip juodasis beržo grybas, paprastoji poniabudė, briedžiukai ir bobausiai, musmirės ir t.t. Aš tik stengiuosi suteikti šioms liaudies žinioms šiokią tokią sistemą, pagrįsti jas turimais šioje srityje moksliniais tyrimais ir nuoširdžiai grąžinti jau praturtintas žinias tiems patiems žmonėms, jų labui ir gerovei, įtikinti, kad negalima taip pigiai pardavinėti savosios gamtos, o tuo pačiu ir savęs.

 Apie mitybos terorizmą

 

Kol kas nėra oficialių duomenų apie tai, kiek nitritų suvalgome su vaisiais, daržovėmis, dešromis, sūriais, kulinarijos gaminiais ir t.t. Kiek šito “gero” atkeliauja pas mus iš morales normas pamynusios Europos, kiek parsinešame iš blizgančių prekybos centrų – irgi nežinia. O gaila…

Mat nitritų, jų šalutinio produkto kancerogeninių nitrozoaminų ir nitratų turinčių produktų vartojimas glaudžiai susijęs su sergamumo skrandžio, skydliaukės vėžiu ir kitomis ligomis dažnumu.

Mums visiems reikia įsisamoninti, kad tie nelaimingieji nitrozoaminai susidaro skrandyje po reakcijos su aminorūgštimis. O burnoje esančios bakterijos paverčia nitratus, kuriais mus dosniai vaišina visi daržovių šiltnamiai ir firmos, nitritais. Skrandyje nitratai net patį sveikiausią maistą paverčia kancerogeniniu, provokuojančiu vėžį.

Didžiojoje Britanijoje atvirai kalba apie tai, jog ten 75% nitritų visi su apetitu sudoroja su salotomis, burokėliais, salierais, špinatais. O jeigu atsižvelgsime į tai, kad visos daržovės tręšiamos azoto trąšomis, tai susidarys, ko gero, visi 90%.

Pas mus situacija dar blogesnė, nes mūsų apskritai niekas apie šiuos dalykus neinformuoja, geriausiu atveju prabyla tik tada, kai jau viską esame suvalgę…

Nitratai visiškai užblokuoja skydliaukę, o mes visą kaltę tebeverčiame Černobyliui…

Mūsų paprastosios poniabudės ir japonų šiitake absorbuoja šalutinį kancerogeninį nitritų produktą nitrozoaminus, nes šiuose grybuose yra medžiagos tioprolilo (TCA). Kaip ir vitaminas C, ši medžiaga yra natūralus antioksidantas.

Grybų TCA absorbuoja iš organizmo nitritus ir pašalina juos su šlapimu. O kadangi TCA tirpsta vandenyje, šios medžiagos yra tik grybų arbatoje. Nei spiritiniame antpile, nei nuoviruose jos nėra. Pavyzdžiui, 1 g šiitake ištirpinus 50 ml vandens, grame šio tirpalo yra 7 mg TCA…

Po 100-400 mg per dieną TCA vartojama kepenų ligoms gydyti ir kaip senėjimo procesus lėtinanti priemonė.

JAV ši medžiaga vadinama OTC (arba procisteinu), šiuo metu atliekami jos tyrimai su ŽIV infekciją nešiojančiais pacientais.

Pas mus poniabudės auga po pat nosimi – gal užteks proto pasinaudoti jomis?

Žemai nusilenkime paprastajai musmirei

Taip jau esame įpratę, kad “svetimame sode obuoliai gardesni”… Tačiau šiandien pasižvalgius turguje galima konstatuoti šiek tiek kitokią situaciją: prie atvežtinių obuolių – lenkiškų, olandiškų, ispaniškų – eilių nėra. Juos mieliau ir su reikšminga veido išraiška perka tie, kurių kišenės storį lemia užimamas postas. O paprasti žmogeliai trypčioja eilėje prie kaimo bobulytės, kad galėtų nusipirkti ne tokių dailių, bet “tikrų” obuolių – nevaškuotų, fenoliais nenupurkštų, genetiškai “nepatobulintų”. Matyt, truputį pradėjome gaudytis, kas yra kas. Būtų visai neblogai, jei sugebėtume protingai įvertinti ir kitus atvežtinius egzotinius vaisius, o gal net ir juos įvežančius – už kokius, sakykite, pinigėlius tą “gėrį” perkate ir už kiek mums parduodate?.. O idealiausia būtų išmokti savo žemėje viską išsiauginti be chemijos ir nenuodyti vienam kito. Tačiau tai jau kita civilizacijos “liga”, apie kurią vis kartoju kaskart, kreipdamasis į skaitytojus. O šį sykį grįžkime prie mūsų namų gydytojų, kurie sutinka gydyti mus be atlygio. Tik reikia nepatingėti ir, žemai pasilenkus, rinkti, o ne spardyti tai, ką Dievas dosniai yra davęs mums mūsų nuodėmėms ir mūsų ligoms gydyti.

Nepaisant to, kad mūsų miškuose musmirių nors dalgiu pjauk, medicina jomis rimtai nesidomi, kaip, tarkime, japonai šiitake. Cheminė sudėtis šiaip taip nustatyta, o išsamesnių laboratorinių tyrimų, kokias ligas galima gydyti musmirėmis, niekas iki šiol nesiėmė. Žmonėms, kaip visada, viską patiems lemta išbandyti savo kailiu – ir vaistažoles, ir grybus, ir… politines peripetijas.

Gamtoje priskaičiuojama iki 10 musmirių rūšių, tarp kurių yra ir karališkoji valgomoji musmirė (Amanita caesarea). Tačiau gydymo tikslais renkama paprastoji musmirė (Amanita muscaria), kurią esame įpratę vadinti raudonąja – musmirė, pasipuošusi raudona kepurėle su baltais taškeliais.

Musmirėmis nuo seno daugelį ligų sėkmingai gydė ir Rusijos žiniuoniai, ir Tibeto bei Mongolijos lamos. O ir aš pats pažįstu dešimtis ligonių, net sergančių vėžiu, kurie jau dešimtis metų laimingai gyvena vartodami iš musmirių pagamintus vaistus. Vadinasi, šie vaistai negali būti blogi.

Kita vertus, musmirių preparatus žmonės dažnai vartoja aklai, kaip pakliūva, nes nežino, kaip jų pasigaminti, kaip dozuoti, kaip vartoti. Kai kas naudojasi kitų nemokšiškai pagamintais. Beje, musmirės padeda ne visiems.

Musmirių nuodai muskarinas veiksmingiausiai gydo plaučių ligas (lėtinę pneumoniją, lėtinį bronchitą), plaučių vėžį bei krūtų ligas.

Tik niekada nereikia pamiršti, jog paprastosiose musmirėse yra cholino ir alkaloido muskarino bei ciklinės hidroksilo rūgšties muscilino. Tai toksiškos, smarkiai nervų sistemą dirginančios medžiagos, kurios sukelia haliucinacijas, kliedesius, žmogus nebegali valdyti savo veiksmų ir atsiduria ties pamišimo riba. Mirtis ištinka retai, dažniausiai vaikus, kurie labiau pažeidžiami.

Muskarino priešnuodis – atropinas!

Žiniuoniai per amžius teigė: viskas yra nuodai, viskas yra vaistai – nelygu, kokią dozę pasirinksime.

Musmires geriau rinkti derlingais metais, tada jų gydomosios savybės stipresnės. Vaistams gaminti naudojamos tik kepurėlės. Preparatų gamybos variantų yra daugybė, pateiksiu jums tik pačius geriausius, laiko patikrintus.

• Trilitrinį stiklainį iki pat viršaus pridėti musmirių kepurėlių, hermetiškai uždaryti metaliniu dangteliu ir, uždėjus ant dangtelio 2 kg svorį, užkasti į žemę maždaug 1 metro gylyje. Palaikyti 2-3 mėnesius. Hermetiškai uždarytą stiklainį galima laikyti ir šaltame rūsyje, tik ant dangtelio vis tiek reikia uždėti svorį.

Po fermentacijos susidariusias sultis nukošti, o likusias tirštas gleives geriausia nunešti į mišką, kur auga musmirės, ir išbarstyti. Sultis galima konservuoti nedideliu kiekiu degtinės, taip jos ilgiau išsilaiko.

Tik čia yra vienas “bet”! Literatūroje yra aprašyta atvejų, kai išgėrusius maksimalią musmirių spiritinio antpilo dozę “sveikus” žmones ištikdavo insultas. Taip atsitinka ne dažnai, bet vis dėlto pasitaiko, todėl nutylėti negalima. Mano nuomone, pirma, jie nebuvo visiškai sveiki, antra, turėjo akivaizdų polinkį į insultą (infarktą). Vadinasi, jų smegenų kraujagyslės buvo susiaurėjusios, dėl to ir ištikdavo insultas. Tokiems “sveikiems” žmonėms nerekomenduoju vartoti tradiciškai pagamintų spiritinių antpilų, kai šviežių grybų kepurėlės užpilamos degtine, palaikomos, kol pritrauks, ir antpilas geriamas. Mat šiuo atveju kaip visuma veikia keletas veiksnių: didelė antpilo koncentracija, greitesnis spiritinio antpilo įsisavinimas, gėrimas be pasirengimo, t.y. iškart didelė dozė, o ne švelnus organizmo pratinimas prie preparato pradedant nuo mažesnių, labiau atskiesto antpilo dozių.

Geriau vartoti fermentuotas musmires, t.y. degtine nekonservuotas jų sultis. Tuomet insulto ar infarkto rizikos bus išvengta.

Tokios grynos sultys ir be spirito puikiausiai išsilaiko šaldytuve sandariai uždarytame inde. Jeigu sulčių paviršiuje susidaro plėvelė, vaistų kokybės ji nepablogina. Ir konservuotas degtine, ir grynas sultis galima laikyti ne ilgiau kaip metus. O geriausia visuomet turėti šviežių, ne ilgiau kaip metus išlaikytų sulčių.

Sultys turi būti rožinės arba rusvos spalvos, kvepėti grybais. Sugedusios jos pasidaro juodai žalios ar labai tamsios, nemaloniai dvokia (kaip suirę grybo baltymai).

• Musmirių sultys gydo: sąnarių, kraujo ligas, krūtų ir plaučių navikus (kitus – ne taip veiksmingai), lėtinį reumatą ir radikulitą, reumatoidinį artritą (vidinis vartojimas, kompresai ir įtrynimai), lėtinį plaučių uždegimą ir lėtinį bronchitą, dauginius skydliaukės mazgus (geriausiai – difuzinę mazginę strumą, toksinę strumą, kai sustiprėjusi jos funkcija sergant hipertireoze), vartojamos kaip profilaktinė priemonė, kad mazginė struma nevirstų piktybine, o taip pat  pagreitina su nervų sistema susijusių ligų gydymą.

Vidinis musmirių vartojimas

1. Sergant lėtinėmis bronchų ir plaučių ligomis reikia gerti vieną kartą per dieną lašais, atskiedus 50 g šalto lieso pieno. Geriausia gerti rytą nevalgius, likus valandai iki pusryčių.

Pirmąją dieną – 1 lašas, antrąją – 2 lašai, trečiąją – 3, ir t.t. iki 7 lašų, t.y. septintąją dieną – 7 lašai. Paskui dozę reikia po lašelį kasdien mažinti iki 1 lašo. Ir vėl kartoti: nuo 1 iki 7 lašų, atgal nuo 7 iki 1 lašo. Taip gydytis 1-3 mėnesius, kol išnyks ligos požymiai. Jeigu organizmas blogai įsisavina pieną, lašus galima atskiesti tokiu pat kiekiu vandens.

2. Sergant onkologinėmis ligomis

Tokia pat gėrimo lašais schema: pradedama nuo 1 lašo ir, kasdien didinant dozę 1 lašu, pasiekiama 20-25 lašų dozė. Tokią didžiausią dozę pasistengti gerti 5-7 dienas, o paskui vėl po 1 lašą kasdien mažinti ją iki 1 lašo. Po to reikėtų padaryti mėnesio pertrauką, o jos metu vartoti kitus natūralius priešvėžinius preparatus. Jeigu reikia, musmirių sulčių kursas kartojamas 3-5 kartus.

Nenusiminkite ir nepulkite į paniką, jeigu dėl blogos savijautos (pykina, sukasi galva) niekaip negalite pasiekti 20-25 lašų dozės. Sustokite ties ta doze, nuo kurios ėmėte jaustis blogiau, sumažinkite ją iki 5 lašų ir gerkite po 5 lašus mėnesį. Paskui padarykite 7 dienų pertrauką ir vėl pabandykite palaipsniui pasiekti maksimalią dozę. Jeigu vėl nepavyksta, reikia vėl gerti po 5 lašus 3-4 ir daugiau kursų, darant tarp jų 7 dienų pertraukas.

• Musmirių spiritiniu antpilu ar sultimis reikėtų švelniai tepti auglius ir gretimus

limfmazgius arba (dar geriau) dėti ant limfmazgių kompresus. Servetėlę suvilgyti musmirių sultyse (spiritiniame antpile) ir laikyti uždėjus, kol išdžius.

• Labai veiksmingi vaško paplotėliai su musmirių sultimis (arba spiritiniu antpilu).

Paprastai 100 g vaško reikia 2-5 g musmirių antpilo. Vaškas ištirpinamas vandens vonioje, įpilamas musmirių antpilas, gerai išmaišoma. Galima išpilstyti į iš anksto pasiruoštas reikiamo dydžio formeles arba tiesiog suminkyti šiltą paplotėlį. Uždėti paplotėlį ant nesveiko organo vietos, ant auglio, pritvirtinti ir laikyti 1,5-2 valandas. Priklausomai nuo ligonio savijautos kartoti galima 2-3 kartus per dieną.

3. Sergant reumatu, reumatoidiniu artritu, radikulitu bei kitomis sąnarių ligomis

• Gerti musmirių sultis (spiritinį antpilą) pagal tą pačią schemą nuo 1 lašo iki 25. Skirtumas tas, kad lašus reikia atskiesti vienu šaukštu vandens, t.y. geriamas labiau koncentruotas preparatas. Kam toks stiprus tirpalas netinka, gali imti 50-100 ml vandens, bet lašų skaičiaus nemažinti. Gerti kartą per dieną, rytą, likus valandai iki pusryčių. Paskui dozę po lašą kasdien mažinti iki 1 lašo ir vėl, nedarant pertraukos, pradėti didinti iki 25 lašų. Ir taip be pertraukos, didinant ir mažinant lašų skaičių, reikia gerti musmirių sultis ar antpilą pusę metų.

• Tuo laikotarpiu, kai geriate musmirių antpilą, prieš miegą juo reikia įtrinti sąnarius arba dėti kompresus. Kompresams antpilas skiedžiamas vandeniu santykiu 1:1 (t.y. imamos lygios dalys antpilo ir vandens), kompresas laikomas iki ryto, o rytą skaudamos vietos patepamos tepalu, pagamintu iš meškos, barsuko, kiaulės ar paukščių taukų ir pušų spyglių.

• Šitaip gydantis būtinai reikia gerti vaistažolių antpilus, aktyvinančius bendrąją medžiagų apykaitą ir sąnarių skysčių bei kremzlių atsinaujinimą: varnalėšų šaknų, kiaulpienių šaknų, islandiškųjų kerpių, jei uždegimas labai stiprus – gluosnių žievės ir kt.

• Kompleksiškai 0,5-1 metus vartoti mumijų. Gydymas ilgas, sunkus, bet sėkmingas.

Grybai ir… išsėtinė sklerozė

 

Ne taip seniai Izraelyje vyko alternatyviosios medicinos simpoziumas, kuriame su įsitikinimu pareikšta, jog iš japoniškų grybų šiitake išskirta medžiaga lentinonas ir polinesočioji rūgštis omega-3 padeda prislopinti išsėtinės sklerozės bei kai kurių kitų neurologinių ligų vystymosi procesą ar bent pratęsti remisijos laikotarpį. Beje, mūsų linų sėmenų aliejuje omega-3 rūgšties yra gerokai daugiau, o lietuviškose poniabudėse lentinono irgi tikrai ne mažiau nei šiitake. Šiuo metu Izraelio ir Amerikos klinikose atliekami klinikiniai tyrimai, kuriais siekiama patvirtinti ar paneigti simpoziume išsakytas mintis. Kadangi šie vaistai – kurių ir vaistais nepavadinsi, nes tai yra nuo seno įprastas, kasdienis maistas – visiškai nekenksmingi, Rusijoje jie drąsiai aprobuoti, juos pradėjau vartoti ir aš pats.

Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad turime vaistą, kuriuo galima visiškai išgydyti išsėtinę sklerozę. Kol kas galime pasidžiaugti tik vilčių teikiančiais rezultatais ir pirmąja sėkme, kai pavyko šiek tiek pagerinti sergančiųjų šia sunkia liga būklę ar pristabdyti jos progresavimą. Viskas priklauso nuo ligonio amžiaus ir bendrojo ligos “stažo”.

Suprantama, yra ir kitokių veiksmingų natūralių vaistų bei gydymo metodų, kurie pasitelkiami gydant išsėtinę sklerozę. Vadinasi, galima derinti juos arba pakaitomis taikyti kai kuriuos pačius efektyviausius. Čia tinka ir natūralios kitų autoimuninių ligų, tokių kaip miopatija, miastenija, sklerodermija, raudonoji vilkligė, gydymo metodikos, ir metodai, kuriais remiamasi gydant panašias Parkinsono bei Alzheimerio ligas…

Pasaulyje visai neseniai išgarsėjo Filipovos-Bekker metodika. Irina Aleksandrovna Filipova – Rusijos Fungoterapijos (gydymo grybais) centro, esančio Sankt Peterburge, įkūrėja. Jos metodika šiuo metu aprobuojama vienoje iš Delio (Indija) klinikų, jau gauti pirmieji stebėtini rezultatai. Kadangi metodikos autorė nelaiko jos paslaptyje, noriu apie ją papasakoti ir jums. Juk sergančiųjų išsėtine skleroze vis daugiau ir daugiau, ligoniai vis jaunesni, o ligos pasekmės kaskart sunkesnės ir agresyvesnės.

Išsėtinės sklerozės gydymas labai brangiai kainuoja, o kadangi aktyviai gydytis reikia ne vienerius metus, susidaro įspūdinga suma, kuri “įkandama” tik pasiturintiems žmonėms. Metodika, su kuria jus supažindinsiu, prieinama beveik kiekvienai minimalias pajamas gaunančiai šeimai.

Perspėjimas!

• Gydymo kursas – 5 mėnesiai (du mėnesius geriami preparatai, paskui daroma mėnesio pertrauka ir vėl 2 mėnesius gydomasi). Tačiau tai tėra tik bandomasis kursas, kurio metu siekiama išsiaiškinti imuninės sistemos pajėgumą ir potencialias organizmo galimybes. Maždaug antrą trečią gydymo savaitę gali pakilti temperatūra, varginti galvos svaigimas, neįprastas nuovargis, pykinimas, sustiprėti tremoras (galūnių drebėjimas nevalingai ritmiškai susitraukinėjant raumenims), pasidaro sunku judėti ir t.t. Šie simptomai turėtų ne gąsdinti, o džiuginti. Vadinasi, organizmas reaguoja į gydymą! Paprastai per 1-2 savaites šie nemalonūs simptomai susilpnėja ir visai išnyksta. Jeigu organizmo reakcija į gydymą teigiama, kursą vėliau reikia kartoti kasmet.

O dabar apie pačią metodiką

• Reikia turėti:

1. Gydomųjų grybų šiitake. Būtent gydomųjų, o ne kulinarinių, kuriuos įvairiausi “platintojai” perša kaip atvežtus iš Kinijos, Korėjos, Vietnamo ir kt. Tikrų grybų galima įsigyti tik rimtose Japonijos firmose arba Rusijos Fungoterapijos centre Sankt Peterburge.

2. Linų sėmenų aliejaus. Jis turi būti labai švarus, nė kiek nekarstelėjęs. Jei aliejus kartus, iškart pilkite lauk. Tai ne aliejus, o nuodai!
3. Kaimiškų kiaušinių lukštų.
4. Žuvų taukų kapsulėse.
5. Žydrojo bandrenio sėklų spiritinio antpilo ir pačios žydrojo bandrenio žolės.
6. Paprastosios linažolės žolės.
7. Susipažinti su Strelnikovos kvėpavimo sistema.

Dar reikia turėti: begalinį troškimą įveikti ligą, geležinės valios, atkaklumo, kantrybės ir suvokimo, kad gydymas turės būti ilgas ir nuoseklus.

Mat tai nebus vien preparatų vartojimas. Gydymas apima grįžimą prie Žmogaus gyvenimo normų, pirmiausia, žmogiškosios mitybos, grįžimą visa širdimi prie Dievo. Teks daryti kvėpavimo mankštos pratimus pagal Strelnikovos metodiką, teks grūdintis – atverti orlaides, mėgautis oro voniomis (jei nebus spazmų).

Gydymo eiga

1. Pasigaminti grybo šiitake spiritinio antpilo. Vieną pakelį (arba 2 šaukštelius) grybų (4,6 g) užpilti 150 ml degtinės, o dar geriau – kokybiško konjako, palaikyti kambario temperatūroje 2 savaites. Gerti po 1 šaukštelį rytą, valandą prieš valgį, o vakare – prieš pat miegą.

Tuo atveju, kai gaminamas spiritinis antpilas, papildomai gerti po 1 šaukštą linų sėmenų aliejaus prieš pat valgį (pasirinkti sau patogų laiką). Jį galima užsigerti kokiomis nors rūgščiomis sultimis, o dar geriau – visai neužsigerti.

Jeigu spirito organizmas netoleruoja ar jį vartoti draudžiama (pavyzdžiui, kepenų, inkstų ligos ir pan.), reikia pasigaminti grybo šiitake antpilo su linų sėmenų aliejumi. Grybų miltelius – 1 pakelį (4,6 g) arba 2 šaukštelius – užpilti vandens vonioje, o ne kaip nors kitaip pakaitintu iki 37 ^oC linų sėmenų aliejumi (150 ml), gerai išmaišyti. Kai atauš, laikyti šaldytuve. Tie, kuriems sunku praryti aliejų, gamindami antpilą gali įdėti į jį truputį čiobrelių – jie sušvelnins būsimųjų vaistų skonį. Gerti po 1 šaukštelį prieš valgį rytą ir vakare.

Negaminkite aliejinio antpilo daug, tik 150 ml, nes aliejus greit apkarsta, vos tik atidaromas hermetiškai užkimštas butelis. Be to, tik jūs patys turite nuspręsti, ar sugebėsite gerti šį aliejų, ar vis dėlto teks griebtis spiritinio antpilo.

2. Būtinai reikia vartoti kiaušinių lukštų miltelius. Lukštai sumalami kavamale labai smulkiai. Vieną šaukštelį lukštų miltelių sumaišyti su 1 šaukšteliu citrinų sulčių. Susidariusias putas gerai išmaišyti pirštu, kad lukštai aptirptų, įlašinti 1 lašą vitamino D (aliejinio vitamino D nusipirksite vaistinėje) ir išgerti. Geriama 1 kartą per dieną 1 valandą prieš valgį. Užsigerti paprastojo raudonėlio antpilu. Valgant kasdien praryti 4 kapsules žuvų taukų (0,5 g). Nesvarbu, ar prarysite jas iškart, galite ir per kelis kartus, jei labai sunku jas įveikti.

3. Žydrojo bandrenio sėklų spiritinis antpilas:

2 šaukštelius sėklų gerai sutrinti (galima pabėrus sutraiškyti, pavyzdžiui, buteliu, bet jokiu būdu nemalti kavamale), užpilti 200 ml degtinės (geriau stipresnės – 50-60^o), palaikyti 2 savaites.

Gerti po 20-30 lašų vieną kartą per dieną, likus 1 valandai iki pusryčių. Iš savo praktikos įsitikinau, kad geriau daryti stipresnį antpilą, t.y. 1:10 (100 g sėklų ir 1 litras degtinės). Bandrenis laikomas nuodingu augalu, nes jo sudėtyje yra alkaloido echinopsino, kuris veikia panašiai kaip strichninas. Tačiau vartojant kartu su linų sėmenų aliejumi jo minimalus nuodingumas pašalinamas. Tad bandrenio antpilą reikia gerti taip: pirmiausia linų sėmenų aliejaus, paskui bandrenio.

4. Įsisavinkite Strelnikovos kvėpavimo sistemą. Nusipirkite jos knygą ir pradėkite treniruotis. Knygoje pateikta labai daug informacijos, tad čia jos nekartosiu ir šios sistemos nekomentuosiu.

5. Gerkite natūralius daržovių kokteilius: pavyzdžiui, burokėlių ir morkų, burokėlių ir obuolių, morkų ir kopūstų ir kt.

6. Apie tai, kaip taisyklingai maitintis sergant sunkiomis ir onkologinėmis ligomis, galite pasiskaityti mano knygoje “Sunkių ir onkologinių ligonių gydomoji mityba ir organizmo valymas” (Kaunas, “Tikroji panacėja”, 2004 m.). Šią knygą reikėtų išnagrinėti visiems, kurie neabejingi ne tik savo, bet ir savo palikuonių, ateities kartų sveikatai.

7. Visais jus dominančiais klausimais su manimi galite pasikonsultuoti telefonu 8 (37) 33-53-25.

Natūropatas  Anatolijus Malovičko

Kaunas – 51314

Pašilės g. 84-13

Kepenų valymas grybais

Šiandien tai pats efektyviausias, patikimiausias ir saugiausias būdas!

Vargu ar rastume žmogų, kuris, sulaukęs 30-40 metų, nesiskųstų kepenų nepakankamumu: beveik visada kepenys būna padidėjusios, sunkiai susidoroja su “civilizuoto maisto” detoksikacija. Vien pelno siekiantys maisto produktų gamintojai “prifarširuoja” jį tokia gausybe visokiausių priedų, prailginančių vartojimo laiką, kad išlikti sveikam be kepenų valymo neįmanoma. Su maistu mūsų organizmas gauna visokių kancerogenų, konservantų, baliklių, dažiklių, sintetinių vitaminų ir kitokių “sveikatą gerinančių” maisto papildų – jų dabar žinoma daugiau nei 300. Tai galima pavadinti savotišku mitybos terorizmu, kai savai tautai vietoje kokybiškų maisto produktų peršamos “uždelsto veikimo bombos”. O mums, mielieji vartotojai, nebeliks nieko kito, kaip patiems išmokti atremti šią ataką, išmokti išgyventi šiame sergančiame pasaulyje. Kas prisiims atsakomybę už šį terorizmą?

Kepenų valymo grybais rezultatai išryškėja jau po savaitės, pirmiausia sunormalėja bilirubino kiekis. Viskas vyksta namų sąlygomis, lengvai ir paprastai.

Kepenų valymui reikia: šiitake grybų miltelių, pomaumedinių pinčių miltelių, voveraičių miltelių. Žinoma, išskyrus voveraites, kiti šie grybai Lietuvoje neauga, jų galima gauti tik fungoterapijos centruose arba užsisakyti pas knygos autorių.

Grybus reikės vartoti dvi savaites. Maistas – vien augalinis, per pietus leidžiama suvalgyti vieną kietai virtą kiaušinį. Klizmas daryti, jeigu jų reikia. Pirmąsias 2-3 dienas gali būti užkietėję viduriai – neišsigąskite, tai normalu. Paskui išmatos palaipsniui skystėja, jose gali būti daug gleivių, gleivingų siūlų ir dribsnių. Gali pasirodyti ir parazitai – kirmėlės. Išmatos gali būti šviesesnės arba tamsesnės nei įprasta.

Valymo metodika ir pavyzdinis dienos valgiaraštis

Pusryčiai

Apelsinų, greipfrutų arba ananasų sultys. Tarkuotas burokėlis arba morką (geriau su česnaku), bet kokių daržovių salotos.

• Maždaug 15-20 min. prieš pusryčius išgerti 4 dozes (1 dozė – 1 cm ant peilio galiuko) šiitake miltelių su 20-30 ml vandens, arba 4 preparato kapsules.

 Pietūs

Bet kokių daržovių sriuba (be “mylimosios” mėsos), troškintos daržovės (be “mylimųjų” riebalų), kietai virtas kiaušinis.

• Maždaug 15-20 min. prieš pietus išgerti 4 dozes (1 dozė – 1 cm ant peilio galiuko) pomaumedinių pinčių miltelių su 20-30 ml vandens, arba 4 preparato kapsules.

Vakarienė

Mėgiami vaisiai, iki 150 g naminės varškės.

• Maždaug 15-20 min. prieš vakarienę išgerti 4 dozes (arba spiritinio šviežių grybų antpilo) voveraičių miltelių su 20-30 ml vandens, arba 4 preparato kapsules.

Keptos, virtos, sūdytos voveraitės gydomųjų savybių neturi.

Voveraites labai sunku, beveik neįmanoma ilgai išlaikyti džiovintas, nes gavusios nors truputį drėgmės jos tuoj pelija ir vartoti nebetinka. Voveraitės sugeba naikinti visų rūšių kirmėles ir jų kiaušinėlius, todėl jas pusvelčiui tonomis superka užsienio firmos.

Po dviejų savaičių kepenų valymo nepulkite vėl valgyti visko iš eilės. Bent 2-3 mėnesiams (o geriausia – visam laikui) atsisakykite riebaus, rūkyto, kepto maisto, prekybos centrų pusfabrikačių.

Jeigu valant kepenis laikomasi visų grybų vartojimo taisyklių, kartu iš organizmo pašalinamas cholesterolio perteklius, nitratai, sunkieji metalai, radionuklidai. Be to, svoris krenta automatiškai, tačiau be žalos sveikatai.

Po valymo kepenys būna tarsi “naujos”, vėl pasiruošusios gaminti fermentus, skaidyti sudėtingus maisto produktus. Organizmas įgyja antrąjį kvėpavimą!

Visuomet atminkite, kad normalus kepenų darbas lemia tinkamą endokrininių organų, pirmiausia skydliaukės, veiklą. O tai yra ta “elektronika”, kuri valdo visą žmogaus organizmą, net ir medžiagų apykaitą ląstelėse. Kokie mes būsime – nutukę ar liesi, nervingi ar ramūs, energingi ar ištižę, priklauso nuo organizmo “valdymo centro” – kepenų!

Lieknėti padės grybai

 Kitaip ši liesėjimo sistema dar vadinama japonų sistema “JAMAKIRO”. Anksčiau ji buvo labai populiari Japonijoje, vėliau – tarsi šiek tiek primiršta, o dabar ir vėl ištraukta iš užmaršties. Mat ir Japonijoje vis akivaizdžiau susiduriama su amerikietiškojo gyvenimo būdo bei mitybos pasekmėmis – daugėja nutukusių žmonių. Holivude be šios sistemos neišsiverčia nė viena žvaigždė, nes mėsainių, picų ir kitokių “skanumynų” mėgėjams ji padeda greitai atgauti norimas formas.

Visomis “riebalų deginimo” dietomis, visais maisto papildais siekiama vieno – suskaidyti jau susidariusias riebalų sankaupas. Nė viena dieta “nemoko” kepenų išskirti tuos fermentus, kurie patys sukelia organizme riebalų “deginimą” (įskaitant ir tuos, dėl kurių suriebėja pačios kepenys).

Japoniškoje sistemoje suderinti trijų rūšių grybai lemia stebėtiną kepenų, virškinamojo trakto, plaučių, visos endokrininės sistemos ir galiausiai imuninės sistemos suaktyvėjimą. Tad ši liesėjimo sistema – vien sąlyginė procedūra. Ji labiau panaši į gydomąją, nes išvalomos ir kepenys, ir visas organizmas.

Po kokios nors madingos dietos laikymosi ir visiško badavimo žmogus paprastai vėl greitai atgauna anksčiau buvusį svorį, o kai kuriems jis netgi padidėja. Taip atsitinka todėl, kad kepenys nebūna visiškai išvalytos, o svarbiausia – jos negauna postūmio gaminti pakankamai visaverčių fermentų. Paaiškėjo, jog tik grybai gali šį darbą atlikti greitai ir efektyviai. O šiandien ši sistema, priderinta prie europietiškos mitybos ir gyvenimo būdo, gali daryti stebuklus.

Sistemos komponentai:

• Japoniškas medžio grybas šiitake.

• Medžio grybas pomaumedinė pintis (auga tik Rusijoje).
• Japoniškas medžio grybas meitake.
• Sudano rožės žiedlapiai (“Karkade” arbata, jos galima rasti stambiuosiuose prekybos centruose).
• Juodoji nepresuota arbata.
• Liesas pienas.

Liesėjimo ir gydymosi kursas – 2 mėnesiai.

Visą šį laiką kepenys turi dirbti tausojančiu režimu, nes nuolat vyksta fermentų gamybos atnaujinimo procesas.

Reikia valgyti augalinį maistą, šiek tiek augalinių riebalų, o sergantiems kepenų ligomis – tik lydyto sviesto. Nei badauti, nei laikytis labai griežtos dietos tikrai nereikės – pomaumedinė pintis ir “Karkade” arbata savaime prislopins apetitą.

Darbo grafikas pirmąsias dvi savaites:

• Rytą, prieš pusryčius, kol skrandis tuščias, išgerti 1 dozę (1 cm ant peilio galiuko arba 1 pakelį, arba 2 kapsules) grybo šiitake, ištirpinus 100 ml šilto vandens.

• Po 20 min. 1 šaukštelį juodosios arbatos arbatžolių užplikyti 50 ml karšto pieno. Palaikyti 15 min., kad pritrauktų, ir perkošti. Išgerti neskubant, mažais gurkšneliais.

• Pusryčiams: kriaušė, obuolys, 2 puodeliai “Karkade” arbatos su medumi.
• Dieną, pusvalandį prieš valgį, išgerti 1 dozę (2 kapsules) grybo meitake, užsigerti 100 ml švaraus geriamojo vandens.

• Paskui 1 šaukštelį juodosios arbatos arbatžolių užplikyti 50 ml karšto pieno, po 15 min. perkošti ir išgerti mažais gurkšneliais.

• Pietums: daržovių salotos, šiek tiek vištienos arba liesos jautienos, arba ryžių, grikių (tuomet nevalgyti mėsos), šviežių ar troškintų daržovių. Išgerti 2 puodelius “Karkade” arbatos be cukraus ir saldumynų.

• Vakare, 15-20 min. prieš valgį, išgerti 2 puodelius “Karkade” arbatos su medumi, paskui 1 dozę (2 kapsules) pomaumedinės pinties, užsigeriant 50 ml vandens, arba 2 šaukštus (20 ml) pomaumedinės pinties spiritinio antpilo (4,5 g pinties užpilti 150 ml “Kagoro” vyno, palaikyti 2 savaites). Užvalgyti naminės varškės, sūrio.

Po dviejų savaičių

Pradėti po truputį valgyti rauginto pieno produktus, liesą troškintą mėsą, žuvį, juodą bemielę duoną. Pienu užplikytos arbatos galima nebegerti, nes ji savo darbą jau atliko – atvėrė tulžies latakus.

Grybus vartoti dar 2 savaites tokia pat tvarka.

Dar po dviejų savaičių

Pageidautina subalansuoti žarnyno mikroflorą vartojant unikalų rusišką preparatą “EM-Kurunga”. Tai simbiotinis preparatas, subalansuojantis žarnyno mikrobų sudėtį. Jis veikia kitaip nei antibiotikai, kurie naikina ir geruosius, ir bloguosius mikrobus. “EM-Kurungos” vartojimo kursas – 1 mėnuo.

Apie šį unikalų preparatą pasiskaitysite atskirame straipsnyje.

Viena iš natūralių imuniteto sustiprinimo ir jo palaikymo priemonių - grybai

Šiuo metu pasaulyje pradėti neregėto masto moksliniai tyrimai – bandoma sukurti žmogaus nemirtingumo ir jo klonavimo eliksyrą (tabletes). Vis žadama, jog tai pavyks pasiekti visai netrukus, kad šis stebuklas jau čia pat – dar 10-50 metų… Išgėrei, ir gyvenk be jokių problemų kokius 700 metų… Atseit, susinaikinimo komanda tūno mūsų smegenyse, iš kurių ji pasiekia visas ląsteles. Jeigu, grubiai kalbant, nupjautume šį “laidą”, kuriuo išplatinama pražūtinga komanda, kūno ląstelės galėtų dalintis ne 50-70 ciklų, o iki begalybės… Tai bent! O kaip būtų su jau dabar sergančiais sunkiomis ligomis: vėžiu, AIDS? Ko tikėtis herpeso ir kitokių virusų nešiotojams? Kas laukia apnuodytųjų radiacija, tabaku, alkoholiu, išmetamosiomis dujomis, mėsainiais ir kitokiu civilizacijos šlamštu? Koks visagalės blogio imperijos – farmakologijos – aukų likimas? Taip galima būtų tęsti ir tęsti…

 Mielieji eksperimentuotojai, jūs manipuliuojate ne tik milijardinėmis sumomis, bet ir milijardais šventai jumis tikinčių ir pasirengusių jums mokėti paskutinius grašius žmonių gyvybių. Juk mums visiems ir vėliau teks kartu valgyti, gerti bei gyventi…

Tad pirmiausia reikia grąžinti visus žmones, o pirmiausia jus pačius, prie Žmogiškosios esmės, t.y. atkurti “pradinius projektinius protingu sutverto žmogaus parametrus”, baigti pagaliau tyčiotis iš žemės, vandens, oro, mitybos, ideologijos, savo tikslų ir paskirties šioje žemėje suvokimo. Tik tuomet, kai grąžinsime Planetai ir Kosmosui Naują Žmogų ir ankstesniąją Gamtą, galima bus galvoti apie tai, kaip prailginti šio naujojo žmogaus gyvenimą.

Kitaip žmogus tiesiog vėl viską prarūkys, pragers, pravalgys, apnuodys, sudergs visus jūsų atradimus kartu su jumis pačiais.

Nutukusios Amerikos, kurioje storulių net 61% ir kasmet daugiau kaip 400 tūkst. miršta nuo apsirijimo pasekmių, patirtis rodo, jog ne šiems apsirijėliams ir jų užtarėjams reikia ilginti gyvenimą ir pratęsti riebalais liulančią jaunystę… Reikia ilginti gyvenimą tiems, kurių sveikas genetinis fondas – ir kūne, ir smegenyse.

Atleiskite už šį nukrypimą – negalėjau nutylėti to, kad mokslas vystosi ne ta kryptimi.

Grįžkime prie tų, kuriems šiandien kaime, miškuose sunkiau nei kitiems. Politinių intrigų šurmulyje kažkaip visi staiga užmiršo tuos, kurie mus kasdien maitina, kurie patys yra sveikasis gamintojų genetinis fondas (o ne miesto vartotojai). Būtent jiems aš aprašysiu daugelio ligų gydymo metodiką, nes pirmiausia jie užtikrina imuniteto stiprinimą ir jo palaikymą reikiamame lygyje.                    

Sunkių lėtinių ligų, neišgydomų įprastomis priemonėmis, gydymo metodika

Mėnesį reikia nuosekliai gerti vieną iš šešių preparatų:

• Pirmąjį mėnesį: poniabudžių tinktūra – po 1 šaukštą 2 kartus per dieną, rytą ir vakare,

pusvalandį prieš valgį.

Ištisą mėnesį vieną kartą per dieną geriant šią tinktūrą, pavyksta atsikratyti daugelio negalavimų. Ji ypač efektyvi kaip priemonė, užkertanti kelią augliams, o sergančiųjų onkologinėmis ligomis augliai nustoja didėti, tarsi užsidaro kapsulėje, t.y. neatsiranda metastazių. Tai žmogui suteikia šansą, kad auglį pavyks sėkmingai pašalinti operacijos metu.

Poniabudės ypač tinka vėžinėmis ligomis sergantiems vaikams.

• Antrąjį mėnesį: raudonųjų musmirių sultys.

Gerti pagal tokią schemą: pirmąją dieną – 1 lašas su 50 ml vandens (arba 1% pieno), antrąją dieną – 2 lašai, trečiąją – 3 lašai, ir taip iki 17-25 lašų. Kiekis priklauso nuo ligos pobūdžio ir sudėtingumo. Paskui reikia pradėti po 1 lašą dozę mažinti iki 1 lašo per dieną.

Vaikams duoti musmirių sulčių draudžiama!

Vyresniems nei 7 metų vaikams vietoje poniabudžių tinktūros reikia duoti ežiuolės ekstrakto pagal schemą: nuo 1 lašo iki 15 ir atgal iki 1 lašo.

• Trečiąjį mėnesį: vėl poniabudžių tinktūra, gerti taip pat kaip pirmąjį mėnesį.
• Ketvirtąjį mėnesį: trispalvių našlaičių arbata arba varnalėšos šaknų arbata, arba islandinių kerpių arbata – žodžiu, ką turite. Visos trys vaistažolės puikiai skatina medžiagų apykaitą organizme. Geriau gerti vieną kurią nors arba paeiliui po 10 dienų kiekvieną.

a)     2 šaukštelius trispalvių našlaičių žolės užplikyti 300 ml verdančio vandens, palaikyti kol atvės ir perkošti. Gerti po 100 ml tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

b)     šaukštą susmulkintų varnalėšos šaknų užplikyti 300 ml verdančio vandens, pavirti ant silpnos ugnies 5 minutes, supilti į termosą ir palaikyti per naktį. Gerti po 100 ml 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

c)     saują susmulkintų islandinių kerpių 10 minučių pavirti 0,5 litro 1% pieno, supilti į termosą ir palaikyti per naktį. Kas negali pakęsti pieno, vietoje jo turėtų naudoti švarų, nechloruotą, pavyzdžiui, šaltinio vandenį. Gerti po 2 gurkšnelius kas valandą, išgerti visą kiekį per dieną.

• Penktąjį mėnesį: gerti po 3 lašus (su 1 šaukštu vandens) bebro išskyrų, kuriomis jis žymi savo teritoriją.

Anksčiau šis vaistas buvo tiesiog aukso vertės. Juo gydė: paralyžių po insulto, stenokardiją, išemiją, aterosklerozę, virškinamojo trakto ligas, haimoritą, gripą, furunkuliozę. Jis reguliuoja kraujospūdį, naikina virusus, grybelius, stafilokokus, gydo žaizdas, gerina regėjimą, klausą, išskaido cistas, gydo vyrų prostatitą ir adenomą, ne blogiau už viagrą ir be neigiamų pasekmių gerina lytinę potenciją, praeina moterų klimakso reiškiniai, pagerėja nuotaika ir darbingumas. Ir tai toli gražu ne visas privalumų sąrašas…

Tie, kuriems šis stebuklas neprieinamas, gali vartoti japoniškus grybus: šiitake ir reiši kartu. O kaip juos vartoti, skaitykite skyriuje apie šiuos grybus. Jeigu ir japoniškų grybų negalite gauti, vartokite adaptogenus: leuzėją, šizandrą, ožerškį, araliją, ženšenį. Galima vartoti vieną kurį nors iš jų, arba 2-3 pakaitomis po 10-15 dienų. Kompleksiškai galima 10 dienų vartoti ežiuolę.

• Šeštąjį mėnesį: juodojo beržo grybo antpilas, gerti po 100 ml 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Atidžiai perskaitykite skyrių apie juodąjį beržo grybą. Galima vartoti ir vaistinėje pirktą preparatą “Befunginas” – tuomet vadovautis pakuotėje esančia instrukcija.

Jeigu jumyse dar gyvas bent menkutis troškimas išsigydyti kokią nors įsisenėjusią ligą, šis kompleksas jums būtinai padės. Juo galima remtis kaip pagrindu gydant bet kurią ligą.

Sergantiems rimtomis kepenų ligomis ir tiems, kurie negali vartoti spiritinių antpilų, reikėtų 100 ml įlašinti į verdantį vandenį, palaikyti, kol atauš bei išgaruos spiritas ir gerti pagal pateiktas schemas.

Ir niekuomet nepamirškite: Žmogus ir maitintis turi Žmoniškai, o ne prekybos centruose pirktais surogatais, rūkytu, konservuotu, dirbtu ir perdirbtu negyvu maistu.

Grybeliai ir mielės – vėžinių auglių atsiradimo ir vystymosi priežastis

Šiame skubančiame ir abejingame pasaulyje viskas stebėtinai keičiasi… Migruoja daugybė žmonių, gyvūnų, vabzdžių, augalų ir… mikrobų, bakterijų, virusų, grybelių, kirmėlių bei visokio kitokio “gėrio” ir “blogio”.

Gelbėdamosi nuo “civilizacijos” spaudimo, mutacijas patiria net klimato sąlygos, gyvūnai, grybai, augalai ir visas milžiniškas mikropasaulis. Baisiausia, jog visos šios mutacijos vyksta dėl homo sapiens veiklos ir, deja, ne jo naudai.

Vėliau visi šie įvairiausi mutantai pradeda atakuoti mūsų kūną, protą, sielą. Jie puola taip atkakliai, kad ir pats žmogus šiandien jau pradėjo kisti – išsigimti!

Daugelyje tarptautinių kongresų pastaruoju metu plačiai nagrinėjama vėžio prigimties problema. Vis aktyviau įrodymais grindžiami pasisakymai apie grybelinę ir parazitinę vėžio kilmę. Jau pirmajame 1976 metais vykusiame kongrese didelis dėmesys buvo skirtas keistam sutapimui – žmogaus organizmo ląstelių vystymosi ir mielių grybelių vystymosi ciklai sutampa…

Šią versiją dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškėlė rusų mokslininkas V.Karavajevas. Jis reikalavo, kad nebūtų gaminami ir parduodami rūgimą sukeliantys maisto produktai. Tik dabar, kai sukurti elektroniniai optiniai prietaisai, pavyko patvirtinti šią hipotezę.

Grybelių sporos patenka į organizmą arba su maistu, arba kraujas jas išnešioja iš grybienos pažeistos organizmo vietos. Radusios nusilpusį audinį, jos prisitvirtina prie smulkiausios kraujagyslės, kapiliaro, sienelės ir pradeda augti vidun.

Paprasti mielių grybeliai žmogaus organizme neišgyvena dėl aukštos kūno temperatūros. Bet mes gi tokie atkaklūs ir protingi! Genetikai dar XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje sukūrė tokias šilumai atsparias mieles, kurios puikiausiai dauginasi 43-44 ^oC temperatūroje. Duonos gamyboje, ir ne tik joje, tokios mielės naudojamos norint pagreitinti tešlos rauginimo procesą. Pirkdami pusžalę duoną, o tokios pas mus pilnos parduotuvių lentynos, su ja mes nusiperkame ir savo žudikus – grybelius.

Žmogaus organizmo imunitetą lemia ypatingos rūšies ląstelės fagocitai. Būtent jos sunaikina į kraują patekusias pašalines daleles. O naujosios mielės sugeba ne tik atsispirti fagocitams, bet netgi juos sunaikinti! Kaip čia neprisiminti Jėzaus Kristaus žodžių, kad reikia valgyti tik neraugintą (bemielę) duoną…

Daugybė šiuolaikinių Rusijos mokslininkų tyrimų patvirtina, kad būtent mielės yra daugiau kaip 60% žmonijos ligų priežastis. Tai labai rimtas kaltinimas! Juolab kad yra duonos kepimo be mielių technologija, tik ji kepėjams nenaudinga, nes nepelninga.

Visą gyvenimą valgant iš mielinės tešlos keptą duoną, grybeliai kaupiasi organizme ir išsikovoja jame vis tvirtesnes pozicijas: dauginasi, naikina naudingąją mikroflorą, sukelia virškinamojo trakto ligas ir silpnina imunitetą. Žmogus atsiduria tarsi teroristinių mielių taikinyje! Šiandien mikrobiologai jau tvirtai įsitikinę, kad būtent rūgimo procesai yra imuniteto nusilpimo ir vėžio atsiradimo priežastis.

 Šiuo metu žinoma apie tūkstantį mielių rūšių. Jų mutacijų metu atsiranda daugybė naujų porūšių. O tada susigaudyk kad gudrus, kurios iš jų “geros”, o kurios “blogos”. Tad gal geriau būtų išsiversti visai be jų.

Vien Rusijoje dabar per metus nuo vėžio miršta 6 mln. žmonių. Tai baisus skaičius, ir jis nepaliaujamai didėja! Žymi lėtinių ir onkologinių ligų tyrinėtoja Olga Jelisejeva jau daug metų ir Rusijoje, ir iš visų tarptautinių tribūnų įrodinėja, kad vėžys – infekcinės, parazitinės kilmės liga, kurią sukelia virusai, bakterijos, pirmuonys, grybeliai, kirmėlės. Ji “pyškina” juos kompiuteriu rezonansinės-dažninės terapijos metodu. Ir, duok Dieve, jai sėkmės. O mes pabandysime visa tai padaryti pigiu ir veiksmingu protėviu metodu – gydymu grybais.

Žymioji O.Jelisejeva tegul diagnozuoja parazitus, nes tai unikalus metodas, padedantis išvengti baisios vėžio diagnozės tuo atveju, kai organizme tėra tik grybelių ar parazitų “lizdas”. Juk oficialioji medicina tokioje situacijoje bejėgė: ji vienareikšmiai tars “vėžys”, ir griebsis pjauti, nuodyti, švitinti. O juk išnaikinus grybelius (taip pat ir pelėsinius), kirmėles, nebeliks ir baisios vėžio ar auglio diagnozės.

Ir dar šiek tiek svarbios informacijos.

Jeigu ant jūsų kūno atsirado papilomų ar karpų, net pati mažiausia, vos regima papiloma, vadinasi, jūsų organizmo “valymo sistema” jau pradėjo strigti. Dar rimčiau reikia susimąstyti tiems, kuriems diagnozuota mioma, fibroadenoma, dauginiai polipai, adenoma, mastopatija, cistos ir t.t. Reikia įsisąmoninti – be nieko, nei iš šio, nei iš to, tokie dalykai neatsiranda.

Bet kokia chirurginė intervencija (skalpeliu, šalčiu, lazeriu ar kt.) tik dar labiau provokuoja nepiktybinių auglių vystymosi procesą – pašalintojo vietoje kitas auga dukart greičiau. Galėčiau papasakoti jums daugybę liūdnų istorijų, kai pašalintos karpos vietoje ėmė vystytis melanoma, viena iš agresyviausių odos vėžio rūšių, kurią įveikti beveik nėra vilties.

Atminkite, po papilomų ir karpų gali atsirasti kur kas didesnių ir rimtesnių darinių – fibromų, miomų, dauginių polipų ir t.t.

Įsidėmėkite ir žinokite! Bet kuri agresyviai pašalinta ląstelė ar organas sukuria fantomą (tokio pat tipo, kaip pašalintasis, energetinį darinį). O kadangi fantomai gali reanimuotis nedalyvaujant DNR, tai rezultatų ilgai laukti netenka – vietoje pašalinto polipo kaip grybai išdygsta trys nauji. Net antibiotikais sunaikinti mikrobai sukuria fantomus, kurie dvigubai energingiau dauginasi ir mutuoja.

Tai mirtinas nuosprendis, kurio autorius – oficialioji medicina!

Ką daryti? Pirmiausia, jokios agresijos – nei gyvenime, nei gydyme. Tik gydymas natūraliomis priemonėmis – vaistažolės, grybai, mineralai, saulė, vanduo, malda. Veikiant šioms natūralioms priemonėms ląstelė ne sunaikinama, o koreguojama, ir fantomų neatsiranda.

Liaudies medicina žino gerokai daugiau gydymo būdų nei oficialioji. Tai ir gydymas grybais, ir fitoterapija, ir gydymas sidabru. Beje, visi šie būdai tikrai veiksmingi.

1)     Šiitake, paprastųjų poniabudžių, valgomųjų voveraičių ir kitų grybų vartojimas.

2)     Ugniažolės antpilų gėrimas ir klizmų darymas.

3)     Jonizuotųjų sidabro tirpalų gėrimas, mikroklizmos, praplovimai.

Šioje knygoje neturėjau tikslo detaliai pasakoti apie infekcinių ir parazitinių ligų gydymo metodus – tai bus jau kita knyga. Sergantieji gali kreiptis į mane, nes kiekvienai konkrečiai ligai taikomi savi gydymo metodai. Galiu pasakyti tik tiek, kad ir šiuo atveju principas “panašus gydomas panašiu” pasiteisina beveik 100%. Nė vienais kitais augaliniais nuodais tokių gerų rezultatų pasiekti nepavyksta.

Ar verta parduoti mėlynes užsieniečiams?

 Šiuo metu bene pats populiariausias vaistas Europoje – mėlynių ekstraktas. Mat nemažai akių ligų lemia blogas šio regėjimo organo aprūpinimas krauju. Turbūt kyla klausimas: o kuo čia dėtos mėlynės?

Mūsų venose yra labai smulkučių uždaromųjų įtaisų, veikiančių kaip atbulinis vožtuvas, t.y. praleidžiančių kraują tik viena kryptimi – link širdies. Kai venų vidinės sienelės nusilpsta, veninis kraujas gali prasiveržti pro vožtuvus priešinga kryptimi ir kauptis venose. Jeigu taip atsitinka kojų venose (o būtent taip dažniausiai ir būna), jas pažeidžia varikozė, vėliau ima kamuoti tromboflebitas. Mat dėl tokio užsistovėjusio ir sutirštėjusio kraujo pirmiausia atsiranda trombų, o vėliau ir opų. Jeigu taip atsitinka tiesiojoje žarnoje, prie sfinkterio, išsivysto klasikinis hemorojus. Tačiau jeigu taip atsitiks smegenyse, gali įvykti katastrofa – insultas. Insulto priežastis gali būti ir kraujo krešulys – trombas.

O mūsų maitintojos mėlynės, kuriose yra ypatingų medžiagų, vadinamų antocianozidais, apsaugo ir nuo kraujagyslių pažeidimų, ir nuo raudonųjų kraujo kūnelių sulipimo, vadinasi, ir nuo insultų, infarktų, hemorojaus bei kitų nemalonumų, susijusių su kraujagyslėmis ir krauju. Ir tai dar ne viskas. Mėlynių lapų antpilas, kuriame yra itin daug glikozido neomirtilino, neleidžia padidėti cukraus kiekiui sergančiųjų diabetu kraujyje. Juk visi žinome: per didelis cukraus kiekis – neišvengiamos problemos su kraujagyslėmis. Be to, šis antpilas užkerta kelią kataraktos ir glaukomos vystymuisi bei jas gydo, padeda išvengti degeneracinių akių tinklainės geltonosios dėmės pokyčių. Jeigu visą mėlynių sezoną gertume jų lapų antpilą, o šviežias gerai prinokusių uogų sultis lašintume į akis (atskiedę distiliuotu vandeniu santykiu 1:3; sultys tinkamos naudoti tik vieną dieną!), ko gero, 100 metų pragyventume be akinių, glaukomos, kataraktos ir visokių kitokių regėjimo bėdų. O apie šeimos biudžeto taupymą nėra ko nė kalbėti!

Bet ir tai dar ne viskas. Mėlynių lapų antpilai, šviežios uogos skatina gleivių išsiskyrimą virškinamajame trakte. Jos padengia skrandžio sieneles ir taip apsaugo jį nuo opų atsiradimo.

• Mėlynės vartojamos kaip sutraukiantis vaistas. Reikėtų pasigaminti spiritinio uogų antpilo: pilną 0,5-1 litro stiklainį pridėti uogų, užpilti degtine ir palaikyti mėnesį. Sutrikus skrandžio ar žarnyno veiklai, varginant jų skausmams, gerti po 1-2 šaukštus. Kuo ilgiau išlaikomas neperkoštas antpilas, tuo jis veiksmingesnis, o laikyti jį galima nors 5 metus! Tereikia dieną kitą pagerti, ir vėl sveikas.

• Džiovintos uogos tinka viduriuojant, šviežios – užkietėjus viduriams, sergant podagra, reumatu, sutrikus medžiagų apykaitai, susilpnėjus matymui tamsoje, o taip pat turintiems inkstuose akmenukų.

• Mėlynių lapų šutinys tinka klizmoms, kai kraujuoja hemorojiniai mazgai, jis naudojamasir gerklei skalauti, kompresams.

• Mėlynių lapų antpilą tinka vartoti sergantiems pielitais, cistitais, uretritais, šlapimo pūslės atonija, šlapimo pūslės ir tulžies pūslės akmenlige, varginamiems skrandžio dieglių (gastralgijos), lėtinių enterokolitų.

• Moterų baltąsias išskyras padeda pašalinti švirkštimasis mėlynių lapų nuoviru.
• O koks puikus vaistas yra mėlynių vynas! Nedideliame vandens kiekyje 20 minučių pavirti 25 g džiovintų mėlynių uogų, įpilti 250 ml raudonojo sauso vyno, pavirti dar 10 minučių. Gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną 10-15 minučių prieš valgį. Gydo lėtinį kolitą.

• Žiemą mėlynių kisielius – nepakeičiama priemonė, padedanti atgauti jėgas nusilpusiems,

ligų nukamuotiems, sergantiems avitaminoze žmonėms.

• Onkologiniams ligoniams mėlynės – puiki viso organizmo stiprinimo ir simptominė vėžio gydymo priemonė.

Kiek dar naudingų žmogui dalykų slypi šiose uogose – vienas Dievas žino. Jei jis jas sukūrė, jis ir patars, kaip geriau vartoti.

Nagi, raskite bet kurioje “Eurovaistinėje” maisto papildą, turintį tiek gydomųjų savybių, vitaminų, mikroelementų! O miške – prašom, kiek tik norite. Tereikia nepatingėti prisirinkti ir, pasitelkus išmanančiųjų patarimus, tinkamai jas panaudoti.

O jeigu prie mėlynių pridėsime grybų “vaistinę”, jeigu gersime spyglių nuovirus, kuriuose yra tiek vitamino C, kad jiems neprilygs jokie užjūrio apelsinai, mandarinai ar citrinos, nė nepajusime, kaip visi mūsų negalavimai, visos ligos, susijusios su kraujotaka ir kvėpavimu, praeis be pėdsako…

Jeigu gersime pušų ir eglių kankorėžių antpilą, visas nereikalingas druskas iš sąnarių tarsi šluota iššluosime ir atgaivinsime kraujagyslių sistemą. Visko turime, viskas prie pat namų – imk, gamink, tuomet nereikės bėgioti pas gydytojus ir į vaistines. O pats atgavęs jėgas, išmokyk pasigydyti ir kitą. To jums visiems ir linkiu.

Natūropatas  Anatolijus Malovičko

Kaunas – 51314

Pašilės g. 84-13

tel. 8 (37) 33-53-25

EM technologija – žmogaus sveikatai

Visatą valdo automatinio susireguliavimo mechanizmais pagrįsta simbiozė!

ЕМ-Kurunga

“Gėris” ir “blogis” – žmogiškos sąvokos. Mes žinom, jog Gamtoje, kitaip nei žmonių visuomenėje, tokio padalijimo nėra. Nėra blogų mikrobų, nėra piktų augalų ir gyvūnų. Visi gyvena vienas dėl kito ir vienas kito sąskaita.

Gamtoje harmonija vyrauja iki to momento, kol “kompanijoje kiekvienas turi savo porą”, t.y. nieko nėra per daug. Kitaip tariant, tarp visų būtybių vyrauja pusiausvyra, bendradarbiavimas, bendrystė. Šis kiekybinis santykis tarp įvairių rūšių gyvų būtybių turi būti išlaikomas be jokių nukrypimų. Vadinasi, jų egzistavimą būtinai turi valdyti automatinio susireguliavimo mechanizmas.

Čia slypi bet kurios ekologinės sistemos simbiozės esmė: Visatos, Žemės planetos, augalų, gyvūnų bendrijų, žmonių visuomenės, mikropasaulio (mikrobų, virusų ir t.t.). Tokia simbiozė ir yra Gyvybės pagrindas!

O kas gi yra žmogaus organizmas?

Tai ta pati fundamentali simbiozė, kurią sudaro pačios įvairiausios jungiamojo audinio, inkstų, kepenų, smegenų, kraujo ir kitos ląstelės, kurių tarpusavio santykiai yra griežtai reguliuojami. Kiekviena ląstelių rūšis “žino” savo vietą ir savo vaidmenį. Mikroorganizmai, kurie gyvena ir turi gyventi mūsų makroorganizme, irgi puikiausiai “žino” savo vietą ir savo darbą. Jie irgi aktyviai dalyvauja šios simbiozės automatinio susireguliavimo mechanizmų veikloje. Ir ne todėl, kad jie geri, o todėl, kad jiems reikia “šeimininko”, kuriame jie visi kartu galėtų egzistuoti vienas kito sąskaita. Paprastai tariant, mes gyvename, kol mes kartu.

O dabar toks intriguojantis klausimas: kuri mikroflora stipresnė – sėjanti mirtį ar gyvenanti kartu su mumis? Žinoma, antroji! Bet kokiu atveju simbiozėje su žmogumi ji nenusileidžia tai milžiniškai jėgai, kuria pasižymi ligas sukeliantys mikrobai. Kitaip tariant, žmogus, kaip rūšis, jau seniai būtų išnykęs, o gal net ir neatsiradęs. Tie “blogieji” būtų jį suriję… O gal naudingoji mikroflora visai ir neturi tokių regeneruojančių galių, kurios padėtų pasipriešinti patogeninei mikroflorai?

Įsivaizduokime, kad būtent taip ir yra. Tokiu atveju reikia suvokti, kodėl bakterijų – vienaląsčių būtybių, pirmųjų planetos gyventojų – iki šiol nesunaikino virusai, kurie gali gyvuoti ir parazituoti tik ląstelės viduje. Juk jiems nesvarbu, ar ta būtybė vienaląstė, ar daugialąstė. Svarbu, kad būtų ką pulti. Į šį paprastą klausimą, ko gero, galima rasti tik vieną paprastą atsakymą: per milijardus metų planetoje išliko tik tos bakterijos, kurios evoliucijos procese įgijo imunitetą prieš bet kokius virusus.

Milžiniškomis antibiotikų dozėmis žmonija sunaikino visą grupę “blogųjų” mikroorganizmų, saugančių žmones nuo virusinių infekcijų, fibrozinių trombų, vadinasi, nuo infarktų ir insultų. Pasirodė, jog tokie mikroorganizmai gyvena tik žmogaus organizme, aplinkoje jų nėra. Tai iš kur dabar jų paimti?

Visuotinis gydymas antibiotikais – tai medicinos teroras! Per tą laikotarpį, kai pradėta gydyti antibiotikais, mirtingumas nuo infarktų ir insultų padidėjo 5 kartus, o nuo sepsio ir vėžinių ligų – 10 kartų!

Taip, pripažinkime, anksčiau “sumaištavę” patogeniniai mikrobai pridarydavo rimtų problemų ir nusinešdavo daug gyvybių. Tačiau užuot “tramdę maištininkus” kitais simbiotikais, jiems paskelbė negailestingą karą – antibiotikais sunaikino ir “maištininkus”, ir tuos, kurie turėjo tramdyti maištingą kenksmingųjų mikrobų dvasią.

Ištisus tūkstantmečius formavosi simbiozė “makroorganizmas – mikroorganizmai”, ši makroorganizme prigijusi mikroflora sukūrė unikalų biologinių katalizatorių kompleksą – fermentus, kurie užtikrina stabilų ir ilgalaikį bet kokios populiacijos sveikatos išsaugojimą.

Kodėl gi kartkartėmis planetoje įsišėlsta epidemijos, sukrečiančios visas gyvas būtybes? Ogi todėl, kad bet kokio vystymosi variklis yra Jo Didenybė Chaosas. Tvarka negali būti varomoji jėga, nes visiška tvarka reiškia, jog neįmanomi jokie pasikeitimai, vadinasi, ir joks vystymasis.

Žinoma, Tvarka turi vyrauti Gamtoje, bet tiktai tiek, kad ekologinė sistema nebūtų įstumta į stagnaciją. Savo ruožtu, chaoso turi būti nedaug, tik tiek, kad lėtai, evoliuciškai, be sukrėtimų kistų šis pasaulis. Kuo griežtesnė, visuotinesnė Tvarka, tuo labiau susitraukia Chaosas. Dabar ne tik kariškiai, amžinieji Chaoso šaukliai, bet ir pačių taikiausių pasaulio profesijų atstovai – gydytojai, veterinarai, agronomai, maisto produktų gamintojai – kovodami su ligomis, dirbtinai ir beprotiškai stiprindami Tvarką, taip smarkiai suspaudė Chaoso spyruoklę, kad išvengti atsakomojo smūgio jau nėra galimybių. O jis pasireikš ne tik aktyviu žmonių pasipriešinimu tokiam gydymui ir tokiam maistui, bet, deja, ir baisiomis savo chaotiškumu mutacijomis mikrobų pasaulyje. ŽIV infekcija, kempinligė, atipinė pneumonija, virusinės augalų ligos – tik pirmoji atsakomoji Gamtos reakcija į visuotinį cheminių medžiagų naudojimą buityje ir maisto gamyboje, gydymą cheminiais vaistais ir antibiotikais. Kokių dar “žiedelių ir vaisių” galim tikėtis – nežino niekas. Nors numanyti ne taip jau sunku…

Kokią iš to galime padaryti išvadą?

Sutramdykime nevalia iš lupų besiveržiančią pasaulyje egzistuojančios tvarkos kritiką ir pakalbėkime tik apie medicinos problemas.

1. Bet kokia liga – tai automatinio susireguliavimo mechanizmais pagrįstos simbiozės sutrikdymo pasekmė.

Tokio simbiozės sutrikimo priežasčių tiek daug, kad net jų vardijimas užimtų keletą tomų. Svarbiausia iš jų – Gamtos dėsnių ignoravimas. Popieriniai įstatymais su šiais dėsniais neturi nieko bendra.

2. Atkurk šiuos automatinio susireguliavimo mechanizmus – ir išsigydysi bet kokią ligą.

Tai reiškia grįžimą prie Žmogiškosios mitybos, vandens vartojimo, pasaulio suvokimo.

Žmonija turi pradėti gyventi vadovaudamasi nepajudinamais biologiniais Visatos dėsniais.

3. Nežinai, kaip atkurti automatinio susireguliavimo mechanizmus – pasitelk į pagalbą naudingąją mikroflorą. Ji geriau žino, kaip tą padaryti (ir žemėje, ir vandenyje, ir žmogaus organizme).

4. Gyvybės esmė ir pagrindas yra simbiozė, todėl naudingieji mikroorganizmai išties veiksmingi tik simbiozėje, be to, automatiškai susireguliuojančioje!

5. Beveik visais atvejais vietoje antibiotikų geriau vartoti simbiotikus!
6. Gydymui simbiotikais alternatyvos nėra, nes svarbiausias ateinančių kartų rūpestis bus organizmo imuninio statuso, kaip per tūkstantmečius susiformavusios simbiozės, išsaugojimas.

7. Gamta nepakenčia pertekliaus. Pusiausvyra tarp Tvarkos ir Chaoso laikosi ant “aukso pjūvio taško”, t.y. stabilioje ekologinėje sistemoje, vaizdžiai tariant, turi būti maždaug 2/3 Tvarkos ir 1/3 Chaoso.

Nukrypimas į bet kurią pusę sukelia katastrofą. Žmogaus organizme tą pusiausvyrą galima apibūdinti taip. Jeigu liga pakenčiama, geriau negydyti jos preparatais, kurie dar labiau stumia organizmą iš pusiausvyros “aukso pjūvio taške”, nes toks gydymas gali sukelti dar sunkesnę ligą. Pavyzdžiui, vietoje tonzilito, alergijos ir hemorojaus, žiūrėk, ištiks infarktas ar išsivystys vėžys.

O ką tada daryti su mūsų skauduliais? Paradoksalu, bet su jais nereikia kovoti. Pasirodo, jų reikia mums kaip dozuoto Chaoso, ginančio mus nuo vidinių katastrofų.

O kad ligas ir ligeles laikytume “pažabotas”, yra laiko patikrintų liaudiškų priemonių, veikiančių pagal principą “panašus gydomas panašiu”. Palyginkite su oficialiosios medicinos metodika, kai vieną gydydami kitą žaloja.

Mūsų organizmas gali būti apsaugotas tik tuomet, kai laikomasi pagrindinio liaudies medicinos principo: “Bet koks vaistas turi būti maistas, o bet koks maistas turi gydyti ir valyti organizmą”.

Remiantis tuo, Rusijoje buvo sukurtas preparatas “EM-Kurunga”.

EM – efektyvieji mikroorganizmai.

Kurunga – buriatų rauginto pieno gėrimas “hurenge”.

Kodėl buvo pasirinktas būtent šis gėrimas? Pirmiausia dėl to, kad iš visų žinomų Vidurinės Azijos, Kaukazo, Europos gėrimų šis produktas yra stabiliausias. Mat kambario temperatūroje kurungą galima laikyti ištisus mėnesius. O tai reiškia, jog kurungos simbiozėje veikia pačios gamtos sukurti sudėtingi automatinio susireguliavimo mechanizmai. Tik į tokią simbiozę buvo prasminga įjungti ir originalius efektyviųjų mikroorganizmų kompleksus. Gautajame “EM-Kurungos” preparate yra daugelis medicinai žinomų probiotikų rūšių, o jų savybės tarpusavyje taip sustiprintos, kad gydymas kurunga gali tapti svarbiausiu sveikatos susigrąžinimo metodu sergantiems pačiomis sunkiausiomis ligomis – komplikuota tuberkulioze, sepsinėmis ir onkologinėmis ligomis.

Kasdienis “EM-Kurungos” gėrimas užtikrina tai, kad storosios žarnos ląstelyne mikrobai taip “sudeginami”, kad būtų palaikoma pastovi vidaus organų temperatūra. Jos sumažėjimas vos 0,1 laipsnio iškart trikdo endokrininių liaukų darbą (pavyzdžiui, sutrinka menstruacijų ciklas), o didesni temperatūros nukrypimai jau virsta hepatitais, lėtiniais pankreatitais ir t.t.

Kurunga, slopindama žarnyne vykstančius puvimo procesus, gydo disbakteriozę (disbiozę), o kartu išgydo ir gastritus, opas, kolitus, hepatitus, pankreatitus, cholecistitus ir kt. Tulžies pūslėje, inkstuose rečiau susidaro akmenys, atkuriama visų rūšių apykaita, o kasai, kepenims, inkstams tenkantis krūvis sumažėja dešimtis kartų!

Kasdienis “EM-Kurungos” gėrimas atkuria vidinės mikrofloros gebėjimą kontroliuoti patogeninių mikroorganizmų virulentiškumo geną (sugebėjimą sukelti ligas). Tokia kontrolė užtikrina žmogui patikimą profilaktišką apsaugą įvairių epidemijų metu – gripo, hepatito, dizenterijos ir t.t.

“EM-Kurunga” nepakeičiama, kai liga (tuberkuliozė, vėžys ir kt.) labai išsekina organizmą. Tokie ligoniai, gerdami po 2-3 litrus raugintos kurungos, priauga po 2-3, o kai kurie net po 10 kilogramų svorio. Tik tokie ryškūs pokyčiai leidžia tikėtis tolesnio gydymo sėkmės.

Jeigu ligonis negali valgyti, tiesiog būtina per odą tiekti organizmui reikalingas aminorūgštis ir biologiškai aktyvias medžiagas. Tiems, kurie dar pajėgūs, reikia daryti kurungos vonias, o nejudantiems – kurungos aplikacijas ant viso kūno. Beje, tokiais atvejais biologinio vertingumo požiūriu jokios lašelinės negali prilygti maitinimui kurunga.

Mano nuomone, “EM-Kurungos” autoriai ir kūrėjai nepastebėjo vienos itin vertingos šio gėrimo savybės, atsiskleidžiančios gydant visas ligas, o ypač onkologines.

• Mirtis dažniausiai ištinka dėl kraujo sutirštėjimo. Kraujas dažniausiai sutirštėja dėl to, kad pasidaro per daug šarminis. Kraujas sutirštėja (sušarmėja), kai netaisyklingai (nežmoniškai) maitinamės ir… nevengiame alkoholio (degtinės, konjako, naminės, spiritinių antpilų). Na ką, vyrai, krūptelėjot? Kraujo skystinimas – tiesus kelias bėgant nuo ligų ir mirties!

• Vėžinės ląstelės panašios į augalinės kilmės ląsteles! Augalai gyvena tik šarminėje terpėje. Bet kokio organo ligos atveju vyksta tipiškas jo puvimas ir šarmėjimas.

Jeigu organizmo terpė pakankamai rūgšti, ligos neturėtų vystytis. Todėl bet kurios ligos gydymą reikia pradėti nuo organizmo terpės rūgštinimo. Ypač jei žmogus serga onkologine liga. Organizmo terpės rūgštinimas puikiai suskystina kraują, o būtent to mums ir reikia!

Sunkius ligonius reikia maitinti ir jų organizmo terpę rūgštinti pirmiausia per odą.

• Bene efektyviausios gydymo ir skausmo malšinimo priemonės yra pienarūgščio rūgimo produktai, ypač pagaminti su vaistažolėmis. Tai įrodyta eksperimentais!

Toks fermentinio rauginimo būdu iš “EM-Kurungos” namuose pasigamintas gėrimas gali ne tik apsaugoti žmogų nuo infekcinių ligų (įskaitant cholerą, marą, herpesą, AIDS ir kt.), bet ir išgydyti bet kokį vėžį!

Augalai atskleidžia savo tikrąsias galimybes tik po to, kai jie apdorojami pasitelkus bakterijas…

Kiekvienai ligai gydyti jos reikalingos vis kitokios, kiekvienai vėžio rūšiai – individualios.

“EM-Kurunga” puikiausiai rūgština kraują, perneša prie auglio priešvėžinius preparatus, malšina onkologinius skausmus (kartais net tuos, kurių neįveikia narkotikai), o derinyje su priešvėžiniais augalais, įskaitant ir įvairius grybus, gali išgydyti daugelį vėžio rūšių.

Kadangi laktobakterijos, bifidobakterijos, acto, propionibakterės ir kitokios bakterijos, pieno streptokokai, mielės, fermentai, aminorūgštys, vitaminai, mineralinės druskos “EM-Kurungoje” sudaro simbiozę (tokią, kaip egzistuodamos gamtoje), tai kurungos gėrimas yra puiki papildoma sveikatos pagerinimo ir kompleksinio pačių sunkiausių ligų gydymo priemonė.

Rekomenduojama vartoti

• Kompleksinėje gastritų, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos, mažakraujystės (taip pat ir leukozių), imunodeficito bei virusinių, bakterinių ir onkologinių ligų terapijoje.

• Disbakteriozės profilaktikai ir gydymui, kaip visą organizmą stiprinanti priemonė, žarnyno mikrofloros biocenozei atkurti po gydymo antibiotikais, po chemoterapijos, spindulinio gydymo.

• Kaip funkcinis maitinimas žmonėms, patiriantiems didelius fizinius krūvius, išsekusiems, varginamiems lėtinio nuovargio sindromo.

“EM-Kurungos” paruošimas

• Pats paprasčiausias rauginto pieno gėrimo paruošimo būdas toks:

Į litrinį stiklainį su 1-1,5% riebumo natūraliu karvės pienu (blogiausiu atveju – pasterizuotu) įdėti 1 šaukštelį medaus ir 10 tablečių “EM-Kurungos”. Viską išmaišyti, pridengti marlės skiaute ir 25 ^oC temperatūroje (pavyzdžiui, prie radiatoriaus) laikyti 2-3 paras. Kartkartėmis išmaišyti. Kai pienas susisluoksniuoja, o paviršiuje susidaro putos, gėrimas paruoštas. Prieš geriant jį reikia išmaišyti.

Kurungos gėrimo schema

 

Vaikams nuo 1 iki 5 metų                      

5 kartus per parą                                     

50-100 ml/parą

 

Vaikams nuo 5 iki 16 metų                                          

1 kartą per parą                                       

100 ml/parą

(rytą arba vakare)

 

Suaugusiems                                                                

3 kartus per parą                                     

po 100 ml

(rytą, per pietus, vakare)

 

Gerti 20 min. prieš valgį.

Sunkūs ligoniai gali išgerti per parą iki 2-3 litrų.

Išorinius pūlinius veiksmingai gydo kurungos aplikacijos.

Kad nebūtų taip rūgštu, galima skiesti vandeniu, įdėti medaus (cukrus, uogienė – blogiau).

Dėmesio! Gydant mažų vaikų disbakteriozę galima naudoti tik vieną litrą pirminio raugo.

• Kad gėrimas kasdien atsinaujintų, kas kartą jo reikia palikti ne mažiau kaip trečdalį, o dar

geriau pusę stiklainio ir iki viršaus pripilti pieno, įdėti medaus. Kas dvi savaites į gėrimą reikia įdėti 10 tablečių. Galima ir kasdien įdėti po 1 tabletę, kad stabilesnė būtų simbiozė ir geresnės gydomosios savybės.

• Tie, kurių organizmas pieno produktų netoleruoja, gali gaminti kurungos midų. Į 1 litrą nechloruoto, užvirinto ir atvėsinto vandens įdėti 10 tablečių “EM-Kurungos” ir 1 šaukštą medaus. Laikyti 2-3 dienas. O toliau viskas taip pat, kaip ir geriant iš pieno pagamintą gėrimą. Beje, vietoje tablečių galima įpilti pusę stiklinės pieniško gėrimo išrūgų.

Sveikatos stiprinimas “EM-Kurungos” preparatu – kūrybiškas ir labai veiksmingas. Šiandien tai naujas, labai efektyvus ir nekenksmingas visų ligų gydymo būdas, atsisakius pražūtingų cheminių vaistų.

Duok, Dieve, mums visiems tai suvokti, įsisavinti ir naudotis šiandienos labui ir sėkmingam perėjimui į rytdieną, kuri turi tapti naujos Biologinės medicinos ir Biologinės, bet kokio politikavimo atsikračiusios civilizacijos gimimo diena.

Sėkmės Jums visiems.

Natūropatas

Pašilės g. 84-13, Kaunas-51314

Anatolijus Malovičko                                                                                                                   

tel. (8-37) 33-53-23

EM technologija – Planetos atgimimo viltis

Kad žmonija išgyventų, jai būtina skubiai pereiti nuo agrochemijos

prie biologinio dirvožemio, augalų, gyvūnų, paties žmogaus atgimimo

Visa tai per patį trumpiausią laiką gali atlikti unikali EM technologija!

EM – tai efektyvių mikroorganizmų technologija. Jos autorius – japonų mokslininkas Teruo Chiga, 1988 metais sukūręs unikalų preparatą, užtikrinantį pusiausvyrą tarp naudingųjų ir patogeninių mikroorganizmų. Pasirodė, jog 2/3 naudingųjų mikroorganizmų pakanka, kad būtų užtikrintas sveikas dirvožemis, turintis gausų ir subalansuotą mikroorganizmų, makroorganizmų, organinių junginių kiekį. O maždaug 1/3 dalis patogeninių mikroorganizmų irgi būtina, nes ji palaiko augalų imuninės sistemos budrumą. Ši pusiausvyra vadinama “aukso pjūvio tašku”. Ja apibūdinamas ir dirvos mikropasaulis, ir egzistuojantis žmogaus organizme, ir apskritai visoje Žemės ir Visatos gyvybėje. Didžiuliame mikroorganizmų kiekyje apie 5% sudaro pagrindiniai mikroorganizmai – lyderiai. Jeigu vyrauja regeneraciniai lyderiai, gyvenimas klesti: viskas auga, džiugina puikūs derliai ir gera sveikata. Tačiau kai įsivyrauja patogeniniai lyderiai, derliai būna maži, augalai skursta, serga, juos puola įvairiausi kenkėjai.

Bet kokios šiuolaikinės trąšos veikia dirvožemį kaip narkotikai, bloginantys svarbiausias jo savybes – biologines!

Pavyzdžiui, tręšdami dirvas makroelementais, tokiais kaip žymioji trejukė – kalis, azotas, fosforas (dėl kurių kiekio ir kokybės visame pasaulyje niekaip neprieinama prie vieningos nuomonės), mes, suprantama, padedame formuotis stipriai šaknų sistemai ir, žinoma, žaliajai augalų daliai. Tačiau! Visiems reikėtų žinoti, jog šitaip mes iš dirvų atimame paskutinius mikroelementų likučius, pavyzdžiui, seleną. Mikrotrąšose jo nėra. O juk daugelyje cheminių reakcijų jis atlieka katalizatoriaus vaidmenį. Kai jo trūksta, augalų apsaugos sistema negali efektyviai veikti. Anksčiau ar vėliau tokius augalus pradeda pulti įvairiausios ligos. O mes, iš įpročio, vėl priversti kovoti su jomis cheminėmis priemonėmis. Ligotus augalus puola patogeninė mikrofauna, visokie kenkėjai, o mes vėl “kovojame” – herbicidais, pesticidais ir t.t. Ir taip kasmet sukasi ir sukasi ydingas, žudikiškas ratas, o dirvožemis vis labiau skurdinamas ir nuodijamas.

Kaip manote, kokią gauname produkciją, panaudoję visą kompleksą “agrotechninių” priemonių? Teisingai, iš čia mūsų ankstyvos ligos, alergija, nutukimas, vis jaunėjantys onkologiniai ligoniai, pirmalaikės laidotuvės. Tad ką daryti?

• Reikia maitinti ne pačius augalus, o juos maitinančius gyvuosius organizmus, kurie patys aprūpins augalus visomis jiems reikalingomis maisto medžiagomis, mikroelementais ir makroelementais. Jie kaip “biologinis siurblys” sugeba iš dar nenualintų dirvos gelmių (kurių mes plūgu, o augalai šaknimis negali pasiekti) pakelti viską, ko reikia dirvai ir augalams, vadinasi, ir mums.

• Negalima kasti žemės, kaip esame įpratę. Tereikia apsiriboti 10-15 cm paviršinio dirvos sluoksnio įdirbimu. Kodėl?

Priežastis ta, kad paviršiniame dirvos sluoksnyje, iki 10 cm gylyje, gyvena mikroorganizmai, kurių gyvybiniams procesams reikalingas deguonis. Tie mikroorganizmai vadinami aerobiniais. Giliau, iki 15 cm gylyje, gyvenantiems mikroorganizmams deguonis yra nuodai. Tai anaerobiniai mikroorganizmai. Dar giliau egzistuoja tik anaerobiniai mikroorganizmai.

Perversdami plūgu storesnį nei 15 cm dirvožemio sluoksnį (o senieji plūgai būtent taip ir daro), mes “įkaliname” aerobinius mikroorganizmus giliau, o anaerobinius pakeliame į paviršių, taigi nužudome ir vienus, ir kitus. Kaip žinia, “šventa vieta tuščia nebūna” – pražudytųjų vietą dažniausiai užima patogeninė (sukelianti ligas) mikroflora. Ir tada vėl chemija, vėl viskas senu ratu…

Giliai kasant ar ariant pažeidžiama dirvožemio struktūra, jo aprūpinimo drėgme ir deguonimi kanalai. Tuomet dirvožemis perdžiūva, pasidengia tarsi “betonine” pluta, nepraleidžiančia nei drėgmės, nei oro. Bet kokios į tokią dirvą subertos mineralinės trąšos kenkia jos natūraliam derlingumui. Dirvą tenka kasmet tręšti, o tai – tragedija ir žemei, ir augalams, ir tiems, kurie juos valgo.

Kokia EM technologijos nauda konkrečiam žemdirbiui?

• Pirmiausia, tai nauja produktyvios ir ekologiškos žemdirbystės era!

Priklausomai nuo naujos technologijos naudojimo intensyvumo ir pirminio dirvožemio užterštumo, derlius padidėja 1,5-4 kartus. Ten, kur anksčiau nuimdavo vieną derlių, dabar gauna du.

Tačiau svarbiausias EM technologijos privalumas – galimybė per 3-5 metus visiškai atsisakyti cheminių trąšų ir pesticidų, atkurti natūralų ir gerą dirvų derlingumą, užtikrinti labai aukštos kokybės ekologišką produkciją.

• Pagal EM technologiją auginamuose vaisiuose ir daržovėse yra neįtikėtinai daug naudingųjų medžiagų, jų puikus skonis, o svarbiausia – jokių cheminių, itin kenksmingų žmogui trąšų!

• Pavyzdžiui, išaugintos naudojant visą EM technologijos ciklą žemuogės, braškės skoniu nenusileidžia miško uogoms, o bulvės gali išsilaikyti net keletą metų.

Kai kurie augalai įgyja naujų savybių, apie kurias anksčiau niekas nė nenumanė. Tarkime, paprasčiausios morkos, išaugintos pagal EM technologiją, turi gydomųjų savybių, panašių į… ženšenio!

Beveik visos pagal šią technologiją auginamos kultūros būna skanesnės, o jų derliai – didesni. Pavyzdžiui, pomidorų derlius padidėja vidutiniškai 2 kartus, agurkų – 3 kartus. Daugelį maloniai nustebina tai, kad agurkai pradeda megzti kuokštais po 3-5 vaisius. Gerokai padidėja ir daugelio vaisių dydis. Svarbiausia tai, kad toks padidėjimas yra ne kokių nors mutacijų pasekmė (kaip genetiškai sudarkytose rūšyse), o palankios augimo sąlygos, leidžiančios augalams visiškai atskleisti savo genetines galimybes.

Sėklų mirkymas EM preparate, paskui augalų purškimas ir laistymas juo leidžia padidinti derlių nuo 30 iki 150%. Japonijoje nuo vieno pomidorų kero priskinama 120-150 kg vaisių! Net eiliniai Rusijos sodininkai per sezoną išaugina ant vieno kero po 30-50 kg pomidorų.

Pakartosiu! EM technologija – tiesiausias kelias link švarių, ekologiškų ir skanių maisto produktų. Jokia kita technologija negali prilygti efektyvių mikroorganizmų technologijai ne tik produktų skoniu ir maistingumu, bet ir jų gydomosiomis, sveikatą gerinančiomis savybėmis.

 O sveikai mitybai alternatyvos nėra!

Labai gerų rezultatų pasiekia ir gyvulių bei paukščių augintojai, pasitelkę EM technologiją:

-        buliukų priesvoris padidėja 10 kartų;

-        kiaulių priesvoris padidėja 20 kartų;

-        pramoninėje paukštininkystėje, naudojant tuos pačius lesalus, bet taikant EM technologiją, papildomos išlaidos pasiteisina 20 kartų, o surinktų kiaušinių kokybė pralenkia kaimiškus kiaušinius.

Be to, EM technologijos dėka pagerėja gyvulių ir paukščių sveikata, kokybiškesnė būna jų mėsa, kiaušiniai ir pienas, atvesti jaunikliai būna gyvybingesni, geresnė būna mėšlo kokybė, pranyksta bjaurus dvokas tvartuose ir mėšlidėse bei srutų rezervuaruose, sumažėja parazitų ir t.t.

• EM technologija gali padėti įveikti šias problemas:

1. Atkurti miestų dirvožemį, kuris tiesiog prisigėręs kenksmingų medžiagų. Pavyzdžiui, EM tyrinėtojams didelis netikėtumas buvo efektyviųjų mikroorganizmų savybė, leidžianti suskaidyti kenksmingas sunkiųjų metalų druskas taip, kad jos taptų nepavojingos žmogui.

2. Išvalyti ūkines ir fekalines nuotėkas aeracijos stotyse.
3. Dezinfekuoti dekoratyvinių ir rekreacinių vandens telkinių vandenį.
4. Rekultivuoti sąvartynus.
5. Pagreitinti miškų atgaivinimą – įgiję atsparumą ligoms jie greičiau augs.

• Japonijoje pagal EM technologiją, sukūrę uždarus gamybinius ciklus, valo miestų nuotėkas. Milijonai japonų šią technologiją naudoja kulinarijoje, pasitelkę ją sprendžia visas buities problemas.

• EM technologijos sukūrimas turi didžiulę pasaulinę reikšmę. Jos įdiegimas tapo nacionalinės politikos dalimi ne vienoje dešimtyje valstybių – nuo palyginti silpnai išsivysčiusių Tailando ir Paragvajaus iki pasaulio galiūnų, tokių kaip JAV, Prancūzija, Vokietija ir kt. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje valstybės subsidijos fermeriams, pereinantiems prie EM technologijos, 2001 m. siekė 40 svarų vienam hektarui.

• EM technologija ieško nišos ir medicinoje. Remiantis ja sukurtas unikalus preparatas žmogui – EM-Kurunga, apie kurį šioje knygoje yra atskiras straipsnis. Jau yra pasiekta ir neblogų rezultatų gydant vėžines ligas.

Šiandien, kai vyksta dideli ir neprognozuojami klimato pokyčiai, didžiulės ir baisias pasekmes atnešančios stichinės nelaimės, kai atsiranda naujos tuberkuliozės, hepatito formos, žmoniją puola onkologinės ligos ir įvairiausios virusinės infekcijos, tokios kaip ŽIV, tai galime suvokti kaip artėjančios bėdos požymius. Biosferos apnuodijimas radioaktyviosiomis ir cheminėmis medžiagomis lėmė tai, kad itin sparčiais tempais pradėjo nykti planetos miškai, skursti dirvožemis. Praėjusio šimtmečio pabaigoje jau vargu ar įmanoma buvo rasti bent vieną hektarą sveikos dirvos, bent vieną švarų vandens telkinį. Įžengus į trečiąjį tūkstantmetį iškilo pačios gyvybės išsaugojimo mūsų planetoje problema. Pirmiausia reikia susirūpinti biosfera. Ji – pirminė, o žmonija – antrinė. Biosfera egzistuoja daugiau nei 4 milijardus metų ir apima visą organinės gyvybės formų įvairovę. Žmonija – tik viena iš 3 milijonų biologinių rūšių, jos amžius – tik keletas šimtų tūkstančių metų. Jeigu ir toliau elgsimės su biosfera kaip barbarai, žmonija išnyks, o biosferos istorija bus rašoma jau be žmogaus. Suprantama, biosfera išsigydys padarytas jai žaizdas ir išliks. Galbūt EM technologijos dėka, jeigu tik spėsime ją pasitelkti ir sugrąžinti biosferą iš vis labiau įsivyraujančio chaoso į dinaminės pusiausvyros būklę.

Tad šiandien vienas iš veiksmingiausių būdų, galinčių išgelbėti iš susidariusios kritinės situacijos, - skubus ir masiškas efektyviųjų mikroorganizmų technologijos įdiegimas įvairiose žmogaus gyvenimo srityse, pirmiausia augalininkystėje, gyvulininkystėje, medicinoje, pramonės ir buities atliekų perdirbime, veterinarijoje, buityje ir t.t.

Juk EM technologijos taikymas, tarkime, žemės ūkyje leidžia ne tik pagerinti aplinkos sanitarinę būklę, bet ir išauginti gerokai sveikesnį ir didesnį derlių, kuris jau pirmaisiais technologijos taikymo metais padvigubėja! Be to, išvengiama daugelio augalų ligų, kenkėjų antpuolio, o per 3-5 metus minimaliomis darbo ir pinigų sąnaudomis galima grąžinti dirvožemiui jo natūralų derlingumą. Ir derlius bus puikios kokybės, ekologiškas, gausus.

 EM technologijos preparatas – “Baikal EM-1”

 Ištisus 10 metų niekam pasaulyje nepavyko sukurti ko nors panašaus į japonų mokslininko Teruo Chigos technologiją. Pagaliau 1998 metais tai padarė rusų mokslininkas Piotras Ajuševičius Šablinas.

Abu preparatai labai panašūs, abu atitinka pasaulinių standartų reikalavimus ir yra skirti kenksmingų medžiagų bei patogeninių mikroorganizmų valymui iš dirvožemio.

Esminis skirtumas tas, kad rusiškas preparatas keletą kartų pigesnis už japoniškąjį.

Kas gi yra tas “Baikal EM-1”?

Trumpai tariant, tai yra daugiau nei 80 pagrindinių regeneracinių mikroorganizmų štamų junginys, skirtas augalams maitinti ir dirvožemio kokybei gerinti. Kuriant šį preparatą, reikėjo kažkokiu būdu sujungti į viena mikroorganizmų štamus, galinčius vystytis visiškai skirtingomis sąlygomis, t.y. vieni iš jų gyvybingi tik tada, kai yra pakankamai deguonies, kiti – priešingai.

Šiuo metu efektyviųjų mikroorganizmų preparatas naudojamas penkiais pagrindiniais būdais:

1. EM tirpalas – tai vandenyje ištirpintas preparatas “Baikal EM-1”.

EM preparato paruošimas

Kad EM preparatą galima būtų naudoti, koncentratą reikia ištirpinti trijuose litruose nechloruoto virinto ir iki 20-30^o atvėsinto vandens. Dar būtinai reikia įdėti 3 šaukštus melasos arba medaus, arba 4-6 šaukštus bet kokios uogienės. Uogienę reikia išmaišyti kitame vandenyje, paskui perkošti ir į preparatą supilti tik saldų sirupą. Stiklainį uždengti dangteliu ir palaikyti 5-7 dienas šiltoje (20-30 ^oC) tamsioje vietoje. Pradedant trečiąja diena kasdien nuimti dangtelį ir išleisti dujas. Preparatą išpilstyti į tamsaus stiklo butelius ir laikyti 5-15 ^oC temperatūroje ne ilgiau kaip 6 mėnesius.

 EM tirpalo paruošimas

Kad tiktų augalams ir dirvai laistyti, EM preparatą (3 litrus) reikia atskiesti vandeniu santykiu 1:1000. Pavyzdžiui, jei jums reikia 10 litrų EM tirpalo, tai į kibirą vandens pilamas vienas šaukštas EM preparato ir dedamas 1 šaukštas maitinamosios terpės (cukraus, medaus, uogienės). Palaikoma 12-24 valandas, o paskui ne vėliau kaip per 3 paras reikia išlaistyti.

Geriausiai tinka upės, tvenkinio, šulinio, šaltinio vanduo arba 1-2 paras nusistovėjęs vandentiekio vanduo.

Laistant namuose auginamus daigus, vazonines gėles, užtenka mažesnės koncentracijos tirpalo – 1:2000.

Pavasarį ir rudenį tuščias lysves reikėtų palaistyti 1:100 koncentracijos EM tirpalu, gaminant kompostą irgi imamas tokio paties stiprumo tirpalas.

EM tirpalas – tai bazinė, pagrindinė, EM technologijos medžiaga.

2. EM kompostas – tai pats produktyviausias organinių medžiagų (šiaudų, šakniavaisių lapų ir stiebų, bulvienojų, piktžolių, kaulamilčių, pjuvenų, miško paklotės, durpių, miltų gamybos atliekų ir kt.) panaudojimo būdas.

Drėgnas (50-60%), susmulkintas organines medžiagas palaistyti 1:100 koncentracijos EM tirpalu (1 litras 1 tonai organinių medžiagų arba 0,5 litro 1 tonai mėšlo). Svarbiausia, kad būtų 25-32 ^oC temperatūra. Tokį kompostą galima naudoti 1,5-2 mėnesius.

3. EM ekstraktas – tai metodas, kuriuo iš 250 g EM preparato gaunama 7 litrai analogiško. Vadinasi, “Baikal EM-1” sąnaudos sumažėja 15 kartų.

EM ekstraktui pagaminti imamos šios sudedamosios dalys:

-        susmulkintos piktžolės – 7 litrai;

-        nechloruotas vanduo – 7 litrai;

-        melasa arba cukrus – 0,25 litro;

-        EM preparatas – 0,25 litro.

Geriau naudoti daugiametes žoles: dilgėles, dobilus, varpučius, kiečius, garšvas, kraujažoles, gysločius, balandas ir kt.

Ruošiant ekstraktą reikia:

1. Sudėti žoles į kibirą.
2. Sumaišyti EM preparatą ir melasą su vandeniu, supilti į kibirą.
3. Sandariai uždengti kibirą plastmasine plėvele.
4. Ant plėvelės uždėti šiek tiek mažesnį dangtį, ant jo – svorį, kad išsispaustų oras, žolės susislėgtų ir mišinį būtinai apsemtų vanduo.

Esant 20-35 ^oC temperatūrai fermentacija trunka 2-3 dienas. Periodiškai kibirą reikia sukrėsti, kad pasišalintų dujos. Kai pH bus mažesnis nei 3,5, ekstraktą perfiltruoti ir laikyti tamsiame butelyje ne ilgiau kaip mėnesį. O geriausia iškart jį sunaudoti.

Galima kartu su piktžolėmis įdėti po 200-300 g paukščių išmatų, mėšlo, pelenų. Nuo to fermentacijos trukmė pailgėja, bet ekstrakto kokybė būna geresnė.

Paruoštas EM ekstraktas, atskiestas vandeniu santykiu 1:500, naudojamas augalams laistyti. Jo tereikia visai nedaug: į 10 litrų vandens – 20 ml ekstrakto, į 100 litrų – 200 ml.

5. EM-5. Šis preparatas turi tikrai unikalią savybę: jis visiškai nekenkia žmonėms, bet yra labai veiksminga kovos su augalų ligomis ir kenkėjais priemonė. Fermentacijos procesas vyksta ant lapų ir vaisių, todėl jų negraužia jokie kenkėjai, be to, sudaromos nepalankios sąlygos vystytis ligas sukeliantiems virusams, bakterijoms, grybeliams.

Paruošimas

Reikia pasigaminti tokį mišinį:

-        vanduo – 600 ml;

-        melasa – 100 ml (o dar geriau iš bet kokių lapų, vaisių ir vaistažolių (ugniažolių, kraujažolių, tiks ir bulvienojai bei pomidorų stiebai) išvirti uogienę arba tiesiog dėti marmelado, cukraus, medaus);

-        9% actas – 100 ml;

-        40^o degtinė – 100 ml;

-        EM preparatas – 100 ml.

Tirpalas ruošiamas taip:

1. Sumaišyti melasą ar uogienę (marmeladą) su nechloruotu vandeniu.

2. Įpilti acto, degtinės ir EM preparato.
3. Perpilti į litrinį butelį, pažiūrėti, kad jame neliktų oro, ir užkimšti kamščiu.
4. Fermentacijai EM-5 pastatyti tamsioje šiltoje (30-35 ^oC) vietoje.

EM-5 tinka naudoti, kai jau nebesiskiria dujos, dažniausiai – po savaitės. Laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje, tik ne šaldytuve, ne ilgiau kaip 3 mėnesius.

Naudojimas

Preparatu EM-5, praskiestu vandeniu santykiu 1:500, purškiami augalai – 1-2 kartus per savaitę nuo pat vegetacijos pradžios. Vadinasi, purkšti reikia pradėti, kol dar nepasirodė ligos ir kenkėjai. Purškiama rytą arba po lietaus ir… reguliariai. Tai ne pesticidas, kuris gali padėti problemą išspręsti greitai, tačiau su baisiomis pasekmėmis sveikatai. Jeigu kenkėjų vis dėlto atsirado, augalai purškiami EM-5 kasdien, o koncentracija padidinama iki 1:300 ar net 1:100. Jei purškiama tiesiai ant kenkėjų, jų kiekis greitai mažėja ir netrukus jų nebelieka.

Ypač svarbu pradėti purkšti, kol augalų dar nepuola ligos ir kenkėjai, t.y. profilaktiškai. Na kur jūs dar rasite tokių trąšų ir augalų apsaugos priemonių?!

O svarbiausia – išaugintos daržovės ir vaisiai bus sveiki, švarūs, o ne apnuodyti baisiais cheminiais nuodais, kokius mums siūlo prekybos centrai už nemažus pinigus.

5. EM-skystis – itin vertingos trąšos iš maisto atliekų (lupenų, duonos likučių, arbūzų ir bananų žievelių, kiaušinių lukštų, žuvų kaulų ir kt.).

Norint pasigaminti skystų trąšų, reikia ant plastmasinio kibiro dugno padėti 5-10 cm aukščio groteles, paskui įtiesti šiukšlių maišą su padarytomis 5-8 skylėmis, pro kurias turės ištekėti fermentacijos skystis. Atliekas susmulkinti iki 2-3 cm. Jas dėti maždaug 2-3 cm storio sluoksniais ir kiekvieną sluoksnį apipurkšti iš purkštuvo EM preparato tirpalu. Ir taip sluoksnis po sluoksnio iki pat viršaus. Kiekvieną kartą iš maišo išspausti orą, o ant viršaus uždėti svorį. Kai maišas bus pilnas, palaikyti jį savaitėlę šiltai, o paskui perkelti į šaltą vietą (pavyzdžiui, į balkoną).

Skystis ant kibiro dugno ir yra EM skystis – labai vertinga trąša, ypač anksti pavasarį, kai dar neturime EM komposto. Per žiemą tokių gerų trąšų galima pasiruošti gana daug. EM skysčiu galima laistyti kambarines gėles (1 šaukštą įpylus į kibirą vandens), o taip pat valyti juo unitazą, katės tualetą, kriaukles, vonios nutekėjimo vamzdį, pašalinti kanalizacijos kamščius ir nemalonų kvapą. Tereikia į vamzdį nakčiai įpilti 1-2 stiklines tirpalo (2 šaukštai EM skysčio į 1 stiklinę vandens). Tokiame tirpale nakčiai galima užmerkti labai purvinus darbo drabužius ir kt.

Dabar matote, jog pasitelkę EM technologiją galim sėkmingai kovoti su piktžolėmis, paruošti dirvą daigams auginti, mirkyti sėklas, greitai išsiauginti daigus, apdoroti skiepijimui paruoštus skiepūglius. O buityje – valyti kambarius ir prieškambarį, viską švarinti virtuvėje, vonioje, tualete.

Šis straipsnis per trumpas, kad išvardinčiau jame visas stebuklingas EM technologijos savybes ir galimybes. Bet ir paminėtųjų, ko gero, užteks, kad įsivaizduotumėte, jog šiandien tai pati perspektyviausia ir saugiausia technologija, kurios dėka galima išvengti biologinės žmonijos katastrofos.

Kartą, kambro periode, 99% tuo metu mūsų planetoje egzistavusių gyvųjų organizmų jau buvo išnykę. Žymūs mokslininkai mano, jog tuomet katastrofą sukėlė infekcinės ligos.

Šiandien radioaktyviomis, cheminėmis ir biologinėmis priemonėmis klimatui daroma įtaka labai panaši į agresiją, nukreiptą prieš Gamtą, kuri gali baigtis kambro periodo tragedijos pasikartojimu.

Ar suvokia gydytojai, dirbtinai mažindami bakterijų ir virusų kintamumo barjerus, kad šitaip jie duoda postūmį jų chaotiškai būklei? O tokio masto chaoso sukontroliuoti jau neįmanoma!

Ar suvokia genetikai, kad DNK molekulėje padarytų pakeitimų iš esmės jau irgi neįmanoma kontroliuoti?

Spontaniškai susikūręs biologinis ginklas panašus į kovinį bakteriologinį. Jis kuriamas ne tik radioaktyviuoju ir cheminiu užkratu. Milijonai medikų ir žemdirbių jį kuria vaistais ir trąšomis. Ar suvokia gydytojai, kad bakterijas veikiančiais vaistais jie sunaikina ne tik patogenines, bet ir itin žmogaus organizmui reikalingas simbiotines, palikdami jį be natūralios apsaugos nuo virusinių infekcijų? Ar žemdirbiai suvokia, kad gilus žemės įdirbimas, cheminių ir net mineralinių trąšų naudojimas dirvožemio mikroflorai yra tarsi atominis sprogimas ar cheminė ataka?

Ar visuomenės sąmonė gali tokią situaciją kontroliuoti? Mes sugebėsime išlikti tik tuo atveju, jeigu tvirtai įsisąmoninsime, kad visuomet pirmoje vietoje turi būti biosfera, o tik paskui Žmogus, kaip mikroskopinė sudedamoji jos dalelė. Kiekviename juodžemio grame yra 2-2,5 milijardo bakterijų! Štai ir suvokite, kas valdo pasaulį. Reikia iš naujo mokytis taikiai sugyventi su šia kariauna ir visos gyvybės kūrėja.

Apie tai, kaip EM technologiją panaudoti žmogaus organizmo labui, jo mikroorganizmų balanso, vadinasi, ir sveikatos, atkūrimui, konkrečiai papasakosiu kitame straipsnyje apie naują biologinį naujos kartos rusišką preparatą “EM-Kurunga”.

Visi, kuriuos domina smulkesnė informacija apie EM technologiją, kurie neabejingi savo sveikatai, savo palikuonių sveikatai ir planetos ateičiai – visais klausimais prašome kreiptis į straipsnio autorių. Pas autorių galima užsisakyti ir preparatų “Baikal EM-1” ir “EM-Kurunga”.

Natūropatas  Anatolijus Malovičko

Kaunas-51314

Pašilės g. 84-13

tel. 8 (37) 335325

mob. 8 (686) 87935

	Rusiškai	Lietuviškai	Lotyniškai
1.	Белый гриб еловый	Karališkasis baravykas	Boletus regius
2.	Белый гриб (боровик)	Tikrinis baravykas	Boletus edulis
3.	Вешенка	Gluosninė kreivabudė	Pleurotus ostreatus
4.	Говорушки (много)	Tauriabudė (stirnabudė)	Clitocybe
5.	Головач	Kukurdvelkis	Calvatia
6.	Груздь настоящий	Grūzdai	Lactarius resimus
7.	Дождевик	Kukurdvelkis	Langermania
8.	Зеленушка	Žaliuokė	Tricholoma flavovirens
9.	Козляк	Kazlėkas (slidukas, šližiukas)	Suillus bovinus
10.	Лисички	Valgomoji voveraitė	Cantharellus cibarius
11.	Маслята	Baravykas kazlėkas	Suillus luteus
12.	Млечники	Piengrybis	Lactarius
13.	Навозники (много)	Rašalinis mėšlagrybis	Coprinus atramentarius
14.	Опенок луговой		Marasmius oreades
15.	Опенок зимний	Juodkotė ugniabudė	Flammulina velutipes
16.	Опенок летний	Paprastasis kelmutis	Armillaria mellea
17.	Рыжики	Piengrybis rudmėsė	Lactarius deliciosus
18.	Сыроежки (много видов)	Ūmėdė	Russula
19.	Шампиньоны	Dvisporis pievagrybis	Agaricus bisporus
20.	Сморчки	Valgomasis briedžiukas	Morchella esculenta
21.	Строчки	Valgomasis bobausis	Gyromitra esculenta
22.	Ложноопенок кирпично-красный	Geltonraudė kelmabudė	Hypholoma sublateritium
23.	Перечный гриб	Kartusis kazlėkas	Boletus piperatus
24.	Сатанинский гриб	Šėtonbaravykis	Boletus satanas
25.	Бледная поганка	Žalsvoji musmirė	Amanita phalloides
26.	Мухомор красный	Paprastoji musmirė	Amanita muscaria
27.	Свинушки (много)	Meškutė	Paxillus
28.	Сморчок весенний	Kūginis, storakotis, valgomasis briedžiukas	Morchella conica, Morchella crassipes, Morchella esculenta
29.	Шампиньон желтокожий (ядовит)	Nuodingasis pievagrybis	Agaricus xanthoderma
30.	Рядовка (подореховик) серая	Baltikas	Tricholoma portetusum
31.	Шпальники
32.	Боровик бронзовый	Bronzinis baravykas	Boletus aereus
33.	Говорушка булавоногая	Tauriabudė	Clitocybe
34.	Трутовик серно-желтый	Valgomoji geltonpintė	Laetiporus sulphureus
35.	Поддубовик обыкновенный	Baravykas paąžuolis	Boletus luridus
36.	Трутовик сросшийся
37.	Масленок лиственничный	Pomaumedinis kazlėkas	Suillus grevillei
38.	Чага (трутовик косой)	Juodasis beržo grybas	Fungus betulinus, Inonotus obliquus
39.	Трутовик чешуйчатый	Žvynuotoji skylėtbudė	Polyporus squamosus
40.	Трутовик дубовый	Ąžuolinė kepenė	Fistulina hepatica
41.	Лиственничная губка	Maumedinė pintis	Phellinus hartingii
42.	Березовая губка	Beržo pintis	Piptoporus betulines
43.	Шиитаке	Šiitake	Lentinus edodes
44.	Рейши (ганодерма лакированная)	Reiši (lakuotoji ganoderma)	Ganoderma lucidum
45.	Мейтаке	Meitake	Gryfoba frondosa
46.	Аурикулярия	Auricularia auricula-judae	Auricularia
47.	Кордицепс	Kordicepsas	Cordiceps chinensis
48.	Веселка	Paprastoji poniabudė	Phallus impudicus
49.	Ложнодождевик обыкновенный	Paprastoji ankštenė	Scleroderma citrinum
50.	Звездовик (земляная звезда)	Žvaigždulis	Geastrum badium
51.	Желчный гриб	Aitrusis baravykas	Tylopilus felleus
52.	Серушка	Piengrybis	Lactarius flexuosus
53.	Горькушка	Rudasis piengrybis	Lactarius rufus
54.	Валуй	Dvokiančioji ūmėdė	Russula foetens
55.	Лаковица розовая	Piengrybis	Lactarius laccata
56.	Подберезовик	Baravykas lepšė	Leccinum scabrum (griseum)
57.	Подосиновик	Baravykas raudonviršis	Leccinum aurantiacum
58.	Чесночник	Česnakinis mažūnis	Marasmius scorodonius
59.	Мухомор розовый (съедобный)	Rausvoji musmirė	Amanita rubescens

Baltoji sidabražolė

Baltoji sidabražolė padeda išvengti šių ligų ir jas gydyti:

1. Insultą – suteikia kraujagyslių sienelėms lankstumo ir elastingumo, apsaugo jas nuo plyšimų.
2. Infarktą, aterosklerozę – puikiai pašalina cholesterolį.
3. Hipertoniją – mažina kraujospūdį.
4. Visiškai panaikina radiacijos pasekmes, nes jos sudėtyje yra 11 mikroelementų. Jeigu šiandien po Černobylio avarijos turime tūkstančius pasmerktųjų, tai kiek jų bus tada, kai iš radioaktyviųjų atliekų saugyklų pasklis šimtai ir tūkstančiai tokių černobylių?! Tam reikia būti pasirengusiems jau dabar. Kitų veiksmingų vaistų šiuo atveju nėra – tik baltoji sidabražolė.
5. Visiškai išgydo skydliaukės ligas ir tada, kai jos funkcija sustiprėjusi, ir tada kai nusilpusi. Tai patvirtinta medicinos tyrimais.
6. Gerina širdies darbą – padeda išvengti aritmijos, padidindama amplitudę.
7. Kompleksiškai gerina kraujo sudėtį – sustiptina jo gerąsias savybes (eritrocitus ir leukocitus), silpnina blogąsias (cholesterolis).
8. Joje, be visų kitų elementų, dar yra: glikozido (svarbiausias gydomasis ženšenio komponentas), aminorūgščių – svarbiausio gyvybinio elemento, įvairių rauginių medžiagų.
9. Anemiją – didina eritrocitų kiekį.
10. Opas – joje yra sidabro antiseptiko.
11. Skatina žarnyno veiklą.
12. Gydo kepenis – skatina tulžies išsiskyrimą.
13. Geriausia priemonė, jeigu nusileidusi gimda, įsipjovus ar esant pūliniams.
14. Geriausia profilaktinė, nekenksminga priemonė, prailginanti gyvenimą.

Akmens taukai

(sinonimai: baltasis mumijus, baltasis akmuo, kalnų vaškas, kalnų ašaros)

Tai unikalus vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas.

Akmens taukai – nuostabi ir labai vertinga gamtinė medžiaga. Jų gydomųjų savybių spektras toks platus, kad juos galima vartoti sergant beveik visomis ligomis, nes jie pirmiausia veikia imuninę sistemą, t.y. stiprina organizmo gynybines jėgas.

Kinų mitologijoje akmens taukai – nemirtingųjų maistas.

Tai puikiai subalansuotas  vandenyje tirpių gamtinių mineralų kompleksas, turintis daugybę mikroelementų.

Akmens taukai neturi šalutinio poveikio organizmui. Priešingai, jie gydo viską iškart! Ir tai ne tik liaudies išsigalvojimas. Tai patvirtino ir žymiausių pasaulio onkologijos institutų mokslininkai.